Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Kultūra
Darbai
Žvilgsnis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Teisės laisvai išpažinti tikėjimą
neturi didelė dalis žmonijos

Mindaugas BUIKA

Irako krikščionių vaikai džiaugiasi Kalėdomis EPA-ELTA nuotrauka

Kalėdos suvienijo katalikus ir musulmonus. Bosnijos vyriausieji dvasininkai katalikų kardinolas Vinkas Puljičius (kairėje) ir musulmonų imamas Mustafa Čeričius Sarajeve džiaugiasi maloniu bendravimu EPA-ELTA nuotrauka

Nepaisant visuomenės dispozicijoje esančių plačiai pripažintų tarptautinės teisės aktų, - tokių kaip prieš 55 metus patvirtinta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, - atmetančių bet kokias diskriminacijos ir netolerantiškumo formas religinio tikėjimo pagrindu, didžioji dalis pasaulio žmonių gyvena šalyse, kuriose religinė laisvė apribota arba jos iš viso nėra. Taip rašoma gruodžio 18 dieną Vašingtone paskelbtoje Jungtinių Valstijų užsienio reikalų ministerijos (Valstybės departamento) 5-ojoje metinėje ataskaitoje dėl tarptautinės religijos laisvės. Viename išsamiausių tokio pobūdžio dokumentų pabrėžiama, kad milijonai žmonių vis dar yra valdomi totalitarinių bei autoritarinių – pirmiausia komunistinių – režimų, kurie stengiasi visapusiškai kontroliuoti religijos praktiką. Taip pat yra nemažai šalių, ypač musulmoniškų, kuriose valstybinė valdžia rodo aiškų palankumą tik dominuojančiai religijai ir priešiškumą mažumų tikyboms. Pasitaiko ir valstybių, pirmiausia buvusioje posovietinėje erdvėje, kai keliami dideli reikalavimai religinėms grupėms registruoti ir labai ribojama ar draudžiama neregistruotų bendruomenių veikla.

Analizuojant religinės laisvės padėtį pasaulio šalyse, dokumente stengiamasi įvertinti istorijos, kultūros ir tradicijų poveikį. Pripažįstama, kad, bėgant amžiams, daugumoje valstybių tautos gyvenime galėjo dominuoti viena konkreti religija ir todėl susidarė sunkumų priimti naujas tikybas tiek dėl kultūrinių, tiek ir dėl teologinių priežasčių. Tačiau tautinės tradicijos ir kultūra neturi būti naudojamos kaip pretekstas įstatymams ir politikai, kurie varžytų tikrą (tai yra nedestruktyvų ir nepriešišką esamai visuomeninei sanklodai) religinį tikėjimą ir jo teisėtą išpažinimą. Pagaliau kaip kiekvienoje kitoje veiklos srityje, taip pat ir valstybės politikoje dėl religijos laisvės pagrindiniai vertinimo kriterijai turi būti tarptautinės normos.

Totalitariniai režimai stengiasi kontroliuoti religines institucijas

Tarp totalitarinių režimų, kurie paneigia religijos laisvę, JAV valstybės departamento ataskaitoje pirmiausia minima komunistų valdoma Kinija.

Šios šalies valdžia reikalauja registruoti religines bendruomenes, o tai yra tolygu pasiduoti visiškai komunistų kontrolei (Katalikų Bažnyčios atveju, registruojamos tik tos bendruomenės, kurios atsisako ištikimybės Šventajam Sostui, o tai reiškia religinių kanonų išdavystę), o neregistruotos religinės grupės yra persekiojamos. Praėjusiais metais Kinijos policija toliau uždarinėjo ir niokojo pogrindines musulmonų mečetes, katalikų bažnyčias, protestantų maldos namus, daugelis religinių vadovų buvo suimti ir nuteisti kalėjimo bausmėmis.

Pogrindinių religinių grupių vadovai Kinijoje gali būti ir be teismo nubausti administracine tvarka iki trejų metų „perauklėjimo“ specialiuose darbo lageriuose. Tibete slopinama kiekviena vietos budistų religinė veikla, jeigu įtariama, kad ji gali skatinti tibetiečių nepriklausomybės sąjūdį. Panaši padėtis yra Uigurų autonominiame regione, kur yra dideli apribojimai vietos musulmonams praktikuoti tikėjimą.

