Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Susitikimai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Tautos dvasinis atgimimas –
svarbiausias ateitininkų tikslas

Pirmasis po atkūrimo Ateitininkų federacijos dvasios tėvas kun. Vaclovas Aliulis, MIC, ir pirmininkas dr. Vincas Rastenis

Lietuvą vienas po kito krečia politiniai skandalai, valdininkai sau ir savo giminaičiams prisigrobė žemės sklypų, susikompromitavo teisėjai, diplomatai… Dabar ir Prezidentūrą apgaubė neskaidrumo miglos. Visiškai pagrįstai atrodo, kad nebeliko jokio idealizmo, taip būdingo prieškario valdininkų didesnei daliai, sąžiningo požiūrio į pareigos atlikimą; už parašo brūkštelėjimą po Kovo 11-osios Aktu reikalaujama tūkstantinių rentų ne tik sau, bet ir žmonoms, vaikams. Kadangi tie reikalavimai buvo lengvai gauti, gal netrukus ims reikalauti rentų mokėjimą pratęsti vaikaičiams ir provaikaičiams. Tokiame kontekste kalbamės su Ateitininkų federacijos Atkuriamojo komiteto pirmininku, Ateitininkų federacijos vicepirmininku (1989-1997), Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininku (1989-1999), Ateitininkų federacijos garbės pirmininku nuo 2000 metų gydytoju Vincu RASTENIU.

Atgimimas pažadino tautą kilniems darbams ir siekiams. Tuomet buvome raginami imtis to, kas geriausiai sekasi, veikti ten, kur daugiausia galėtume atnešti naudos tėvynei, priartinti jos išsilaisvinimo iš okupantų metą. Dirbdamas Lietuvos onkologijos centre, ten įkūrėte Sąjūdžio grupę, tapote jos pirmininku, dalyvavote Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 metų rudenį. Daugelis Sąjūdžio žmonių pasuko į politiką, be didelių pastangų ir beveik be konkurencijos tapo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatais. Jūs gi nuėjote idealizmo keliu – pasiryžote atgaivinti ateitininkų veiklą, tapote Ateitininkų federacijos Atkuriamojo komiteto pirmininku, tai yra svarbiausia figūra rengiantis Atkuriamajam federacijos suvažiavimui. Prašytume paaiškinti šios savo veiklos motyvus.

Svarbiausias ateitininkų tikslas – tautos dvasinis atgimimas. Visiška laisve nepriklausomoje tėvynėje ateitininkai naudojosi tik dvylika metų. Tai buvo intelektualiausių ateitininkų metai, klestėjimo metai. Organizacija tapo kelių ateitininkų sąjungų federacija, galutinai susiformavo ideologija, simbolika. Bolševikų okupacija buvo nepaprastai žiauri. Vilniuje 23 studentai ateitininkai susibūrė į „Aušros Vartų kolegiją“, gyvavusią beveik dvejus metus. KGB susekė ir visus nuteisė nuo dešimties iki 25 metų kalėti lageriuose. Tačiau skaudžios netektys ir kančios ateitininkų nepalaužė. Jie ir okupacijos sąlygomis gynė tikinčiųjų laisvę, sąžinės laisvę.

Auštant laisvės rytui, iškilo būtinas reikalas ugdyti lietuvių katalikiškąją inteligentiją. Vėliau paaiškėjo, kad svarbiausias mūsų visuomenės bruožas yra savanaudiškumas, o tai reiškia, kad visuomenė yra serganti. Jei žmonės mylėtų Dievą, gyvenime vadovautųsi Dekalogu, tokių skandalų, kuriuos stebime dabar, nebūtų.

Grįžkime į Atgimimo pradžią, į 1988 ir 1989 metus. Kaip sekėsi rengtis Ateitininkų federacijos atkuriamajam suvažiavimui?

Tuomet buvo daug diskutuojama, tariamasi. Vieni ateitininkai manė, kad dar ne laikas atkurti Ateitininkų federaciją, kad dar per anksti, nes visiškai neaiški rytdiena, esą organizuotis pavojinga. Ryžtingas buvo vieno žymiausių sąjūdininkų ateitininko kun. Vaclovo Aliulio, MIC, tartas žodis. Buvo nuspręsta sukviesti ateitininkų ir katalikiškosios visuomenės konferenciją, kuri įvyko Vilniuje 1989 metų sausio pradžioje. Pirmininkavo kun. V.Aliulis, man teko skaityti pranešimą „Kas tai yra ateitininkai, jų istorija, ideologija, siekiai“. Ateitininkai sendraugiai pasirašė „Ateitininkų federacijos atkūrimo Lietuvoje aktą“. Atkuriamajam suvažiavimui rengti sudarytas komitetas. Viename iš komiteto posėdžių buvau išrinktas pirmininku. Man teko rūpintis posėdžiais, simbolikos atkūrimu, įstatų projektų redakcija, katalikiškosios visuomenės informavimu, programomis ir t.t.

