| Dvasinė vergovė
Būti vergu? Niekados! Vergas ne tik fiziškai išnaudojamas
ir baudžiamas. Jis ir dvasiškai luošinamas, nuolat turi jausti savo
menkavertiškumą.
Neturėti saujoje duonos kąsnio ir maldaujančiomis
akimis žvelgti į savo poną, pilna burna žiaumojantį pyragus, nedrąsiai
viliantis, gal nukris trupinėlis ir jam, nuolatinio alkio kamuojamam
tai ne tas pat, kaip jausti dvasinį alkį, nematant nė menkiausių
prošvaisčių, skaudžiai suvokiant neišmatuojamos dvasinės vergovės
kančią. Ir nors vergas klusniai lankstosi prieš savo šeimininką,
bet tai dar nereiškia, jog jį gerbia ir myli. Jis tai daro dėl to,
kad yra tik vergas, turintis vienintelę teisę pataikauti savo šeimininkui.
Kūniškai pavergtas žmogus, - tai dar ne tikras vergas, jei jo dvasia
laisva ir gali pakilti virš trapaus kūniškumo, kai nesižemina prieš
vergvaldį, jei toji dvasia išdrįsta net pamaištauti.
Jei pasiūlyčiau kam būti gerai išlaikomu, sočiai
maitinamu, puošniai ir madingai aprengtu, solidų atlyginimą gaunančiu
vergu, mane, be abejo, apšauktų bepročiu. Kur tai matyta - būti
vergu, tegul ir civilizuotu! O vis dėlto
Pažvelkime į šiuolaikinį žmogų, paanalizuokime
jo dvasinę būklę ir pastebėsime keistą dalyką: jo dvasia pavergta!
Bet užvis keisčiausia, kad gėdingai sunkias vergo grandines jis
pats savanoriškai, niekieno neverčiamas, užsidėjo ant savo sąžinės.
Gal toji sąžinė iš pradžių ir virptelėjo, bet greitai apsiprato.
Žmogus dėl to nė kiek nesisieloja. Priešingai, kuo giliau panyra
į vergystę, tuo laimingesnis jaučiasi. Bet ar jis bent kiek pamąsto,
jog kuo labiau lepinamas kūnas, tuo labiau apiplėšiama ir skurdinama
dvasia. Ar pagalvoja, kad kelias į Amžinybę grindžiamas ne materialine
prabanga ir malonumų gausa, o dvasinėmis vertybėmis.
Jeigu Diogenas, saulei šviečiant, užsidegęs žvakę
ieškojo mieste žmogaus, matyt, ir tais laikais buvo nelengva jį
rasti. Paklaustas, kam degina žvakę vidury baltos dienos, jis atsakė:
Ieškau žmogaus.- Argi nematai: žmonių pilnos gatvės! juokėsi
praeiviai. O Diogenas visai rimtai, netgi susirūpinęs atsakė: Yra
žmonių, bet nėra Žmogaus. Šiandien jis pasakytų mums tą patį, tik
gal su didesniu rūpesčiu ir beviltiškumo gaidele.
Asilą pažįsta iš ausų (ex auribus cognoscitur
asinus), o žmogų? Žmogų galima pažinti iš jo dvasios polėkių. Jei
tie polėkiai nukreipti į aukštus idealus žmogus gyvena visavertį
gyvenimą, ir jo dvasia pripildyta įvairiausio gėrio. Toksai žmogus
spinduliuoja dvasiniu grožiu, meile ir gailestingumu, tiesa ir teisingumu.
Jam svetimas egoizmas, godumas, abejingumas, neapykanta ir kitos
blogybės. Bet kai žmogus goduliu blyksinčiomis akimis ir plačiai
išskėstomis rankomis puola prie materialinių patogumų ir malonumų,
kai turtai ir pinigai tampa jo paties susikurtais dievais jis
tebėra tik nuo visuomenės kamieno atkirsta menkutė skiedrelė, nukritusi
į putojančią laikino gyvenimo upę, blaškoma plaukia pasroviui ir
be atgarsio dingsta užmarštyje.
Dvasinė vergija yra baisi žmogaus tragedija. Toks
žmogus nepajėgia kurti visuomeninio gėrio ir grožio, nes užsiėmęs
tik savimi. Jis negirdi šalia sklindančių dejonių ir maldavimų padėti,
nes jo būvio esmė nepramušamas ego skydas, neleidžiantis nors
akimirką atitraukti dėmesio nuo savo perpildytos materialinės gerovės.
