|
Mažas kupstas ir dideli vežimai
Dideli vežimai tai didelės partijos. Krikščioniškosios
demokratijos partija tebėra maža.
Buvo gana didelė Krikščionių demokratų partija,
bet jau suardyta. Daugelis kitur išsiskirstė pavieniui, o liko darinių,
krikščioniškumą pavadinimuose pasilikusių, bet ne krikščioniškų
savo veiksmais. Ištikimieji buvusios partijos nariai nėjo su besisklaidančiais,
bet susikurti tikrai krikščioniškoje partijoje jiems buvo nelengva.
Tačiau pavyko jau metai yra užregistruota Krikščioniškosios demokratijos
partija, ir sausio 17 dieną Kaune vyko šios partijos susitikimas
su visuomene.
Bėda ta, kad yra daug darinių, pavadintų vienodai.
Svarbu atskirti, ar visur realiai krikščionybė yra, ar dangstomasi
gražiu ir garbingu pavadinimu. Kas įrodytų, kad tikrai vadovaujamasi
krikščionybe, o ne ja dangstomasi, tuo reikėtų pasitikėti.
Nors ir neturint specialaus tikslo, minėtame susitikime
buvo įrodinėjama, nes buvo pristatoma organizacijos esmė.
Esmę gali rodyti ir tai, ko nėra; susitikime nebuvo
medžiaginio populizmo su pažadais, kad skurdas bematant išnyktų,
jei tik ši partija sustiprėtų ir imtų valdyti. Nebuvimas daug kam
būdingo melo būtų geras ir krikščioniškas bruožas.
Nebuvo keiksnojimų prieš kitas partijas, gal tik
švelnus apgailestavimas, kad Lietuvoje nėra tvirtos, patikimos ir
galinčios gerai veikti partijos, bet tokios reikia tai monsinjoro
kun. A.Svarinsko žodžiai su slaptu paraginimu tokiai būti. Ir
gal šiek tiek per daug nuoskaudos prieš anuos, buvusią partiją sugriovusius
K.Bobelį, A.Saudargą, P.Gražulį. Į klausimą partijos pirmininkui
Ignacui Uždaviniui, ar remsime anos partijos kandidatus, be reikalo
buvo grindžiamas negalimumas remti vien todėl, kad anie blogai elgėsi
ir dabar vis šią partiją burnoja. Verčiau būtų buvę atsakyta, kad
jie visai neįrodo ir nė nebando įrodyti, kad pateisina pavadinimą
Krikščionys demokratai; taigi tėra tik prisidengėliai, negalimi
net dešiniaisiais vadintis, nes visi jų veiksmai podraug su kairiaisiais.
Tuo tarpu buvo daug susirūpinimo krikščioniškumu
ir Lietuva. Tuo susirūpinusiai partijai linkėta tvirtumo kitaip
būti negalėjo. Linkėta darbingumo, nes visur dešiniųjų flange liūdina
tik apsnūdimas. Nenusigąsta savo mažumo, nes, kaip patarlė sako,
nors ir mažas kupstas didelį vežimą apverčia. Didžiosios partijos
eina valdžion, mažas kupstelis jas prižiūri ar stimuliuoja. žinoma,
reikėtų ne ką nors versti, nes tų vartančių ir taip yra per akis
geriau pastatyti taip, kad gražiai tinkama kryptimi riedėtų.
Funkcija stimuliuoti gali būti labai pageidautina.
Jeigu kuris nors didesniųjų darinių (tarkim, kad ir Tėvynės sąjungos
Krikščioniškosios demokratijos frakcija) būtų neveiklus arba ne
visai krikščioniškas, žmonės iš jo imtų judėti nors į mažutę, bet
patikimai veiklią partiją tai ir būtų paskata minėtai frakcijai
būti krikščioniškai ir veikliai. O jeigu daug yra norinčiųjų krikščioniškais(-omis)
vadintis, tai reikia atpažinimo ženklų: kas gi yra patikimai krikščioniška?
Glaudus ryšys su Katalikų Bažnyčia, jeigu toks
būtų, galėtų būti atpažinimo ženklas. Tai būtų patikima, bet kaip
tik dėl to ir buvo visų atskilėlių prieš tą ryšį kovojama; jie šitą
ryšį praktiškai prarado, nebent pasigarsinimui kartais paprašo Katalikų
Bažnyčios pagyrimo. Krikščioniškosios demokratijos partija šito
ryšio neneigia ir nevengia.
