Ir jauna demokratija
turi gebėti apsiginti
Pulsuojantis vis naujais atskleidžiamais faktais,
keliančiais grėsmę valstybės saugumui, paksogeito skandalas kiekvienam
piliečiui, patyrusiam ir dar nepamiršusiam slogaus ir sunkaus okupacijos
metų palikimo, kelia visą spiečių klausimų, į kuriuos atsakymų kol
kas dar negirdėti.
Kaip galėjo atsitikti, kad Prezidentūra, antroji
pagal svarbą valstybės valdžios institucija, tapo provokacijų perykla,
įstatymų pažeidėjų ir demagogų širšynu, kurį, spaudžiant visuomenei,
teko lyg ir išvaikyti, nors po išvaikymo padėtis Prezidentūroje
radikaliai nepasikeitė.
Kodėl valstybės vadovas niekaip nepajėgia, nenori,
o gal jam neleidžiama ištrūkti iš įžūliai atvirai veikiančių svetimų
spectarnybų patarėjų ar konsultantų įtakos? Kodėl šių personų
veika vis labiau primena iš centro komandiruoto į Lietuvą emisaro,
tituluoto sovietmečiu antruoju sekretoriumi, galių demonstravimą?
Kodėl neoficialūs, tačiau kasdien žiniasklaidos
populiarinami Prezidentūros patarėjai, konsultantai ir net etatiniais
tautos gelbėtojais besidedantys asmenys burbuliuoja tik viena
vienintele vyresniojo brolio kalba, o dažnas pasodrina ją gulago
žargonu? Televizija jau vis mažiau paiso valstybinės kalbos įstatymo.
Kodėl?
Kodėl valstybinė įmonė (!), siekdama pelno,
o gal iš pareigos likti specifiškai ištikima kokiai nors iš sovietmečio
užsilikusio glavlito mutacijai, išspausdina milijoniniu tiražu
prieš Lietuvos valstybę nukreiptą dezinformaciją? Ar tikėtina, kad
už svaresnius Judo grašius (tai irgi pelnas!) Lietuvos Respublikos
ta ar kita valstybinė įmonė galės savarankiškai parduoti ir...nepriklausomybę?
Tai tik keli klausimai, ir toli gražu ne pagrindiniai.
Didžiausios grėsmės, jau sparčiai virstančios pavojais nacionaliniam
saugumui, dar vangiai tebeformuluojamos Seime. Tad klausimas peršasi
toks ar lėtokai bręstanti Lietuvos demokratija turi pakankamai
politinės valios ir jėgos apginti savo esmines pilietines ir moralines
vertybes? Ar tai nėra jos pareiga? Ir ne tik šias vertybes, bet
ir valstybės artimiausią ateitį, kurią suardyti ar pakeisti jos
įgyvendinimo planus siekia tas pats artimasis užsienis. Jo emisarai,
beje, gulago liežuviu dievagojasi norintys to paties - gelbėti
demokratiją Lietuvoje.
Edmundas SIMANAITIS
Jonava
© 2003 "XXI amžius"
|