Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Kultūra
Darbai
Žvilgsnis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Liaudies menas – didžioji fotomenininko meilė

Ona MICKEVIČIŪTĖ

Mečislovas Sakalauskas jo pamėgtame Vilniaus senamiestyje

Metalinis kryžius iš Šilalės rajono Pajūrio kapinių

1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metams paminėti, Grybelių kaime, Utenos rajone, pastatytas kryžius (1991 m)

Pieta iš Šerkšnų kaimo koplytėlės (Mažeikių r.)

Koplytstulpis, stovėjęs Jovaišiškių kaime, Plungės rajone (1964 m.)

Dzūkiškas kryžius, nufotografuotas kapinaitėse netoli Daugų (Alytaus r.)

Tytuvėnų vienuolynas (1976 m.)

Stogastulpis Utenos kapinėse prie bažnyčios (1967 m.)

Garbinga 75-erių metų sukaktis - puiki proga prisiminti tai, kas nuveikta. Garsaus fotomenininko Mečislovo Sakalausko nuopelnas Lietuvos kultūros paveldui – neįkainojamas, nes tūkstančiuose jo nuotraukų įamžinta ne tik išlikusi senoji Lietuvos miestų ir kaimų didžioji bei mažoji architektūra, bet ir tai, ką jau pasiėmė laikas.

Simono Stanevičiaus giminės palikuonis

Žymus Lietuvos fotomenininkas Mečislovas Sakalauskas gimė 1928 m. gruodžio 13 d. Barsukynės kaime, Grinkiškio vls. Kėdainių aps. (dabar tai - Raseinių r., Kauno aps.).

Nors menininkas mėgsta juokauti, kad gal jau ir nebėra tikras žemaitis, nes nuo 1952 metų gyvena Vilniuje, tačiau jis yra žemaičių bajoras bei iškilaus Lietuvos kultūros veikėjo, poeto, tautosakininko, istoriko žemaičio Simono Stanevičiaus giminės palikuonis.

Sovietų valdžia jauną paliko be tėvų ir pastogės

M.Sakalauskas baigė šešis skyrius Vosyliškyje ir toliau negalėjo mokytis. Šeši vyresni broliai išsiskirstė kas sau, o Mečislovas, kaip pagrandukas, liko su tėvais.

„Kai prasidėjo trėmimai į Sibirą, 1949 metų balandį, buvau pašauktas į Radviliškio karo komisariatą. Iš manęs atėmė visus dokumentus, pamatavo, pasvėrė ir išdavė mažytį popieriuką, parašytą rusiškai, kad mano dokumentai likę komisariate. Šiaip taip grįžau iš Radviliškio į Barsukynės kaimą, nes pėsčiam teko nueiti net 18 kilometrų. Sutiktas kaimynas pasakė, kad namo neičiau. Tėtę ir mamą jau buvo išvežę, todėl likau vienas, be namų, pinigų, dokumentų. Teko važiuoti į Kauną pas tris ten gyvenusius brolius: Feliksą, Vaclovą ir Zigmą“, - mena savo jaunystę M.Sakalauskas.

Gyvenimas privertė tapti fotografu ir braižytoju

„Nelabai ką mokėjau dirbti, tai vienas brolis nupirko vokišką fotoaparatėlį – „Rolleflex“. Teko pasimokyti fotografuoti. Tuo laiku lietuviškus pasus keitė sovietiniais, tai pradėjau fotografuoti žmones, kad jie galėtų gauti naujus dokumentus“, - pasakoja garsusis menininkas.

1952 metais nelegaliai jam pagamino naujus dokumentus, nes tikrieji taip ir buvo likę pas kariškius, ir M.Sakalauskas atvyko į Vilnių. Restauracinėse gamybinėse dirbtuvėse iš pradžių pradėjo mokytis braižyti, o vėliau ir dirbti braižytoju. „Norėjau dirbti, tai ir išmokau braižyti. Gyvenimas privertė…“ – teigia Mečislovas.

„Nuo 1952 m. sausio 1 d. turėjau tik negaliojantį laikinąjį liudijimą, lyg ir pasą, bet, mano laimei, 1953 metais Josifas Stalinas išėjo į kitą pasaulį. Tuomet aš, „reikšdamas savo liūdesį“, užsirišau raudoną raištį ir nuėjęs į milicijos skyrių per tris dienas gavau tikrą pasą“, – juokiasi pašnekovas.

