Vadovavimasis Jėzaus
tiesomis įprasmina Adventą
Advento trečiojo sekmadienio skaitomoje Evangelijos
ištraukoje kalbama apie Kristaus pirmtaką šv. Joną Krikštytoją.
Kai minios, atėjusios krikštytis, jį klausinėjo: Tai ką gi mums
daryti?!, jis joms skelbė apie būtinybę iš savo garderobo paimti
marškinius ir atiduoti juos neturinčiajam, o iš savo virtuvės atnešti
maisto produktų ir duoti jų alkstančiajam. Jonas, neieškodamas žodžių
kišenėje, ir muitininkams, ir kariams, ir kitiems žmonėms skelbia
ateinantį Dievo Avinėlį ir ragina juos atsiversti bei laikytis teisingumo
(plg. Lk 3, 10 - 14).
Prieš dvejus metus buvo išleista kun. prof. Luiso
Gonzalezo Carvajalo knyga Toks yra mūsų tikėjimas, kurioje rašoma:
Jono krikštas reikalavo daug, o davė mažai, nes, pakvietęs žmogų
taip radikaliai atsiversti, jį palikdavo kapstytis savo jėgomis.
Tuo jis skiriasi nuo krikščioniškojo: Jono vandens krikštas nesuteikdavo
jėgų, o Jėzaus duodamas krikštas sujungia su Šventąja Dvasia, mūsų
jėgų jėga .
Gerai, kad šioje pastraipoje juntama tam tikra
intriguojanti potekstė, skatinanti skaitytojus giliau susimąstyti.
Be abejo, pripažįstame neįkainojamą Jėzaus įsteigto Krikšto sakramento
vertę ir stengiamės giliau suvokti bei branginti nesiliaujantį Šventosios
Dvasios veikimą, kuris mums per tikėjimą suteikia negęstančią viltį,
kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį regėsime Kristuje
Jėzuje (plg. Ef 2, 7).
Tačiau pripažinkime: ir Jono krikštas Jordano
upėje buvo palaimingas visiems geros valios žydams, kurie, paklusdami
jo raginimui duoti tikrų atsivertimo vaisių (plg. Mt 3, 8), pirmiausia
stengėsi tobulinti savo mąstyseną, kad paskui savo grįžimą prie
Dievo sandoros jie galėtų paliudyti tikėjimo darbais. Taigi neabejotina,
kad Jono Krikštytojo veikloje išryškėja svarbi Šventosios Dvasios
malonė, kuri izraelitus iš anksto rengė įsitraukti į ateisiančio
Mesijo ištikimųjų sekėjų gretas.
Kaip šv. Jono Krikštytojo laikais, taip ir šiais,
matydami socialinę žmonių nelygybę ir ypač jų dvasinių vertybių
nepriteklių, esame Viešpaties inspiruojami sąmoningiau ir ryžtingiau
(vienu ar kitu būdu) atsiliepti į žmonių poreikius, tai yra, kad
nešiotume vieni kitų naštas (ypač pagelbėdami tikėjimo namiškiams,
plg. Gal 6, 10) ir taip įvykdytume Kristaus įstatymą (plg. Gal 6,
2). Joks tikintysis, prisimindamas Nukryžiuotojo meilę, negali būti
abejingas kito skausmui. Nes jei yra priešingai, tai tuomet jo siela
serga abejingumo artimui liga, kuri (jei negydoma) gali tapti chroniška.
Šv. Jono Krikštytojo žodžiai apie drabužių ir
maisto dalies atidavimą vargšams gali būti suprantami ir plačiau:
žmonės ne tik turėtų nestokoti būtiniausių dalykų, kurie palaiko
ir stiprina jų fizinės egzistencijos jėgas, bet svarbiausia, kad
jie ieškotų Dievo karalystės ir Jo teisybės, nes kas sąmoningai
ieško, tas jau pačiame ieškojimo vyksme atranda Jėzaus pažadų išsipildymo
palaimą (plg. Mt 11, 28 - 29).
Maža to, krikščionys (maldų, Šventojo Rašto pažinimo,
sakramentų priėmimo ir artimo labui patarnavimo dėka), turtėdami
dieviškomis malonėmis, kaskart įgyja stiprybės Dievo Dvasios galia
tapti vidiniais žmonėmis, idant Kristus per tikėjimą gyventų jų
širdyse ir jie, vis labiau pažindami Jo bekraštę meilę, būtų pripildyti
visos Dievo pilnybės (plg. Ef 3, 16 19).
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2003 "XXI amžius"
|