| Laurynas Gucevičius
ir jo epocha
Aldona Kačerauskienė
Kiekvienas kūrėjas yra savo epochos išaugintas
kūdikis. Brandaus klasicizmo atstovas architektas Laurynas Gucevičius
(1753 1798) ne išimtis. Pernai sukako 250 metų nuo jo gimimo.
Ta proga Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas Vilniuje
surengė dviejų dienų konferenciją. Gruodžio 11 ir 12 dienomis buvo
perskaityta apie dvidešimt pranešimų, kurių autoriai Vilniaus
dailės akademijos, Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno technologijos
universiteto, Vilniaus pedagoginio universiteto mokslininkai.
L.Gucevičius gimė 1753 metais Migonių kaime (Kupiškio
r.), Simono Masiulio šeimoje. Tik dešimt metų augo su tėvu. Po tėvo
mirties motina užsiėmė užkurį Stoką. Pamažu žmonės užmiršo Masiulio
pavardę. Gimė Stokos vaikai, su kuriais kartu augo Laurynas. Net
gerokai vėliau, kai Vilniaus universiteto profesorius L.Gucevičius
keturiais arkliais kinkyta karieta parvažiuodavo į tėviškę, žmonės
stebėdavosi: Žiūrėk, Stokiokas parvažiavo. Gucevičiaus pavardė
jam buvo reikalinga grumiantis dėl bajorystės dokumentų, be kurių
nebuvo atviro kelio į mokslą, kūrybą, aukštuomenę. Konferencijoje
didysis architektas buvo vadinamas Laurynu Gucevičiumi, taip, kaip
jis save vadino.
Migonių kaimas 1594 metais buvo užrašytas Anykščių
klebonijai. 1673 metais jame gyveno 35 šeimos, 1744 metais tik
20. Tai karų ir vėlesnių bado bei maro metų rezultatas. Migonių
kaimo valstiečiai baudžiavos nėjo, jie mokėjo duoklę, atlikinėjo
įvairias prievoles. Kaimyninių kaimų valstiečiai buvo beteisiai
baudžiauninkai, visiškai priklausomi nuo dvarininko valios. Daugelis
pranešėjų stebėjosi, kaip Laurynui pasisekė prasimušti į mokslus.
Reikėjo nepaprastos valios, didelių gabumų ir sėkmės, kurią lėmė
pažintis su vyskupu Ignu Jokūbu Masalskiu. 1773 1776 metais Laurynas
Vilniaus universitete architektūros mokėsi pas architektą Martyną
Knakfusą, vienerius metus studijavo Romoje, paskui su vyskupu Masalskiu
keliavo po Vakarų Europą, Paryžiuje klausėsi paskaitų Karališkojoje
dailės akademijoje ir F.Blondelio architektūros mokykloje, žavėjosi
klasicizmo menu ir architektūra, ryškiausiai suklestėjusiais Prancūzijoje.
Šis stilius, anot naujausių žinynų, pasižymėjo griežtumu, santūrumu,
kūrybos saistymu su griežtais reikalavimais ir iš anksto nustatytomis
pavyzdinėmis taisyklėmis. Klasicistinis menas ir architektūra buvo
savotiška reakcija į išsisemiantį baroką ir kartais perdėtą jo žaismingumą.
Pavyzdžių ir įkvėpimo šaltinių vėl imta ieškoti antikoje, taip pat
racionalesniame renesanso palikime. Klasicistinio meno ir architektūros
paminklų gausu visuose Europos kraštuose. Klasicizmo laikotarpiu
buvo stengiamasi padaryti tvarkingesnį ir besiplečiančių miestų
planavimą kurti taisyklingą gatvių tinklą ir dideles bei taisyklingas
aikštes.
Iš užsienio L.Gucevičius parsivežė daug žinių.
Su jam būdingu entuziazmu priėmė vyskupo Masalskio pasiūlymą būti
Verkių dvaro rūmų ansamblio statybos architektu. 1789 1794 metais
dėstė karo inžineriją ir kartografiją Lietuvos inžinerinio korpuso
mokykloje, veikusioje prie Vilniaus universiteto.
1794 metų pavasarį Lietuvoje prasidėjus sukilimui
prieš carinės Rusijos despotizmą, L.Gucevičius parengė projektą,
numatantį, kaip komplektuoti ir organizuoti sukilėlių gvardiją.
Pagal šį projektą tarnyba gvardijoje buvo prilyginta tarnybai kariuomenėje;
joje buvo laikomasi kariškos tvarkos. L.Gucevičius vadovavo tai
gvardijai, prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas. Sukilimas baigėsi
pralaimėjimu. L.Gucevičius į ankstesnes pareigas grįžti nebegalėjo,
dirbo Gervėčių administratoriumi. Tačiau po trejų metų vėl grįžo
į Vilnių, dirbo universitete, įkūrė pirmąją Lietuvoje Architektūros
katedrą, jai vadovavo, tapo profesoriumi.
Trumpas buvo architekto L.Gucevičiaus amžius.
Jis mirė 46 metų, tačiau savo darbais nusipelnė, kad jį minime net
po 250 metų. Minime ne tik mes. Jo vardas įrašytas į pasaulinio
garso enciklopedijas. Jis suprojektavo ir rekonstravo Vilniaus rotušę,
Vilniaus Katedrą, Verkių rūmus ir daugelį kitų pastatų. Ne tik suprojektavo,
bet ir prižiūrėjo statybą, konstravo keltuvus, poliakales, kurios
palengvino statybų darbą, padarė jį kokybiškesnį.
Iki šiol apgailestaujama dėl neatrastos L.Gucevičiaus
palaidojimo vietos. Nėra kur padėti gėlių, nėra kur nueiti, pasimelsti,
pamąstyti.
Kauno technologijos universiteto prof. Jonas Minkevičius,
kilęs iš to paties Migonių kaimo, taip apibūdino architekto L.Gucevičiaus
fenomeną: Asmenybės formavimuisi pagrindą padėjo jo valstietiška,
kaimiška, kupiškėniška kilmė, aplinka, vertybinė auklėjimo etika
ir aktyvios liaudies kūrybinės tradicijos.
Kūrybiniu požiūriu drąsa, priešinantis varžančioms
formalistinėms normoms, santūrumo ir paprastumo, dvasinės emocinės
šilumos ir giedros harmonijos siekiai, pagarba gamtinei aplinkai
ir ūkiniams statiniams, kaip lygiaverčiams architektūrinių ansamblių
komponentams. Visa tai analogiška kupiškėnų kaimo architektūros
tradicijoms.
Pilietiniu patriotiniu požiūriu atkaklus veržimasis
laisvėn, intelektualinėn švieson, pasiaukojantis kovinis pasipriešinimas
Rusijos imperijos okupacijai.
Moraliniu etiniu aspektu ištikimybė tradicinėms
bendruomenėms ir krikščioniškoms vertybėms, glaudus neegoistiškas
solidarumas su gimine, nepaisant esmingai pakitusio jo socialinio
statuso.
Konferencija Laurynas Gucevičius ir jo epocha
baigėsi iškilmingu vakaru Vilniaus rotušėje.
© 2003 "XXI amžius"
|