Atnaujintas 2004 m. sausio 30 d.
Nr.9
(1212)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Mažas kupstas ir dideli vežimai

Dideli vežimai – tai didelės partijos. Krikščioniškosios demokratijos partija tebėra maža.

Buvo gana didelė Krikščionių demokratų partija, bet jau suardyta. Daugelis kitur išsiskirstė pavieniui, o liko darinių, krikščioniškumą pavadinimuose pasilikusių, bet ne krikščioniškų savo veiksmais. Ištikimieji buvusios partijos nariai nėjo su besisklaidančiais, bet susikurti tikrai krikščioniškoje partijoje jiems buvo nelengva. Tačiau pavyko – jau metai yra užregistruota Krikščioniškosios demokratijos partija, ir sausio 17 dieną Kaune vyko šios partijos susitikimas su visuomene.

Bėda ta, kad yra daug darinių, pavadintų vienodai. Svarbu atskirti, ar visur realiai krikščionybė yra, ar dangstomasi gražiu ir garbingu pavadinimu. Kas įrodytų, kad tikrai vadovaujamasi krikščionybe, o ne ja dangstomasi, tuo reikėtų pasitikėti.

Nors ir neturint specialaus tikslo, minėtame susitikime buvo įrodinėjama, nes buvo pristatoma organizacijos esmė.

Esmę gali rodyti ir tai, ko nėra; susitikime nebuvo medžiaginio populizmo su pažadais, kad skurdas bematant išnyktų, jei tik ši partija sustiprėtų ir imtų valdyti. Nebuvimas daug kam būdingo melo būtų geras ir krikščioniškas bruožas.

Nebuvo keiksnojimų prieš kitas partijas, gal tik švelnus apgailestavimas, kad Lietuvoje nėra tvirtos, patikimos ir galinčios gerai veikti partijos, bet tokios reikia – tai monsinjoro kun. A.Svarinsko žodžiai – su slaptu paraginimu tokiai būti. Ir gal šiek tiek per daug nuoskaudos prieš anuos, buvusią partiją sugriovusius – K.Bobelį, A.Saudargą, P.Gražulį. Į klausimą partijos pirmininkui Ignacui Uždaviniui, ar remsime anos partijos kandidatus, be reikalo buvo grindžiamas negalimumas remti vien todėl, kad anie blogai elgėsi ir dabar vis šią partiją burnoja. Verčiau būtų buvę atsakyta, kad jie visai neįrodo ir nė nebando įrodyti, kad pateisina pavadinimą Krikščionys demokratai; taigi tėra tik prisidengėliai, negalimi net dešiniaisiais vadintis, nes visi jų veiksmai podraug su kairiaisiais.

Tuo tarpu buvo daug susirūpinimo krikščioniškumu ir Lietuva. Tuo susirūpinusiai partijai linkėta tvirtumo – kitaip būti negalėjo. Linkėta darbingumo, nes visur dešiniųjų flange liūdina tik apsnūdimas. Nenusigąsta savo mažumo, nes, kaip patarlė sako, nors ir mažas kupstas didelį vežimą apverčia. Didžiosios partijos eina valdžion, mažas kupstelis jas prižiūri ar stimuliuoja. žinoma, reikėtų ne ką nors versti, nes tų vartančių ir taip yra per akis – geriau pastatyti taip, kad gražiai tinkama kryptimi riedėtų.

Funkcija stimuliuoti gali būti labai pageidautina. Jeigu kuris nors didesniųjų darinių (tarkim, kad ir Tėvynės sąjungos Krikščioniškosios demokratijos frakcija) būtų neveiklus arba ne visai krikščioniškas, žmonės iš jo imtų judėti nors į mažutę, bet patikimai veiklią partiją – tai ir būtų paskata minėtai frakcijai būti krikščioniškai ir veikliai. O jeigu daug yra norinčiųjų krikščioniškais(-omis) vadintis, tai reikia atpažinimo ženklų: kas gi yra patikimai krikščioniška?

Glaudus ryšys su Katalikų Bažnyčia, jeigu toks būtų, galėtų būti atpažinimo ženklas. Tai būtų patikima, bet kaip tik dėl to ir buvo visų atskilėlių prieš tą ryšį kovojama; jie šitą ryšį praktiškai prarado, nebent pasigarsinimui kartais paprašo Katalikų Bažnyčios pagyrimo. Krikščioniškosios demokratijos partija šito ryšio neneigia ir nevengia.