Kilo sumanymas prašyti Lietuvos ganytojų, kad leistų vyskupijose organizuoti ateitininkų ir katalikiškosios visuomenės konferencijas, kuriose būtų supažindinama su ateitininkų siekiais; kad būtų išrinktos vyskupijų ateitininkų valdybos, besirūpinančios ateitininkų atgimimu. Pirmiausia aplankėme tuomet Kaišiadoryse gyvenusį kardinolą Vincentą Sladkevičių. Jis mus sutiko labai maloniai ir šiltai, pasisakė esąs ateitininkas nuo 1931 metų. Kai ką papasakojo iš savo moksleiviškų dienų Kauno jėzuitų gimnazijoje, pažadėjo kartu su kitais ganytojais dalyvauti Atkuriamajame suvažiavime. Pažadą ištesėjo.

Atkuriamasis suvažiavimas prasidėjo 1989-ųjų lapkričio 25 d. Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje iškilmingomis šv. Mišiomis, kurių koncelebracijai vadovavo kardinolas Vincentas Sladkevičius. Suvažiavimo darbas vyko Lietuvos moksleivių rūmuose, kurių fasadą puošė didelėmis raidėmis parašytas šūkis „Dievas yra meilė“. Tais laikais tai buvo nauja, netikėta ir malonu. Suvažiavimo tikslas buvo pasiektas, federacija atkurta, jos pirmininku buvo išrinktas dr. Arvydas Žygas (dabar kunigas).

Nuo Atkuriamojo suvažiavimo praėjo 14 metų. Kurios jūsų viltys išsipildė ir kurios neišsipildė?

Kai kas mus vadino donkichotais, sakė: „Nieko nepadarysite – ne ta visuomenė, ne tie laikai, ne tie žmonės“. Tačiau pradžia buvo padaryta, veikia keturios sąjungos: jaunučių, moksleivių, studentų ir sendraugių. Lietuvoje ateitininkų yra apie penki tūkstančiai. Tapo įprastos rudens, žiemos, pavasario akademijos, kursai, vasaros stovyklos, MAMA mokykla ir kt. Visų šių renginių tematika įvairi, įdomi ir reikalinga. Džiaugiamės jaunaisiais ateitininkais, kurie taip subrendo, kad iš vyresniosios kartos perima vadovavimą. Galiu drąsiai teigti, kad ateitininkai gyvuoja ir gyvuos. Kita vertus, ateitininkai per mažai žinomi visuomenėje, kaip reikiant dar neįsitvirtino mokyklose. Moksleivių ateitininkų yra apie keturi tūkstančiai.

Norėtųsi, kad jaunimas pamėgtų knygą, išmoktų savarankiškai lavintis, bręsti, tyloje mąstyti, rengti referatus, pranešimus, recenzijas. Studijuoti yra ką. Turime didelį kultūrinį palikimą – S.Šalkauskio, A.Maceinos, K.Girniaus raštus. Svarbu subrandinti savo pasaulėžiūrą, charakterį. Kai būsime turtingi vidumi, bus įdomesni ir prasmingesni masiniai renginiai. Ateitininkams pats svarbiausias prioritetas – išaugti sąmoningais, išsimokslinusiais, visapusiškai išsilavinusiais lietuviais katalikais, pasauliečiais inteligentais idealistais, visuomenės veikėjais, Lietuvos patriotais.

Vienas ateitininkų principų yra šeimyniškumas. Lietuvoje, taip pat visoje Europoje šeima išgyvena krizę: žmonių miršta daugiau negu gimsta. Dauguma šeimų apsiriboja vienu vaikeliu, teisinasi, jog ir tą sunku bus išmokslinti, materialiai aprūpinti. Jūs užauginote keturis puikius vaikus. Būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę apie šeimą.

Pradedant kalbėti apie šeimą, nedera pamiršti, jog šeima tautoje ir visuomenėje yra mažytė visuomenė su visais didžiosios bendruomenės pradmenimis: nariais, valdžia, teise ir tvarka. Nuo šeimos priklauso tautos fizinis ir dvasinis sveikatingumas bei išlikimo garantas. Mums tai – lietuviška krikščioniška šeima.

Ateitininko šeimos pareiga: ateitininkai šeimyniniam gyvenimui, vedyboms turi pasirengti, suprasti, kas yra šeima, kokios pareigos laukia sutuoktinių, atsakyti į klausimus, ar sugebėsime būti ištikimi, pasiaukojantys, atleidžiantys, daug ko atsižadantys dėl šeimos, mylintys. Taip pat privalu žinoti, jog Katalikų Bažnyčia yra nusistačiusi prieš skyrybas. Taigi ateitininkų šeimos neturėtų iširti. Gerų šeimų geri vaikai, tuo pačiu gera visuomenė. Šeimoje mokomės būti geru vaiku, vėliau tapsiančiu geru tėvu, motina. Šeimoje mokomasi darbštumo, taupumo, santūrumo, skaistumo, kuklumo, pamaldumo, pasirengiama aukotis kitų gerovei. Ateitininko šeima visuomenėje turėtų būti pavyzdžiu ir idealu savo pastovumu, sakralumu.

Nerimtai atrodo dabartinių šeimų, auginančių po vieną vaiką, argumentai dėl neaiškios ateities: gal neteksi darbo, gal mažiau uždirbsi – geriau turėti vieną, materialiai aprūpintą vaiką, negu keletą skurstančių. Dauguma prieškario žmonių gyveno kaime. Šeimos nebuvo turtingos, bet gausios. Noriu prisiminti savo tėvų šeimą. Augau šešių vaikų šeimoje, buvau pirmagimis. Tėviškės žemė nebuvo derlinga, šeima daug ko stokojo. Tačiau ūkininkai buvo dori ir darbštūs. Kai tėvas nutarė mane leisti į mokslus, ne vienas kaimynas jam sakė: „Justinai, išeisi į ubagus“. Ubagu netapo, nors nepriteklių buvo. Gyvenimo patirtis rodo, kad iš gausių šeimų išauga daug puikių žmonių. Jokiu būdu dėl vieno vaiko negalima teisintis skurdu. Kiekvienas kūdikis gimdamas atsineša savo dalią. Tai sakau visiškai atsakingai. Su žmona Valentina užauginome keturis vaikus. Visi jie išsimokslino, atrado vietą gyvenime. Mindaugas – lituanistas, Gediminas – sportininkas, šachmatininkas, tarptautinis didmeistris, Gražina – anglų kalbos specialistė, Skirmantė – dailininkė grafikė.

Mūsų šeimai „atgimti“ nereikėjo. Visą sovietmetį šventėme tautines ir religines šventes, vaikus mokėme mylėti Dievą ir tėvynę. Jie mūsų klausė, nes matė, jog tėvų kalbos, pamokymai nuo darbų nesiskiria. Visi keturi mūsų vaikai yra praktikuojantys katalikai.

Taip pat gyvenimo patirtis byloja, jog lengvo gyvenimo troškimas niekam neišeina į gera. Šeimoje augdamas vienas vaikas neišmoksta būti kūrėju, užauga vartotoju su nepasotinamu „duok, duok“. Užuot tėvams teikęs džiaugsmą, toks vaikas sukelia daug nesibaigiančių rūpesčių.

Ilgai dirbote Onkologijos institute ginekologu onkologu. Kokius naudingus patarimus galite duoti moterims, kad jos nesusirgtų vėžiu?

Onkologijos institute prabėgo 34 darbo metai. Per tą laiką padariau apie 20 tūkstančių operacijų, apžiūrėjau apie 300 tūkstančių ligonių. Sekėsi diagnozuoti, pasisekė daugelį moterų atkalbėti nuo abortų.

Kaip gydytojas, propaguoju gausias šeimas. Svarbiausia ligų priežastis – nefiziologiškas gyvenimas, kontraceptikų prieš pastojimą vartojimas ir kitos priemonės, vengiant nėštumo; taip pat abortai. Kontraceptikai keičia hormonų pusiausvyrą moters organizme, slopina natūralius hormonus, taip kinta kiaušidžių funkcija, prasideda uždegimai, atsiranda ginekologiniai susirgimai. Kita vertus, jei gyvenama fiziologiškai, klimaksas būna lengvas; jei moteris vengia nėštumų, negimdo, klimaksas būna sunkus. Ir dar. Mūsų tauta nyksta dėl to, kad žmonės gyvena ne pagal Dievo įsakymus.

Keturioliktajame Ateitininkų federacijos kongrese, vykusiame šių metų vasarą Kaune, buvo pristatyta jūsų parengta solidi knyga „Ateitininkai“ (beveik pusketvirto šimto puslapių). Tai tarsi ateitininkų enciklopedija. Ją skaitydami, sužinome apie ateitininkų sąjūdį, jo istoriją ir ideologiją, principus, susipažįstame su iškiliausių ateitininkų biografijomis ir t.t. Kaip kilo sumanymas parengti šią knygą?