Individai, siekiantys bet kokia kaina patenkinti savo ambicijas,
pykčio ir keršto aistras, pavydą, liguistą valdžios troškimą, -
tai apgailėtinai prarastos dvasios vergai. Jie už savo interesų
ir siekių sferos daugiau nieko nepastebi ir nesistengia pastebėti.
Suluošintos dvasios egoistai gyvena tik sau ir rūpinasi tik savimi.
Užsiminiau apie valdžios troškimą. Nežinau, kaip
kitur, bet Lietuvoje yra įsisiūbavusi veržimosi į valdžią manija.
Nesvarbu, kokiais būdais ir priemonėmis, net ir nesigailint prisigrobtų
tūkstančių bei milijonų, skiriamų agitacijoms ir papirkinėjimams,
kad tik patektų į valdžią. O prarasti pinigai keleriopai atsipirks,
sumaniai pabuvus valdžioje. Į aukšto valdininko postą per pinigus
ir protekcijas įsirangė koks mokytas beraštis ir krečia išdaigas.
Kam čia tas išmanymas, kam tie valstybės interesai ir visuomenės
poreikiai, pagaliau kam toji sąžinė, jei pinigėliai lengvai byra
į gerokai praplatintą nuosavą kišenę. Pavyko prisimeilinti vyresniesiems
ar susukti galvas rinkėjams štai ir sėdi valdžioje koks šustauskinis
veikėjas su mandatu kišenėje ir vėjais galvoje. O pažadų vykdymas?
Et, bala jų nematė! Svarbu tik garbė ir solidus atlyginimas.
Nuo šių metų pradžios brendę ir neseniai aikštėn
iškilę politiniai skandalai Lietuvos Prezidentūroje yra neginčijamas
įrodymas, kaip aukštuose valdžios sluoksniuose klesti korupcija
ir mafija, vyksta sąskaitų suvedinėjimai ir politinės rietenos.
Teisus monsinjoras Alfonsas Svarinskas, sakęs, jog prireiks gal
šimto metų, kol tikroji dora, paremta Dešimčia Dievo įsakymų, grįš
į mūsų tėvynę. Kol nepradėsime gydyti sergančios visuomenės moralės,
tol klestės visos šėtono kurstomos blogybės: melas, pavydas, kerštavimai,
neapykanta, gobšumas ir t.t.
Viena aišku ir tikra: kai kam iš didelės meilės
Lietuvai į asmenines sąskaitas milijonai suplaukė. Ir nebandyk jų
pajudinti gali skaudžiai nudegti! O mes, bėdžių dauguma, dar stebimės:
kaip ir sugeba kai kas per trumpą laiką milijonus užgyventi? Štai
tik šitaip ir sugeba. Tokiems dalykams nereikia ypatingo proto ir
lankstumo, užtenka akiplėšiško apsukrumo ir įžūlumo. Tad ir gaunasi
nei šis, nei tas: vieni per trumpą laiką, be ypatingo triūso ir
galvos sukimo, aukso amžių prigyveno, o dauguma iš vargo ir skurdo
neišsikapsto, prakeiksmus valdantiesiems siunčia.
Ilgėliau apsistojau prie valdžios, kurios nemažą
dalį sudaro godūs piniguočiai; paliečiau jų dvasinę būklę, nes tik
ji ir lemia mūsų šalies gyvybingumą. Šita pernelyg turtingų dvasinių
skurdžių kategorija, kurią mes įpratę vadinti netikusia išnaudotojų
valdžia, užuot stūmusi šalies ekonomiką į priekį ir gaivinusi merdinčią
visuomenės moralę, įžūliai tempia ją atgal. Ne tik tempia sau naudinga
linkme, bet ir šaiposi iš visko, kas mums brangu ir šventa: iš aukštų
dvasios polėkių, idealų, iš žmogiškosios gyvensenos esmės ir prasmės.
Dvasios vergo nepamatysime suklupusio bažnyčioje prieš altorių,
kur kantriai laukia dieviškoji Išmintis ir Meilė. Nelaukime, kad
dvasinių nuskurdėlių širdys suvirpėtų atgailai, o lūpos prasivertų
maldai. Jie, pernelyg giliai įklimpę į materiją, jau nepajėgia įžvelgti
dvasinių reikalų. Todėl mes, buitiškai nuskriausti, bet kilnios
dvasios, pasimelskime už juos: Viešpatie Dieve, kūno ir dvasios
Valdove, nebausk tų, kurie lenkiasi ir meldžiasi vien Mamonai. Padėk
jiems išsivaduoti iš dvasinės vergystės, grąžink į meilės ir gailestingumo,
tiesos ir teisingumo kelią, kad, juo eidami, suvoktų savosios būties
esmę ir prasmę.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2003 "XXI amžius"
|