Ekspedicijos po Lietuvą

Fotomenininkas prisimena: „Tose dirbtuvėse, Vilniaus Šv.Mykolo bažnyčioje, padirbėjęs trejus metus braižytoju maždaug šeštajame dešimtmetyje pradėjau ir vėl fotografuoti. Iš pradžių - tik architektūrą. Keli garsūs menotyrininkai kvietė mane į ekspedicijas po Lietuvą, bet važiuodavau tik per savo atostogas – vienam mėnesiui. Fotografavau kultūros paveldą: liaudies meną, architektūrą ir mažąją architektūrą (bažnyčių paveikslus, skulptūras, žvakides, koplytėles, koplytstulpius, stogastulpius, kryžius ir kt.). Nuo to laiko, kai tik galėjau,visuomet fotografavau įvairiausius kultūros objektus, dvarus, senus pastatus, vienuolynus. Restauravimo srityje išdirbau net 40 metų – Istorinių tyrimų sektoriaus grupės vadovu, fotografu, be to, dar dešimt metų Dailės muziejuje fotografu“.

M.Sakalauskui teko bendrauti su įdomiais bei itin nusipelniusiais Lietuvai žmonėmis: Sigitu Lasavicku, Žibartu Simanavičiumi, Vytautu Garbiūnu, Napaliu Kitkausku, Broniumi Krūminiu, Stasiu Mikulioniu. Į jo studiją užeidavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Su juo pačiu ir jo žmona M.Sakalauskas važinėjo po Lietuvą ir fotografavo, fotografavo…

Archyve - 80 tūkstančių kadrų

Menininkas sukaupęs daugiau nei 40 tūkstančių negatyvinių ir tiek pat pozityvinių (skaidrių) fotokadrų, kuriuose užfiksuota miestų architektūra ir mažoji kaimų architektūra, liaudies menas.

Labai daug įvairių kultūros paveldo objektų, kuriuos prieš 50 metų įamžino nenuilstantis fotografas, nesulaukė mūsų dienų, kai kas labai pasikeitė, nes buvo naikinama arba perdaroma. Labiausiai nukentėjo medinė mažoji architektūra: koplystulpiai, koplytėlės ir kryžiai. Daug kas išlikę tik M.Sakalausko fotojuostose bei leidiniuose, nes jo fotografijomis iliustruota per 30 leidinių apie Lietuvos architektūrą bei liaudies meną. Tai ir „Lietuvių liaudies menas. Metaliniai kryžiai“, „Atgimę paminklai“, ne vienas „Vilniaus architektūros“ leidinys, „Vilnius nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios iki Aušros vartų“, „Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia“, „Biržų pilys“, „Pažaislio vienuolynas“, knygos apie Raudonės, Raudondvario pilis.

Pats M.Sakalauskas sako, kad jauste jaučia architektūrą. Teko ja domėtis, fotografuojant tartis su architektais, bet dažniausiai nujausdavo, kokiu rakursu bei kokioje šviesoje nufotografuotas pastatas ar daiktas bus gražesnis. Tai nuojauta, įgimti dalykai. Galbūt tai susiję su paveldėtais šeimos genais, nes jo brolis Feliksas Sakalauskas (1916-1999) buvo žinomas Lietuvos architektas, Girkalnio bažnyčios projekto autorius.

„Kai kurie žmonės, kurie drožė kryžius, stogastulpius, rūpintojėlius, iš dabarties žiūrint, buvo nemokyti, bet kokie jų darbai…“ – prisimena M.Sakalauskas, fotografavęs žinomų menininkų Liongino Šepkos, Ipolito Užkurnio kūrinius ir prisidėjęs leidžiant apie juos knygas.

Nuotraukas atiduoda archyvams

„Liaudies menas yra didžioji mano meilė, bet kartais apima silpnumas, tai pradedu dalyti net ir jos nuotraukas: į Respublikinį archyvą atidaviau du tūkstančius liaudies meno ir architektūros nuotraukų, į Nacionalinį muziejų - didelio formato 250 nuotraukų. Labai daug nuotraukų ir negatyvų padovanojau Architektūros muziejui (jame saugoma apie šeši tūkstančiai Sakalausko negatyvų), Dailės muziejui – daugiau nei tūkstantį liaudies meno fotografijų. „Žemaičių žemės“ redakcijai taip pat padovanojau tūkstantį nuotraukų. Stengiuosi platinti, kad žmonės nepamirštų, kokius turtus turime. Be to, dar didžiulė krūva yra namie. Rašau ir atsiminimus: apie save, apie Vytautą Žemkalnį, pirmąjį Restauracinių dirbtuvių direktorių Joną Domantą“, - pasakoja garbingą sukaktį minintis menininkas.

Jis sako labai gerai pažįstąs visą sostinę, ypač Vilniaus kiemus. „Kasdien pereinu per senamiestį, nors gyvenu Krokuvos gatvėje. Dabar Mindaugo tiltu labai patogu patekti į centrą“, – sako 50 metų Vilniaus senamiestyje gyvenantis ir dirbantis M.Sakalauskas.

Vilnius

© 2003 "XXI amžius"