Dokumente patvirtinama, kad, nepaisant komunistų režimui būdingos tikinčiųjų diskriminacijos, Kinijoje religijos užgniaužti nepavyko ir jos praktikavimas stiprėja.

Komunistų valdoma Kubos vyriausybė taip pat kontroliuoja religines institucijas, sekdama, infiltruodama į jas saugumo agentus, baugindama dvasininkus ir aktyvius pasauliečius tikinčiuosius. Kubos, kurioje vyrauja katalikybė, saugumo pareigūnai dažnai prieš svarbius religinius įvykius aplanko dvasininkus ir perspėja, kad neleistų disidentams „panaudoti Bažnyčią“ komunistinės valdžios kritikai. Dokumente nurodoma, kad Kuboje yra sunku gauti valdžios leidimą maldos namams remontuoti ir naujiems statyti, taip pat trukdoma katechizuoti jaunimą, leisti religinę spaudą ir literatūrą, draudžiama naudotis internetu.

Nėra tikros religijos laisvės ir Šiaurės Korėjoje, kurioje griežtai draudžiama bet kokia religinė veikla, išskyrus komunistinės valdžios visiškai kontroliuojamų nedaugelio bendruomenių. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos yra pateikusios pakankamai daug pranešimų, kaip šalyje veikiančių pogrindinių religinių grupių nariai yra suiminėjami, kankinami ir žudomi dėl savo tikėjimo. Taip pat kitoje komunistų valdomoje Azijos šalyje – Vietname – valdžia tęsia religinių grupių viešosios veiklos apribojimą. Katalikų Bažnyčia ir kitos konfesijos nuolat skundžiasi dėl iškylančių sunkumų rengiant kunigus, skiriant vyskupus, varžoma švietėjiška ir karitatyvinė veikla. Tačiau labiausiai Vietname yra persekiojamos atokiose kalnų vietovėse gyvenančios etninės mažumos, kurių dvasiniai vadovai yra suiminėjami, o iš tikinčiųjų reikalaujama atsiriboti nuo savo tikėjimo. Diplomatams, nevyriausybinių organizacijų atstovams, žurnalistams ir kitiems užsieniečiams sudaromi dideli sunkumai nuvykti ir patikrinti esamą padėtį minėtuose regionuose.

Valstybinė politika proteguoja vyraujančią religiją

Kaip minėta JAV valstybės departamento metinėje atskaitoje apie tarptautinę religijos laisvę, joje daug vietos skiriama šalims, kurių vyriausybės rodo akivaizdų priešiškumą religinėms mažumoms, proteguodamos tik valstybės kontroliuojamą arba jai įtaką darančią daugumos tikybą. Tarp šioje grupėje atsidūrusių šalių pirmiausia yra musulmoniškos šalys, tokios kaip Saudo Arabija, kurioje, kaip pripažįsta dokumentas, „religijos laisvė neegzistuoja“. Šios šalies vyriausybė palaiko tik konservatyvią islamo versiją ir persekioja ne tik nemusulmonų religijos išpažinėjus, bet ir pačius musulmonus, kurie praktikuoja kitas islamo, pavyzdžiui, šiizmo, interpretacijas.

Saudo Arabijoje veikia „religijos policija“ (Mutavain), turinti plačias galimybes kontroliuoti ir imtis įvairių sankcijų. Nemusulmonai tikintieji, kuriems neleidžiama netgi privačiai praktikuoti savo tikėjimo, rizikuoja būti suimti, įkalinti, būti kankinami ir deportuojami. Islamo dvasininkai, kuriems atlyginimus moka valstybė, savo pamoksluose neretai demonstruoja atvirą priešiškumą krikščionybei ir judaizmui. Į Saudo Arabiją uždarbiauti atvykę indusai, kurie yra politeistai, patiria dar didesnę diskriminaciją nei krikščionys.

Dokumente pabrėžiama, kad Sudano vyriausybė taip pat toliau tęsia prievartinę islamizacijos politiką, o nemusulmonai faktiškai laikomi „antros rūšies“ piliečiais. Šalies sostinėje Chartume ir miesto apylinkėse neleidžiama statyti krikščionių maldos namų, tik mečetes. Musulmonams taip pat teikiama aiški pirmenybė priimant į valstybės tarnybą, gaunant socialines ir sveikatos apsaugos paslaugas. Švietimo struktūrose ir karinėse pajėgose skatinamas krikščionių mažumos narių atsivertimas į islamą. Kaip žinoma, Sudane vyksta pilietinės kovos tarp islamistinio režimo vyriausybinės kariuomenės ir šalies pietuose veikiančių krikščionių sukilėlių, tačiau pastaruoju metu bandoma taikos derybomis sureguliuoti šį konfliktą.

Šiai grupei šalių priskirtas ir posovietinis Turkmėnistanas, kurio vyriausybė riboja visas religinės saviraiškos formas, išskyrus sunitiškąjį islamą ir rusiškąją stačiatikybę. Pastarosios tikybos taip pat yra autoritarinio S.Nijazovo režimo kontroliuojamos, ypač mečečių statyba, islamiškasis švietimas bei piligrimystės į Meką. Pats S.Nijazovas yra išleidęs savo parašytą dvasinį vadovą, vadinamąjį „Rukhamą“, kuris turi būti naudojamas tiek islamo, tiek stačiatikių švietimo institucijose. Tie imamai, kurie nesivadovauja „Rukhama“ (kuris Turkmėnistano valdžios beveik prilyginamas islamo šventraščiui Koranui), rizikuoja būti diskriminuojami ir atleisti iš pareigų. Šalies įstatymai yra taip sudaryti, kad kitų religinių bendruomenių faktiškai neįmanoma užregistruoti, o neregistruotoms grupėms vieša religinė veikla yra draudžiama. Baudimui naudojamos tokios valstybinės prievartos priemonės kaip areštas, religinės literatūros konfiskavimas, atleidimas iš darbo. Religijos laisvė yra ribojama ir kaimyniniame Uzbekistane, kur, baiminantis dėl „islamiškojo ekstremizmo“, neleidžiami tokie vieši pamaldumo demonstravimo atributai kaip barzda vyrams ir galvos šydas musulmonėms moterims.

Amerikiečių dokumente taip pat nurodomos šalys, kuriose valstybiniu lygiu formaliai veikia demokratiniai įstatymai, tačiau vyriausybė nenori arba yra nepajėgi susidoroti su visuomeninių išpuolių prieš religines mažumas apraiškomis. Prie tokių šalių priskirtina Indija, kurioje indusų ekstremistų išpuoliai prieš krikščionių ir musulmonų mažumas nesilpnėja, ir neefektyvus to smurto aktų tyrimas pasitarnauja kaip nebaustinamumo už smurtą signalas. Kai kuriose indusų išprovokuotose riaušėse prarandamos tūkstančių žmonių gyvybės, sukuriama baimės atmosfera. Dviejose Indijos valstijose buvo priimti įstatymai, nukreipti prieš atsivertimą į kitą tikybą, taip apsunkinant misionierių veiklą.

Nebaustinamumo už prievartą prieš religines mažumas atmosfera tvyro ir Gruzijoje, kur stačiatikių ekstremistai dažnais išpuoliais nutraukia kitų netradicinių tikybų maldos susitikimus, naikina jų religinę literatūrą, fiziškai žaloja žmones. Ataskaitoje pastebima, kad nors šalies vidaus reikalų ministerija ir generalinė prokuratūra po žmogaus teisių gynėjų reikalavimų ir užveda stačiatikių ekstremistams bylas, tačiau jų tyrimo eiga yra lėta ir rezultatų neduoda.

Įstatymai sudaro sąlygas diskriminuoti religines mažumas

Kai kuriose kitose stačiatikių daugumą turinčiose posovietinėse valstybėse priimti religinių bendruomenių įstatymai, sudarantys sąlygas diskriminuoti mažumas. JAV vyriausybinėje ataskaitoje apie tarptautinės religijos laisvės problemas nemažai vietos skiriama padėčiai Rusijoje, kur, pasinaudojant 1997 metais priimtu plačiai kritikuotu „Sąžinės laisvės ir asociacijų įstatymu“, federalinės ir vietinės valdžios institucijos varžė įvairių religinių mažumų teises. Pažymėtina, kad taip pat ir Rusijos saugumo tarnybos vis dažniau kai kurių religinių grupių, ypač tų, kurių dvasinis centras yra užsienyje, pavyzdžiui, Vatikane, lyderius priskiria šalies saugumui gresiantiems asmenims ir juos deportuoja arba atsisako suteikti įvažiavimo vizas.

Per praėjusius metus vizos buvo atsakytos keliems katalikų ir protestantų dvasininkams, iš šalies išvarytas buvęs Irkutsko katalikų vyskupas Ježis Mazuras, neįleistas budistų dvasinis vadovas Dalai Lama. 2002 metų pabaigoje įsigaliojus įstatymui, reguliuojančiam užsieniečių buvimą Rusijoje, dvasininkams gauti vizas ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui tapo sunku. (Rusijoje daugiau kaip 80 proc. katalikų kunigų yra užsieniečiai.) Šalyje neretai stačiatikybė prilyginama rusiškai tautinei tapatybei, todėl Stačiatikių Bažnyčia turi aiškų pranašumą ir ypač vietiniame lygyje daro stiprią įtaką valdžios institucijoms, kurios neretai atsisako registruoti religinių mažumų grupes arba jas perregistruoti, ko reikalauja pagal naujus įstatymus.

Pagarba religinės laisvės statusui pablogėjo ir Baltarusijoje, kur panašus į Rusijos religinių bendruomenių įstatymas įsigaliojo 2002 metų spalio pabaigoje. Tiesa, jeigu Rusijoje tradicinėmis tikybomis, kartu su vyraujančia stačiatikybe, pripažinti judaizmas, islamas ir budizmas, tai Baltarusijoje tradicinėmis tikybomis taip pat patvirtintos katalikybė ir liuteronybė. Tačiau daugeliui kitų protestantiškų grupių, taip pat nepriklausomai Baltarusijos Autokefalinei Stačiatikių Bažnyčiai (šalyje pagrindinis stačiatikių egzarchatas priklauso Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai) bei Rytų apeigų katalikų bendruomenėms sudaromi dideli veikimo sunkumai, šios denominacijos neretai užpuldinėjamos valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje.

Dokumente nurodoma, kad ir Moldovoje sudaroma daug kliūčių registruojant religines grupes. Toje šalyje yra suskaldyta vyraujanti Stačiatikių Bažnyčia, kurios didžioji dalis priklauso Maskvos patriarchatui. Ilgą laiką buvo atsisakoma registruoti Besarabijos stačiatikių metropoliją, priklausančią Rumunijos Stačiatikių Bažnyčiai, ir tik įsikišus Europos žmogaus teisių teismui po dešimties metų pertraukos ji buvo įregistruota. Transnistrijos separatistiniame regione, kurio Moldovos vyriausybė nekontroliuoja, religinių grupių diskriminacija yra dar didesnė.

JAV valstybės departamento metinėje ataskaitoje atkreipiamas dėmesys ir į nenormalią padėtį Izraelyje bei jo okupuotose palestiniečių teritorijose, kur pastebėta kai kurių diskriminavimo atvejų religijos, švietimo, socialinio ir pragyvenimo sferose nejudaizmo išpažinėjų atžvilgiu. Pavyzdžiui, Izraelyje gyvenančių arabų krikščionių parapinės mokyklos gauna mažesnę paramą nei žydų bendruomenių mokyklos. Anksčiau Palestinos krikščionių atstovai skundėsi dėl Izraelio vizų politikos, trukdančios krikščionių dvasininkų ir socialinių darbuotojų judėjimui. Palestiniečių teroristų išpuoliai bei Izraelio kariuomenės atsakomosios operacijos taip pat turi neigiamos įtakos religiniam gyvenimui Šventojoje Žemėje. Neišvengta ir vandalizmo atvejų prieš kai kurių religinių bendruomenių maldos namus ir kitus objektus.

Religinė laisvė – užsienio politikos tikslas

Spaudos konferencijoje pristatydamas metinę ataskaitą, kurioje analizuojamos religinės laisvės sąlygos pasaulio šalyse, - dokumente iš viso pateikta 192 pranešimai apie atskiras valstybes ir regionus, - JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Ričardas Armitidžas sakė, kad šiuo dokumentu norėta „sutelkti dėmesį į būklę žmonių, kurie yra persekiojami vien dėl savo religinio tikėjimo taikaus praktikavimo, ir suteikti pagrindą veikimui tiek Jungtinėse Valstijose, tiek ir tarptautinėje bendruomenėje“.

Apie dokumentą išsamiau kalbėdamas Tarptautinės religinės laisvės tarnybos JAV valstybės departamente vadovas ambasadorius Džonas Henfordas priminė, kad ši monitoringo struktūra buvo įkurta prieš penkerius metus, Kongrese vienbalsiai priėmus Tarptautinės laisvės aktą. Jis taip pat nurodė, kad dabartinio JAV prezidento Džordžo Bušo nacionalinio saugumo strategija remiasi „specialiomis pastangomis remti religijos ir sąžinės laisvę ir ginti ją nuo represinių režimų prievartos“. Pats prezidentas Dž.Bušas, aiškindamas, kodėl religijos laisvė yra moralios užsienio politikos integrali dalis, sakė, kad religijos laisvė „yra pirmoji žmogaus sielos laisvė, laisvė kalbėti žodžius, kuriuos Dievas įdėjo į mūsų burnas. Mes turime pasisakyti už šią laisvę mūsų šalyje; mes turime kalbėti apie šią laisvę pasaulyje“. Galima netgi pabrėžti, kad religijos laisvės palaikymas ir jos plėtra yra vertybėmis grindžiamos demokratijos stiprinimas nacionalinėje ir tarptautinėje plotmėse.

Ambasadorius Dž.Henfordas taip pat pastebėjo, kad religijos laisvės gynimas ypatingą aktualumą įgyja vykstančioje kovoje su tarptautiniu terorizmu. „Labai dažnai šalys, kurios pažeidžia religijos laisvę, - sąmoningai ar nesąmoningai – prisideda prie terorizmo plitimo, – aiškino ambasadorius. – Kai kuriais atvejais, vyriausybės, kurios yra priešiškos religijos laisvei, taip pat yra svetingos terorizmui“.

Tačiau yra ir kitų atvejų, kada po kovos su terorizmu iškaba su būdingu radikalumu yra persekiojami tikintieji, nevengiant smurto. Taip, pavyzdžiui, yra komunistinėje Kinijoje, kur pastaruoju metu sustiprėjo musulmonų uigūrų diskriminacija. Bet jeigu vyriausybės nuosekliai gina religijos laisvę ir šalies piliečiai į šią vertybę žiūri kaip į visuomeninį gėrį, tikinčiųjų persekiojimo ir prievartos religiniu pagrindu beveik neiškyla.

Ataskaitoje pabrėžiama, kad, stengiantis, jog religijos laisvės reikalas būtų vienu pagrindinių užsienio politikos tikslų, JAV atsakingi pareigūnai, įskaitant pačius valstybės vadovus, vaidina svarbų vaidmenį pasaulyje, perspėdami dėl religijos laisvės pažeidimų viešuose pasisakymuose ir privačiuose susitikimuose su kitų šalių lyderiais. Štai JAV prezidentas Dž.Bušas, 2002 metų spalį priimdamas tuometį Kinijos prezidentą Siang Dzeminą, pakartojo tai, ką jis jau buvo sakęs tų metų vasarį lankydamasis Pekine: Kinija turi rodyti didesnę toleranciją religijai ir užtikrinti piliečių teises išpažinti bei praktikuoti savo tikėjimą.

Sausio 16-ąją skelbdamas Religijos laisvės diena Jungtinėse Valstijose prezidentas Dž. Bušas nurodė, kad „teisė tikėti ir reikšti savo tikėjimą žodžiais bei praktika yra teisė, kuri turi priklausyti visiems žmonėms“. JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas, kuris dažnai atkreipia dėmesį į religijos įvairovės pozityvų poveikį galingiausiai šaliai, praėjusių metų vasario mėnesį duotame interviu Egipto dienraščiui „Al Ahram“ sakė, kad „visų pasaulio religijų stiprybė yra jų vieningas pasisakymas už taiką“. Būtent tokių įvairių pasaulio religijų dvasinių lyderių Maldos už taiką susitikimų – pradedant garsiuoju 1986 metų susitikimu Asyžiuje - iniciatorius yra popiežius Jonas Paulius II, kurio religijos laisvės, susitaikymo ir dialogo programa yra gerai žinoma ir visų pripažinta.

© 2003 "XXI amžius"