Gana ryškus šių dienų krikščioniškumo požymis
yra kova už gyvybę, kad ji būtų nenaikinama, bet gerbiama. Negimusi
gyvybė prieš abortus, prieš manipuliacijas žmogaus embrionais
iki jų sunaikinimo. Gęstanti gyvybė prieš eutanaziją. Prisislopinusi
gyvybė vadinamieji nesocialūs žmonės: už bandymus juos globoti
ir grąžinti jiems gyvybingumą.
Tai krikščioniškumo ženklai, bet vien jais pasitenkinti
būtų per siaura, ir nebūtų tai tikrai veiksminga krikščionybė. Mat
gyvybė gerbtina ir užgimusi, ne tik gęstanti, ne tik prisislopinusi,
o tuo labiau ne vien fizinė gyvybė. Kažkada buvo pagrįstų kaltinimų
už rūpinimąsi tik dvasine gyvybe, o nepamaitinus, nesušildžius,
neaprengus veidmainystė. Nėra fizinių sąlygų dvasiai būti. Teisingai
vengtina veidmainystė, bet užsiangažavimas vien tik fizinei gyvybei
tai jau skandalas, ypač kad fizine gyvybe šiais laikais rūpinasi
daug kas, net ir nekrikščionys, ir visai sėkmingai.
Dvasinė gyvybė žudoma, iškreipiama ir nualinama,
o priemonė tam padaryti yra melas. Ne bet koks, o blogatikslis melas,
įsibrovęs ir įterptas į visas gyvenimo sritis. Jeigu krikščioniškoji
partija ar frakcija būtų jo atpažinėja ir nuo jo gintų gyvybę, fizinę
ar dvasinę tai būtų tikrai ta, kuriai pavadinimas tinka, o nėra
nei priedanga, nei išorinis papuošalas.
Neapykantą slepianti priedanga, iš po kurios sklinda
šmeižtai ir burnojimai, ypač prieš geresnius už save. Atpažįstame,
kad tai yra būdinga K.BobelioP.Gražulio (ar atvirkščiai) partijai.
Bet ir nuoskaudų prisiminimas ir kažko už jas
peikimas nėra konstruktyvus krikščioniškumas. To tiesiog nereikia,
nes tai tuščias laiko leidimas ir savęs nuodijimas. Kokia nors krikščioniška
pasivadinusi partija neremiama ar su ja nežadama jungtis ne todėl,
kad ši ją nuskriaudė ar tebeskriaudžia. Yra kitaip: su tokia partija
nereikia bendradarbiauti todėl, kad neįmanoma įžiūrėti jos krikščioniškumo,
nes jo, ko gero, nėra. Yra pavadinime, bet to neužtenka, ir reikia
tikrų atpažinimo ženklų.
Tėvynės sąjungos Krikščioniškosios demokratijos
frakcija yra ne keikūnai, ne savų nuoskaudų gromuliuotojai, bet
atpažinimo ženklų gal ir jiems yra per mažai.
Jų siūloma iniciatyva sveika šeima ir 2 V (du
vaikai) yra geras rūpestis, tik specifiškai krikščioniškas jis irgi
kitaip atrodytų, nes būtų akcentuojama auka: tėvų pasiaukojimas
dėl gimstančios gyvybės ir kartu įvykdymas Dievo įsakymo Nežudyk.
Kai 2 V siūloma tik dėl to, kad tauta nyksta ir pritrūks darbo jėgos
ar pensijų uždirbėjų, tai tik mažas ir išorinis sąlytis su Krikščionybe,
nes tokios programos gali būti skelbiamos visai be Krikščionybės.
Ne didžiausias sąlytis yra ir šioks toks mokslingumas
maždaug Krikščionybės tema; tai nėra antikrikščioniška, bet ir ne
visai atpažinimo ženklas.
Atpažinimas tikrai yra pažiūra į gyvybę visose
jos stadijose, jokiu būdu neužmirštant dvasios gyvybės, kuri neturi
stadijų, kuri yra viena ir visada saugotina, o jos žudikas yra melas.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|