| Kam naudinga izoliacija?
Lietuvos vyskupų principinga pozicija prieš eutanaziją,
abortus, dirbtinį apvaisinimą, lošimų namus, esamą neteisingumą,
propaguojamą smurtą ir prievartą, seksą, žeminantį moters orumą
sukėlė blogio jėgų reakciją.Prasideda Bažnyčios autoritetų niekinimas,
bijoma, kad Bažnyčia neatsigautų, nepradėtų vadovauti tautai, gelbstint
ją nuo nuopolio ir išnykimo. Kas to šmeižto užsakovai?
Retas kuris nesistebi, kad Lietuvos valstybė,
atkurta tautiniu pagrindu, kurios dorovės šaltinis krikščionybė,
būdama katalikiška šalis (apie 80 proc. pakrikštytų) net neturi
parlamentinės partijos, kuri apgintų Bažnyčią. Parlamente partijos
be ideologijos, politiniai dariniai, kurie žvalgosi tik sau naudos.
Kiekvienas mąstantis lietuvis bando ieškoti priežasčių, kodėl Bažnyčią
ir krikščioniškąją partiją su pažangia pastovia ideologija ištiko
tokia nesėkmė. Dar ne taip seniai, prieškario metais tiek Bažnyčia,
tiek Krikščionių partija valstybėje ir visuomenėje vaidino lemiamą
vaidmenį
XIX a. pabaigoje Krikščionių demokratų partiją
įkūrė kunigai. Maironis kartu su kitais eruditais dvasininkais parašė
pirmąją Krikščionių demokratų partijos programą. Kunigas Tumas-Vaižgantas
taip pat vienas Krikščionių demokratų partijos kūrėjų. 1918 metais,
paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Krikščionių demokratų partija
buvo galinga jėga. Aleksandras Stulginskis baigęs Žemaičių kunigų
seminariją, bet netapęs kunigu, buvo Seimo pirmininkas, Lietuvos
Respublikos prezidentas. Kunigas Mykolas Krupavičius, Vasario 16-osios
Akto signataras, Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas,
Seimo atstovas, parengė žemės reformos įstatymo projektą.Būdamas
Žemės ūkio ministru, vadovavo dvarų išparceliavimui ir žemės dalijimui
bežemiams bei mažažemiams. Bažnyčia kartu su partija lėmė visuomenės
socialinę raidą krikščioniškųjų vertybių šviesoje.
Kodėl taip neleistinai užmiršome Bažnyčiai ir
krikščioniškajai partijai dėkingą istoriją? Kokie faktoriai lėmė
dabar sunykusias krikščioniškąsias vertybes ir vis mažėjančią Bažnyčios
įtaką visuomenei bei kas buvo ir yra tuo suinteresuotas?
Po Kovo 11-osios mūsų valstybės silpninimu suinteresuotos
jėgos, trukdydamos įtvirtinti ir sustiprinti Lietuvos nepriklausomybę,
suvokė, kad krikščioniškosios partijos gali būti pačios įtakingiausios
Lietuvos valstybei. Juk nė viena partija neturėjo tokių išimtinai
gerų sąlygų kurtis ir plėstis: Bažnyčia po okupacijos išliko vienintelė
stipri užgrūdinta lietuvybės sala su nusistovėjusia struktūra, patikimais
vadovais, patikimais partijos nariais, tikinčiaisiais. O svarbiausia
turi nepertraukiamą sistemingą ryšį su žmonėmis kiekvieną sekmadienį
gali kalbėti gyvu betarpišku žodžiu. Kairiosioms partijoms, ypač
LDDP, tai, kad dainuojančiojoje revoliucijoje dalyvavo ir kunigai,
kėlė grėsmę likti krikščioniškosios partijos šešėlyje. Jie siekė,
kad krikščioniškoji partija nesinaudotų Bažnyčios baze, o kurtųsi
ant plyno lauko. Jie kūrė ir pamėtėjo teoriją, kad Bažnyčia, kunigai
negali kištis į politiką ir tuo neturėtų įtakos valstybės ir visuomenės
raidai. Čia jiems į pagalbą atėjo ir KGB su savo agentais, kurių
gijos vedė net į Vatikaną. KGB per savo agentus net pasiekė, kad
būtų pakeistas Vatikano radijo laidų vadovas, nes jis per daug politikavo.
Savaime aišku, turėjo atsirasti ir atsirado šios
teorijos šalininkų ir pačios Lietuvos krikščionių demokratų partijos
viduje. Nelįskim po kunigų sutana, šaukė iš kitos pusės. O Bažnyčia
savo pasyvumą aiškino tuo, kad ji yra aukščiau visų partijų ir negali
susitapatinti su viena kuria partija, nes, partijai pralaimėjus,
ir Bažnyčia pralaimėtų, nes ji už partiją atsakinga. Kaip matome,
atskirai veikdamos Bažnyčia ir krikščioniškoji partija pralaimėjo.