2010 metais minėsime ateitininkų sąjūdžio šimtmetį. Išsamios knygos apie ateitininkus nuo pat įsikūrimo iki šių dienų nebuvo. Buvo tik išbarstytos žinios įvairiuose leidiniuose. Dabar ši spraga užpildyta. Tačiau jai išėjus, pastebėjau netikslumą. Pasirodo, įvairūs šaltiniai pateikia nevienodus duomenis. Be to, dabar atradau naujų faktų, kurių nepastebėjau rengdamas knygą. „Ateitininkai“ išleisti tūkstančio egzempliorių tiražu, kuris bemat tirpsta. Kuopų globėjai knygą gavo veltui; ji turėtų būti ir visose bibliotekose – tegul visuomenė kuo plačiau susipažįsta su ateitininkų judėjimu. Keliasdešimt egzempliorių iškeliavo į kitas šalis – JAV, Australiją, Vokietiją. Keturioliktajame ateitininkų federacijos kongrese buvo ypač domimasi šia knyga, net autografus pavargau rašyti. Manau, teks leisti antrąjį leidimą. Tuomet ištaisysiu pastebėtus nesklandumus, papildysiu naujais faktais.

Baigiant pokalbį apie ateitininkus, tiktų JAV gyvenančios, daug padedančios Lietuvos ateitininkams Laimos Bačinskaitės-Šalčiuvienės prisipažinimai ir palinkėjimai Lietuvos jaunimui. Ji rašo: „Mudviem su vyru ateitininkija turėjo lemiamos įtakos saviauklai, brendimui. Tapę ateitininkais radome sąlygas augti lietuviais katalikais. Bendraudami su vienminčiais ir vyresniaisiais ateitininkais išmokome labiau vertinti tikėjimą, Bažnyčią, tautą, šeimą, brandinti meilę Dievui bei kiekvienam žmogui, lavinti protą. Ateitininkai buvo tie lietuviški, katalikiški namai, kuriuose turėjome progos džiaugtis, draugauti, kurti, mokytis, melstis, vadovauti. Jums, brangusis Lietuvos jaunime, mielieji ateitininkai, linkime augti ir bręsti dvasingais Tėvynės Lietuvos sūnumis ir dukromis, nes jūsų rankose Lietuvos rytojus. Jūsų tėveliai, seneliai ir proseneliai, daug metų varžyti, terorizuoti, įstengė išlikti ištikimi Dievui ir Tėvynei Lietuvai. Šiandien, gyvendami laisvoje Tėvynėje, kritiškai vertinkite tariamas vertybes, plaukiančias iš visų pasaulio pakampių. Saugokite ir mylėkite, kas sava ir lietuviška“.

Bet šiais gražiais ir prasmingais palinkėjimais ir pasergėjimais pokalbio nesinorėtų užbaigti. Prieš metus atšventėte aštuoniasdešimties metų jubiliejų, prieš kelis mėnesius išėjote į užtarnautą poilsį. Atrodote sveikas, žvalus ir darbingas, suspėjate į visus ateitininkų renginius. Prašytume papasakoti apie savo gyvenimo būdą. Gal žinote kokių nors receptų mums, norintiems kuo ilgiau išlikti sveikiems ir darbingiems?

Sveikatai labai kenkia alkoholis. Esu blaivininkas nuo pat gimnazijos laikų, nors abstinentas nesu. Esant progai, neatsisakau šampano taurės. Nerūkau. Rūkymas labai kenkia kraujagyslių sistemai, trumpina amžių. Visada buvau tikintis ir praktikuojantis katalikas, nesvetimas ir patriotizmas. Nuo 1943 metų priklausiau Lietuvos laisvės armijai (LLA), dalyvavau vaduojant Uteną. 1944-aisiais buvau generolo Povilo Plechavičiaus vietinės rinktinės Marijampolės karo mokyklos kariūnas. Esu 1941 metų birželio sukilimo dalyvis.

Mano dvasiniam brendimui daug davė ateitininkai. Ateitininku tapau 1939 metais, mokydamasis gimnazijoje. Tai padėjo augti, stiprėti dvasiškai. Tai buvo mano kelrodė žvaigždė: padėjo išvengti blogų draugų, nenuklysti į šunkelius. Į mergaites žiūrėjome kaip į kažką šventa, nekasdieniška. Neapsiversdavo liežuvis ištarti keiksmažodį – tokio poreikio nebuvo. Džiaugiuosi, kad jaunimas, vasaromis poilsiaujantis Berčiūnų ateitininkų stovykloje, yra visiškai kitoks, daug kultūringesnis, labiau dvasiškai išprusęs, praaugęs bendrą dabartinio jaunimo lygį. Puoselėju viltį, kad ateitininkų idealams ištikimo jaunimo bus vis daugiau.

Dėkojame už pokalbį, linkime dar daug nuveikti ateitininkų, tuo pačiu ir Lietuvos labui.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Vilnius

© 2003 "XXI amžius"