Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Kultūra
Darbai
Žvilgsnis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Atsidavusios kūrybai

Bronius VERTELKA

Parodoje – mugėje Zita Juknevičienė dalyvavo pirmą kartą

Karklo vytelės Giedrutės Ambraškienės rankose virsta įspūdingo grožio dirbiniais

Ne pirmi metai miesto tautodailininkės suneša savo darbelius į Panevėžio rajono savivaldybę. Prieš šv. Kalėdas čia rengti tokią parodą- mugę tapo tradicija. 10 proc. sumos, gautos pardavus dirbinius, moterys skiria labdarai.

Šiemet parodos – mugės lankytojus traukė nuožirdžiai atlikti Elenos Pakeltienės darbai. Patraukliai atrodė jos tapyti ir įrėminti paveikslai. Čia buvo galima įsigyti tautodailininkės darytų papuošalų Kalėdų eglutei. Išmonės nestigo Gertrūdos Rasimavičienės kūryboje. Aktyviai parodose dalyvaujanti panevėžietė sugebėjo įveikti klastingą ligą. Darbštuolės dirbiniai dabar stebino išbaigtumu.

Zita Juknevičienė pirmą kartą dalyvavo tokiame renginyje. Panevėžietė siūlė austų gobelenų, siūtų servetėlių. Iš Plungės kilusi ir du sūnus auginanti moteris pasakojo, jog jai itin malonu liesti siūlus, juos laikyti rankose. Ne sykį jos darbeliai buvo pristatyti miesto bibliotekoje „Šaltinėlis“. Parodose dalyvauja kartu su savo bendramintėmis. Visos jos kūrybinių minčių sėmėsi iš šviesaus atminimo profesionalios dailininkės Laimos Onutės Gudaitienės. Aštuonerius metus rinkosi į jos kūrybinę dirbtuvę. Ateinantį pavasarį bus minimos menininkės netekties metinės. Motinos dieną L.O.Gudaitienės auklėtinės „Šaltinėlio“ bibliotekoje žada surengti savo kūrybos parodą. Taip bus pagerbtas mokytojos atminimas.

Vienintelė Giedrutė Ambraškienė turėjo pintų dirbinių iš neluptų vytelių pluošto. Daryti taip sugalvojo šiemet. Išėjo tamsūs, etnografiniams prilygstantys gaminiai. Jie tinka senoje sodyboje, prie židinio. Į dirbinius patogu sudėti obuolius, sausainius ar pjaustytą pyragą. Moteris buvo atsinešusi pintų darbelių vien iš susuktos karklo žievės virvučių. Tai ypatingos kantrybės ir jėgos reikalaujantis užsiėmimas. Giedrutė taip kuria miniatiūrinius darbelius. Dirbant prie jų, rankos kenčia gerokai daugiau nei darant didelius. Pinant būtina žaliavą stipriai suveržti. Toks gaminukas vertinamas kaip suvenyras. Sudėjus pieštukus, jis neišsitepa. Padėtas ant rašomojo stalo gali atrodyti kaip naujas daugelį metų.

Vytelių panevėžietė perka iš augintojų arba jų prisirenka pakrūmėse bei pagrioviuose. Pavasarį radusi tinkamų, rudenį skuba nusipjauti, kad kiti nesuspėtų paimti. Parsivežti, nužievinti padeda trys tautodailininkės sūnūs. Motina džiaugėsi, jog penktoje, šeštoje ir devintoje klasėje besimokantys vaikai yra jos puikiausi padėjėjai. G. Ambraškienės brolis, gyvenantis kaime netoli miesto, kalbina seserį, kad pati augintų karklo vyteles. Giedrutė žino, jog jų priežiūrai reikėtų ir agronominių žinių, ir didelių darbo sąnaudų. Auginant karkliukus vidury lauko, juos kitas nupjaus bulvių krepšiams. Pynimui tinkamiems medeliams auginti reikia ne bet kokio dirvožemio.

Pynimu Giedrutė susidomėjo maždaug prieš penkerius metus. Tuo metu neturėjo darbo. Darbo birža pasiūlė lankyti dailiųjų amatų kursus. Susirinko penkiolika moterų. Netrukus teliko dešimt. Į kursus vienos ateidavo tik tam, kad turėtų kur praleisti laiką ar kad gautų pašalpą. Giedrutė nepraleido nė vienų užsiėmimų, atidžiai klausėsi kursų vadovės Vidos Ivanauskienės aiškinimų. Per penkis mėnesius ji išmoko įvairių pynimo iš vytelių būdų. Iš kursus baigusių moterų dabar pina tik kelios. Su savo dirbiniais G. Ambraškienė dalyvauja Vilniaus ir Panevėžio Kaziuko mugėse. Dailūs tautodailininkės kūrinėliai turi paklausą.

Panevėžys
Autoriaus nuotraukos

© 2003 "XXI amžius"