Krikščioniškoji partija nepateko į parlamentą, o krikščioniškųjų
vertybių nykimas visuomenėje tebevyksta, bažnyčios tuštėja. Skaldytojai
švenčia pergalę.
Nesuprantama, kodėl Bažnyčia, laikydama save aukščiau
visų partijų, vienodai traktuoja partiją, kuri padeda realizuoti
krikščioniškąsias tiesas, ir tas partijas, kurios trukdo, prieštarauja,
demoralizuoja tautą ir tik prieš rinkimus taktiniais sumetimais
pataikauja. Bažnyčia negali nesuvokti, kas yra kas. Kas eina su
ja ir kas ją ignoruoja, negirdi jos balso. Abiem institucijoms sujungus
savo veiklą tikėtina sėkmė, jei ne tokia pati kaip prieškariu, tai
bent iš dalies. Juk vargu ar yra kita tokia jungtinė jėga, kuri
pokomunistinėje visuomenėje išvestų piliečius iš dvasinės tremties.
Tad būtina sutelkti suskaldytas jėgas, kurios savo veikloje remiasi
Kristaus socialiniu mokymu, kurioms, be proto, jėgos ir pinigų,
būdinga meilė.
Praktika patvirtina, kad kunigų įkurta partija
be jų negali sėkmingai funkcionuoti. Kam naudingos tokios teorijos
ir tokia praktika, įrodinėti nebereikia. Bažnyčia, veikdama vien
skelbimu ir mokymu, negali pasiekti norimų rezultatų be krikščioniškosios
partijos, kurios veikimo laukas yra politinė, ekonominė erdvė. Jei
pati Bažnyčia nesiryžta įgyvendinti ekonominių, dvasinių vertybių,
ji privalėtų padėti krikščioniškajai partijai parlamente tapti lemiančia
jėga.Kol krikščioniškosios partijos pokomunistinėje valstybėje netaps
lemiančia jėga, pokomunistinės pagirios užsibus ilgam.
Tautos nudvasinimas daugiausia vyko per mokyklas,
per jas dvasinės vertybės ir turėtų būti grąžinamos. Bet kaip vykdomas
religinis tautinis auklėjimas mokyklose, patys žinom. Daugelis tėvų
norėtų, kad jų atžalas auklėtų katalikiškos mokyklos, bet, deja,
tokių mokyklų valstybė neremia, jų neišlaiko.
Ar, skelbdama Kristaus socialinį mokymą, Bažnyčia
gali šias problemas ignoruoti? Ar gali Bažnyčia ignoruoti Azartinių
lošimų įstatymą, Alkoholio ir Tabako kontrolės įstatymus ir kt.?
Bažnyčia, beviltiškai žiūrėdama, kaip sprendžiamos kai kurios problemos
parlamente, vyksta pas parlamento vadovybę apeliuoti į jų sąžinę,
prašyti, kad nebūtų priimtas įstatymas, žalojantis visuomenę. Tačiau
be rezultatų... O Bažnyčia parlamente per savo atstovus pati galėtų
spręsti. Tiesa, Vyskupų Konferencijos laiškai buvo paskelbti prieš
rinkimus, tačiau jie buvo suredaguoti R.Ozolo stiliumi, tad mažai
kas juos suprato. Kas ne kas, o dvasininkai turėtų mokėti, kaip
prabilti į tikinčiuosius jiems suprantama kalba. Siūloma balsuoti
vadovaujantis sąžine, bet pamirštama, kad okupacijos sąlygomis išaugo
beveik dvi kartos strazdanota sąžine, vartotojiška nuostata.
Mūsų istorija rodo, kad Bažnyčia nepalikdavo tautos
tragiškais momentais. Vyskupas Motiejus Valančius, gelbėdamas tautą
nuo svaigalų tvano, grūmojo: Neimkite į rankas graždankos, saugojo
ir gynė lietuvių kalbą. Kunigas A.Mackevičius, pasakęs paskutinį
pamokslą, nusivilko sutaną ir išvedė į mišką dalgininkų būrį. Ar
tauta jį smerkia ar gerbia? Maironis rūpinosi tautos socialiniais
klausimais. Jo iškeltas šūkis: Paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim
Lietuvos keliu ir šiandien tebėra aktualus. Kokiu keliu galima
eiti tylint? Bolševikų okupacijos metais Bažnyčia nebuvo abejinga
tautai, tautiškoms ir krikščioniškoms vertybėms.Aukšti Bažnyčios
atstovai buvo šaudomi, tremiami, nes okupantai žinojo, kad tautos
atspara Bažnyčia. Tauta kėlėsi taip pat kartu su Bažnyčia. Per
dainuojančią revoliuciją joks renginys nevyko be Bažnyčios. Kaip
neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos valstybės atgimimo be Bažnyčios,
taip neįmanoma įsivaizduoti, kas galėtų tautą išvesti iš dvasinės
tremties be aktyvios Bažnyčios veiklos. O gal aš klystu? Gal galima?
Ignas MEŠKAUSKAS,
Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys
Kėdainiai
© 2003 "XXI amžius"
|