Gana ryškus šių dienų krikščioniškumo požymis yra kova už gyvybę, kad ji būtų nenaikinama, bet gerbiama. Negimusi gyvybė – prieš abortus, prieš manipuliacijas žmogaus embrionais iki jų sunaikinimo. Gęstanti gyvybė – prieš eutanaziją. Prisislopinusi gyvybė – vadinamieji nesocialūs žmonės: už bandymus juos globoti ir grąžinti jiems gyvybingumą.

Tai krikščioniškumo ženklai, bet vien jais pasitenkinti būtų per siaura, ir nebūtų tai tikrai veiksminga krikščionybė. Mat gyvybė gerbtina ir užgimusi, ne tik gęstanti, ne tik prisislopinusi, o tuo labiau ne vien fizinė gyvybė. Kažkada buvo pagrįstų kaltinimų už rūpinimąsi tik dvasine gyvybe, o nepamaitinus, nesušildžius, neaprengus – veidmainystė. Nėra fizinių sąlygų dvasiai būti. Teisingai vengtina veidmainystė, bet užsiangažavimas vien tik fizinei gyvybei – tai jau skandalas, ypač kad fizine gyvybe šiais laikais rūpinasi daug kas, net ir nekrikščionys, ir visai sėkmingai.

Dvasinė gyvybė žudoma, iškreipiama ir nualinama, o priemonė tam padaryti yra melas. Ne bet koks, o blogatikslis melas, įsibrovęs ir įterptas į visas gyvenimo sritis. Jeigu krikščioniškoji partija ar frakcija būtų jo atpažinėja ir nuo jo gintų gyvybę, fizinę ar dvasinę – tai būtų tikrai ta, kuriai pavadinimas tinka, o nėra nei priedanga, nei išorinis papuošalas.

Neapykantą slepianti priedanga, iš po kurios sklinda šmeižtai ir burnojimai, ypač prieš geresnius už save. Atpažįstame, kad tai yra būdinga K.Bobelio–P.Gražulio (ar atvirkščiai) partijai.

Bet ir nuoskaudų prisiminimas ir kažko už jas peikimas nėra konstruktyvus krikščioniškumas. To tiesiog nereikia, nes tai tuščias laiko leidimas ir savęs nuodijimas. Kokia nors krikščioniška pasivadinusi partija neremiama ar su ja nežadama jungtis ne todėl, kad ši ją nuskriaudė ar tebeskriaudžia. Yra kitaip: su tokia partija nereikia bendradarbiauti todėl, kad neįmanoma įžiūrėti jos krikščioniškumo, nes jo, ko gero, nėra. Yra pavadinime, bet to neužtenka, ir reikia tikrų atpažinimo ženklų.

Tėvynės sąjungos Krikščioniškosios demokratijos frakcija yra ne keikūnai, ne savų nuoskaudų gromuliuotojai, bet atpažinimo ženklų gal ir jiems yra per mažai.

Jų siūloma iniciatyva – sveika šeima ir 2 V (du vaikai) yra geras rūpestis, tik specifiškai krikščioniškas jis irgi kitaip atrodytų, nes būtų akcentuojama auka: tėvų pasiaukojimas dėl gimstančios gyvybės ir kartu įvykdymas Dievo įsakymo Nežudyk. Kai 2 V siūloma tik dėl to, kad tauta nyksta ir pritrūks darbo jėgos ar pensijų uždirbėjų, tai tik mažas ir išorinis sąlytis su Krikščionybe, nes tokios programos gali būti skelbiamos visai be Krikščionybės.

Ne didžiausias sąlytis yra ir šioks toks mokslingumas maždaug Krikščionybės tema; tai nėra antikrikščioniška, bet ir ne visai atpažinimo ženklas.

Atpažinimas tikrai yra pažiūra į gyvybę visose jos stadijose, jokiu būdu neužmirštant dvasios gyvybės, kuri neturi stadijų, kuri yra viena ir visada saugotina, o jos žudikas yra melas.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija