Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Kultūra
Darbai
Žvilgsnis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Rytų Lietuvoje daug nuveikta
„Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus konferencija

Kazimieras DOBKEVIČIUS

„Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus ilgametį pirmininką Alfonsą Petrukevičių (kairėje) sveikina kolegos ir bendražygiai Autoriaus nuotrauka

Vilnijos krašto mokytojai iš Eišiškių, Trakų Vokės, Šalčininkų, Jašiūnų, Dieveniškių vietovių suvažiavo Kaunan aptarti šio krašto lietuvių mokymosi problemų, o kartu paminėti „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus įkūrimo 15-metį. Problemų susikaupė nemažai ir labai aktualių. Kauno miesto savivaldybės posėdžių didžioji salė buvo užtvindyta Vilnijos kraštu besidominančių patriotų, inteligentų. Sunku visus išvardyti, tačiau vieną būtina paminėti, – tai akademikas Zigmas Zinkevičius. Kauno „Vilnijos“ draugijos veteranė, mokytoja Birutė Fedaravičienė prisiminė, kaip ir kodėl lietuviui tapo sunku Vilniaus krašte.

Kalinimas, areštai, persekiojimas, lietuviško žodžio draudimas - visa tai ugdė Vilniaus krašto lietuvių stiprybę, ryžtą išsilaikyti, išlikti savimi. Ir niekas nepalūžo. Lietuvai atgavus šį kraštą, visi buvo nustebinti krašto lietuviškumu. O kas atsitiko vėliau? Kaip sakė B. Fedaravičienė, anuomet susipratęs lietuvis buvo nacionalistas, o visų kitų tautybių atstovams buvo plačiausi veiklos barai, nes viskas vyko po internacionalizmo šūkiais. Tuo labai sumaniai pasinaudojo lenkai. Tuometė sovietinė Lietuvos valdžia leido ten, kur okupaciniais metais veikė lietuviška mokykla, pradėti steigti lenkiškas vidurines mokyklas. Visoje Lietuvoje kasmet daugėjo rusų kalba dėstomų mokyklų. Kad tai tiesa, galima įsitikinti pavarčius Švietimo ministerijos archyvų medžiagą. Ten guli penkmečių švietimo ataskaitos, o iš jų matyti, kaip viskas „augo“ ir „plėtėsi“.

Vilnijos kraštas buvo pūliuojanti visų žaizda. Todėl su Atgimimo banga, su Persitvarkymu Vilniuje atsirado „Vilnijos“ draugija. 1988-ųjų ankstyvą pavasarį iš visos Lietuvos išsibarstę vilniečiai su didžiausiu džiaugsmu rinkosi į steigiamąjį susirinkimą. Nutarta, kad Kaune irgi reikia steigti „Vilnijos“ draugijos Kauno skyrių. Retas kuris kauniečių žinojo tikrąją padėtį. Buvo nutarta 1988 m. spalio 2 d. rinktis buvusioje prieškario Lietuvos prezidentūroje, tuometiniuose Mokytojų namuose.

Svarbiausias uždavinys – duoti Vilniaus kraštui kuo daugiau žinių, kad lietuviai įsitrauktų į švietėjišką lietuvybės darbą. Čia ypač padėjo Vilniaus profesūra, mokslininkai. Atvykdavo žinomi Lietuvos istorikai, ekonomistai. Kauno skyrius taip pat neatsiliko nuo sostinės atstovų. Kauniečiai padėdavo transporto priemonėmis, paremdavo lėšomis keliones į Eišiškes, Šalčininkus, Dieveniškes, Jašiūnus. Žinoma, tuo metu priešininkai nesnaudė. Buvo kuriamos „autonomijos“ idėjos, daromi įvairūs žingsniai, kad tik Lietuva netaptų nepriklausoma valstybė. Kauniečiai per „Vilnijos“ draugiją geranoriškai rėmė švietimo darbą Vilniaus krašte. Kauno klinikinės ligoninės medikų grupė savaitgaliais vykdavo į šį kraštą konsultuoti Gervėčių, Pelesos (Baltarusijoje) žmones. Nuoširdžiai talkino Kauno miesto II ligoninės kolektyvas. Gaudami iš „Caritas“ visokių drabužių gabeno lietuviams Šalčininkų rajone. Teko eiti iš trobos į trobą. Ką ten rasdavo? Senukai guli ant šiaudų lovoje, neprausti. Teko ir lovas kloti „Caritas“ patalais, ir senukus prausti, vaistus tiekti. Šitaip paneigiama autonomininkų propaganda. Nebuvo tariami tušti žodžiai, buvo iš tiesų dirbama.

Aplankytas ir Dūkštas. Arkiv. Julijonas Steponavičius šventino atstatytą Pelesos bažnyčią. Didelės pagarbos susilaukė prof. Petrausko vadovaujamas choras „Leliumai“ (100 žmonių), koncertavęs Pelesoje.

Šiuo metu susidomėjimas Vilnijos kraštu vėl truputį atlėgo. Tačiau neturime teisės pamiršti šio krašto ir tų brolių bei seserų, kurie atskirti Baltarusijoje, Lenkijoje.

Konferencijoje kalbėjęs Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinės mokyklos direktorius Vidmantas Žilius minėjo, kad šiame krašte žmonės nėra saugūs, ypač kaimo vietovėse. Jie negali apsispręsti, nesikišant vietos savivaldai, į kurią mokyklą leisti savo vaikus. Švietimas turėtų nepriklausyti nuo savivaldybės. Žmonės, turintys mažas pajamas, gąsdinami, kad, leisdami savo vaikus į lietuviškas mokyklas, negaus pensijų, pašalpų, reikės mokėti už vandenį ir kt. Be abejo, vardan šeimos, vardan savo vaikų, kad jie būtų sotūs, pavalgę, lietuviai leidžia savo vaikus į lenkišką mokyklą. Aiškina, kad gal ir norėtų leisti vaikus į lietuvišką mokyklą, bet bijantys, nes čia reikia gyventi. Keista, kai savo valstybėje lietuviai jaučia baimę ir netikrumą dėl savo ateities.

Džiugu, kad valstybė surado lėšų ir pastatė Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinę mokyklą, kuri neturi sau lygių. Tačiau ji tokia bus tol, kol mes esame valdomi valstybinės švietimo politikos. Bet reikalai gali visai kitaip pasikeisti, nes ateina žinios, kad iki 2007 metų švietimo planuose įrašyta - bus atsisakyta steigėjų funkcijų 147-iose ugdymo mokslo įstaigose, liks tiktai dešimt mokymo įstaigų. Direktorius V.Žilius sakė, kad būtų visai kitaip, jeigu ši mokykla būtų tiesiogiai pavaldi rajono savivaldybei.

Džiugu, kad valstybė surado lėšų pastatyti Eišiškių ir Jašiūnų vidurines mokyklas. Ten, kur normali materialinė bazė, ten ir vaikų lietuviškose klasėse nemažėja. Vis dėlto pinigai, kurie skiriami lietuviškai ir lenkiškai mokyklai, labai skiriasi. Šiemet lenkiškoms mokykloms ir vėl daugiau buvo atseikėta, nors iš Lenkijos plaukia didelės lėšos mokykloms išlaikyti, modernizuoti, organizuoti. Lietuviška mokykla Šalčininkų rajone remiasi žmogiškais ištekliais, „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriumi. Tos mokyklos ir laikosi lietuvių mokytojų pasiaukojimo dėka.

Jau dvi kadencijas Kauno „Vilnijos“ skyriaus pirmininku uoliai dirba kaunietis Alfonsas Petrukevičius. Jam kolegos „Vilnijos“ nariai darbo 15-mečio proga įteikė gyvų rožių puokštę. Vilniaus „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva apžvelgė Vilniaus krašto problemas. Jo nuomone, Vilniaus ir Šalčininkų rajonus valdo tie, kurie nedalyvavo Sąjūdžio veikloje, bet labai trukdė jo veiklai ir iki šiol tebetrukdo. Dabar, pereinamuoju laikotarpiu, darbų nestinga. Parengta programa Rytų Lietuvai. Žadama įkurti Rytų Lietuvos fondą. Dar iki Naujųjų metų turėjo ateiti Lietuvių fondo ir Tautos fondo parama. Tikrinimo metu Kontrolės departamentas nustatė, kad lenkiškoms mokykloms 42 proc. daugiau skirta lėšų vienam mokiniui nei lietuviškų mokyklų moksleiviui. Daug vargo turėta, sakė K.Garšva, ir dėl Dieveniškių darželio, kurio vedėja nemokėjo kalbėti lietuviškai ir vis slapstėsi nuo Vyriausybės atstovo. Numatyta, jog į Šalčininkus atvyks Lietuvos Respublikos Seimo ir Amerikos lietuvių bendruomenės komisija susipažinti su mokyklų padėtimi šiame krašte.
Docentas Klemensas Kaušinis prisiminė 15 metų kelią, kurį nuėjo draugija. Džiaugtasi, kad visi pažinojo Vilnijos mokytojus Vytautą Dailidką, Bronių Palėką, Vidmantą Žilių ir kitus. Įspūdžiais iš neseniai surengtos kelionės pasidalino KTU mokslinis bendradarbis Gediminas Adlys, mokytoja Ilona Šedienė iš Jurgelionių pradinės mokyklos, Dieveniškių vidurinės mokyklos direktorė Danutė Andriuškevičiūtė, savo nuomonę ir diplomatinius patarimus pateikė Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Tautinių mažumų skyriaus Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėja Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir kiti.

Paklaustas apie Rytų Lietuvos švietimo ateitį, akademikas Z. Zinkevičius pasakė: „Mūsų valdžios vyrai į Lietuvos švietimą žiūri vienodai. Šito daryti negalima. Tai, kas tinka visai Lietuvai, nevisiškai tinka Rytų Lietuvai. Švietimą dabar tvarko rajonų savivaldybės, o jei leisi, neduok Dieve, visą švietimą tvarkyti Vilniaus krašto savivaldybėms, tai po kelerių metų visos mokyklos bus „pasmaugtos“. Kuomet teko būti švietimo ministru, tai radau tokią „landą“: Švietimo įstatyme yra pasakyta, kad jeigu valstybės uždavinių nevykdo savivaldybės, tada gali įsikišti apskrities valdžia ir steigti savo mokyklą. Tada mes jas ir įsteigėme. Tos mokyklos labiausiai klesti. Kai įsteigėme Čiužakampio mokyklą, buvo tik keturi vaikai. Dabar ten dirba keturi mokytojai, o moksleivių – arti dviejų šimtų. Ir dar vienas pastebėjimas. Šalčininkų rajone beveik visi mokytojai - vien moterys.

Tada, kai steigėme tas mokyklas, nebuvo nė vieno vyro mokytojo, tik jaunos merginos, baigusios Panevėžio pedagoginę mokyklą, turinčios muzikinį išsilavinimą. Gal ir pažeisdami konkurso taisykles, atrinkome mokytojus, kurie tiko šiam regionui, ir neapsirikome. Pats daug važinėju po šitas mokyklas. Niekur Lietuvoje taip valstybiškai nešvenčiama Vasario 16-osios, Kovo 11-osios šventės, kaip šiose mokyklose, šiame krašte. Man tiesiog knieti surinkti direktorius iš kitų Lietuvos mokyklų, atvežti čionai ir parodyti, kaip derėtų rengti tokias šventes. Net mokinių tėvai ateina. Tai daroma ne dėl paukščiuko ataskaitoje. Ateina ir tie tėvai, kurie nesupranta lietuviškai. Tad kelyje į Europą turime globoti, šviesti ir savo tautiečius Rytų Lietuvoje. Tai mūsų šventa pareiga“.

Konferencija priėmė kelias rezoliucijas – „Dėl valstybės audito Šalčininkų rajono savivaldybėje“, „Dėl švietimo padėties Lietuvoje“, kurioje tarp kitų teiginių sakoma: „Esame giliai įsitikinę, kad būtina iki 2010 metų visas Lietuvos mokyklas renovuoti, įdarbinti aukštąjį mokslą baigusius specialistus, aprūpinti mokyklas moderniomis mokymo priemonėmis pritaikant jas šiuolaikinio ugdymo proceso reikalavimams. Tai būtų prasmingi darbai pasitinkant Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečio jubiliejų 2009 metais“. Trečioji rezoliucija – „Dėl Rytų Lietuvos socialinio plėtojimo programos“. Norėtųsi tikėti, kad mūsų mokytojų triūsas Rytų Lietuvoje atneš gyvybingus vaisius.

© 2003 "XXI amžius"