| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| Nesibaigianti poeto kelionė Lina Klusaitė
Atrodo, dar visai neseniai palydėjome poetą Bernardą Brazdžionį į paskutiniąją kelionę, o šiandien jis vėl sugrįžta pas mus gruodžio 29 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje jam atminti buvo atidaryta paroda Širdis apsidžiaugė: gana keliaut... gana keliaut.... Anot muziejaus direktorės ir parodos rengėjos Aldonos Ruseckaitės, šį kartą per pasaulį keliaujanti B.Brazdžionio dvasia Maironio lietuvių literatūros muziejuje apsistojo ilgam. Čia sugrįžo jo daiktai, rankraščiai, knygos, laiškai, visa tai, prie ko prisiliesdami, galėsime geriau pažinti poeto aplinką, jo kūrybinių ieškojimų pasaulį. Parodos atidaryme dalyvavusi kultūros ministrė Roma Žakaitienė džiaugėsi, kad atsirado galimybė pamatyti ne tik tai, ką jau žinome apie poetą, bet ir tai, ko apie jį nežinome: nuo smulkiausių detalių, asmeninių daiktų iki jo filosofinės minties pažinimo. Iš jo namų Los Andžele atkeliavo visas memorialinis poeto palikimas bei rankraščiai, kuriuos perdavė poeto žmona Aldona Brazdžionienė ir dukros Dalytė bei Bitutė. Po B.Brazdžionio mirties jos ilgai svarstė, kur ir kam atiduoti poeto palikimą, ir nusprendė kreiptis į Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojus. Toks apsisprendimas buvo neatsitiktinis. A.Ruseckaitės teigimu, nuo 1940-ųjų iki 1944 metų Brazdžionis čia dirbo direktoriumi. Maironio namai jo atsiminimuose išliko brangūs kaip pagrindinė pokario laikų slaptavietė. Be to, čia nuolat skambėjo ir iki šiol tebeskamba poetinis žodis. 1989 metais Poezijos pavasario laureatu čia buvo vainikuotas ir pats B.Brazdžionis. Anot muziejaus direktorės, Kultūros ministerijai tarpininkaujant, iš Los Andželo buvo parsivežta daugiau nei 30 tūkst. įvairiausių eksponatų, kurių šį kartą yra rodoma tik nedidelė dalis, nes parodos idėja yra sumanyta taip, kad ji nuolat atsinaujintų ir pasipildytų. Pagrindinis šios parodos akcentas atkurtas B.Brazdžionio darbo kabinetas, kuriame galime pamatyti brangius poetui daiktus: jo rašomąjį stalą, krėslą, trečdalį bibliotekos, ypač Brazdžioniui brangius Šimonio, Aleksandravičiaus ir kitų dailininkų paveikslus bei Maironio portretą, kuris visuomet kabėdavo rašomojo stalo dešinėje. Brangių poetui daiktų apsuptyje parodos organizatoriai kvietė gausiai susirinkusius lankytojus ir svečius į vakarą, kuriame skambėjo poeto žodžiais sukurtos dainos, Virginijos Kochanskytės ir Petro Venslovo skaitoma B.Brazdžionio poezija bei poetą pažinojusių žmonių atsiminimai. B.Brazdžionį visuomet žavėjo stiprios asmenybės, neišduodančios savo idealų. Tokia asmenybė buvo ir jis pats. Anot poetės Aldonos Elenos Puišytės, jis žavėjo savo paprastumu, nuoširdumu ir kantrybe. Kai jiedu kalbėjosi apie nusivylimus, Brazdžionis kartą prasitarė, kad yra nusivylęs labai daug kuo, bet ne Dievu. Viskas Viešpaties valioje, buvo pagrindinai jo žodžiai. Gal todėl ir visa jo poezija yra žiūrėjimas į dangų, - sakė poetė, B.Brazdžionį atradusi būdama dvylikos metų, kai į jos rankas pateko knyga Per pasaulį keliauja žmogus. Su šia knyga B.Brazdžionis įsiveržė ir į rašytojos Anastazijos Sučylienės gyvenimą. Mintyse kartodama iš šios knygos mintinai išmoktus eilėraščius, ji ne kartą ramino savo tremtinės dalią. Savo prisiminimais vakare dalijosi ir Jūratė Sučylaitė, kuri žavėjosi poeto atvirumu viskam, jo didžiadvasiškumu tiek kūryboje, tiek ir kasdieniame bendravime. Lietuvai reikia tokių žmonių, iš kurių būtų galima pasisemti tos gelmės, tos dvasios, kurios jis buvo sklidinas, nes bendrauti su juo buvo tikra Dievo dovana, - sakė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Tad, ateidami aplankyti parodą, ateikime dar kartą susitikti ir pabendrauti su šiuo iškilios dvasios žmogumi, kurio buvimą tarp mūsų byloja ne tik kūryba, bet ir būčiai prikelti daiktai. Kaunas
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |