Ir vesk mane,
kaip laivą per marias vedi Tu...
...Kaip ištikimiausi sargybiniai, apsisupę baltomis
skraistėmis, stovi aplinkui kareivines snieguotos, apšerkšnijusios
pušys. Jos jau šitiek metų čia girdėjo kitakalbių komandų, keiksmažodžių,
matė daugel uniformų, šautuvų, tankečių, kulkosvaidžių ir kitų ginklų.
Tačiau sausio 21 dieną spygliuotomis tvoromis užtvertoje ir saugomoje
kareivinių teritorijoje kruopščiai nuvalytais takais pražygiuojančių
karių buvo visai kita, nekasdienė, šventiška nuotaika...
Kareivinių takais vaikštinėjo ne vien eiliniai
kariai, bet ir krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas, lauko
pajėgų vadas brig. gen. Valdas Tutkus, gynybos štabo viršininkas
plk. Vitalijus Vaikšnoras, čia kaip tikras šeimininkas sukinėjosi
vienplaukis vyr. kariuomenės kapelionas plk. ltn. g. kan. Juozas
Gražulis, rimtu žvilgsniu dairėsi Tauragės apskrities viršininkas
Arūnas Beišys, ramiai žingsniavo Tauragės rajono meras Pranas Petrošius,
Vyriausybės atstovas Tauragėje Viktoras Kovšovas, motorizuotosios
pėstininkų brigados Geležinis vilkas vadas plk. ltn. Gediminas
Jurgutis, Didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų
bataliono vadas Valdemaras Rupšys ir kiti aukšti Lietuvos kariuomenės
karininkai, batalionų ir kitų kariuomenės dalinių kapelionai, tarp
kurių aukštu savo stotu iš visų išsiskyrė Lietuvos kariuomenės ordinaras
vyskupas Eugenijus Bartulis. Kas atsitiko, kad į šią nuošalią ir
akylai saugomą, pilną kareiviškos technikos ir įvairios paskirties
pastatų vietą atvyko kartu su Kęstučio motorizuotojo pėstininkų
bataliono kapelionu kpt. kun. Remigijumi Monstvilu šitiek svečių?
Taurų kareivinių miestelyje, vieno gana moderniai
atrodančio pastato trečiajame aukšte, pirmąsyk iš visų Lietuvos
karinių dalinių įrengta nuolatinė maldos vieta koplyčia. Šio pastato
ir koplyčios architektas Vytautas Marcinkus. Jis rūpinosi ne tik
specifiniu maldos, susikaupimo ir sakralumo principus atitinkančiu
koplyčios funkcionalumu, bet ir estetiniu jos apipavidalinimu. Italas
pranciškonas brolis Karlas Bertaninis meniškai slaviškų ikonų stiliumi
nutapė Nukryžiuotąjį. Šios maldos vietos interjeras yra modernus,
bet santūrus.
Palubėje pritvirtintomis lempomis galima pagal
norą ir reikalą reguliuoti apšvietimo intensyvumą. Keturi platūs
langai, pro kuriuos matyti išlakios pušys, švariai nuvalyti takai
ir aplinkui dunksantis tarsi S. Nėries Senelės pasakos miškas,
suteikė ne vien iškilmingą, mistišką, bet ir pamaldžią nuotaiką.
Prie jos tylia laikysena prisiderino tiek iš visos Lietuvos čia
susirinkę jauni kariai, tiek atvažiavę žiniasklaidos atstovai bei
svečiai iš Vilniaus, Tauragės, Alytaus, Marijampolės ir kitur.
Iškilmių svarbiausias vadovas ir naujosios koplyčios
šventintojas Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas E.Bartulis
savo pamokslą pradėjo poetiškai:
Ir vesk mane kaip laivą per marias vedi Tu,
Dangaus ir žemės švytury, ir vesk.
Prie ko aš kopsiu kalnus ir uolas granito?
Prie ko? O jei ne prie Tavęs?
(B.Brazdžionis)
Vyskupas pabrėžė nuolatinę maldos vietos reikšmę
kariuomenės dalinyje. Čia kiekvienas tiek karys, tiek karininkas
gali ateiti ir pabūti valandėlę, pasikalbėti su tabernakulyje
visados gyvenančiu Jėzumi, kuris laukia kiekvieno iš mūsų. Jeigu
visa tauta, kiekvienas jos narys gyventų viena mintimi su Jėzumi,
tartųsi su Juo, Jo vadovaujamas gyventų šeimoje, dirbtų darbus ir
veiktų visuomenėje, žengtų Jo įsteigtosios Bažnyčios keliu, būtų
išvengta daugelio nelaimių, netekčių, ligų, asmeninių ir plataus
masto negandų. Vyskupo žodžių pamaldų dalyviai klausėsi itin atidžiai.
Visą pamaldų liturgiją raiškiai ir vaizdžiai komentavo
kun. Artūras Kazlauskas, neseniai vyr. kariuomenės kapeliono plk.
ltn. J.Gražulio ir kariuomenės ordinaro vysk. E.Bartulio pastangomis
sudaręs bemaž penkių šimtų puslapių maldyną Kario maldos vadovas
(Vilnius, 2003). Jį skoningai apipavidalino jaunas dailininkas Kunotas
Vildžiūnas.
Kun. A. Kazlauskas aiškino kiekvieną svarbesnį
liturginį veiksmą, pavyzdžiui, vandens, altoriaus, stovinčio ne
šalia kurios nors sienos, bet viduryje, pačiame koplyčios centre,
sakyklos reikšmę, šventinimo svarbą, amžinosios ugnelės uždegimą,
svarbiausias šv. Mišių dalis, kad išryškėtų jų liturginė prasmė,
kad kariai sąmoningiau įsitrauktų į Eucharistijos šventimą.
Viena reikšmingiausių šios nekruvinosios aukos
dalių vieno jauno karininko Tomo krikštas. Abu jo krikšto tėvai
vyras ir moteris irgi karininkai. Per šias pamaldas vyskupas
kariams ir kai kuriems šiame dalinyje tarnaujantiems karininkams
iš viso 34 žmonėms suteikė Sutvirtinimo sakramentą, įteikė specialiai
šiai progai skirtus pažymėjimus - Kario maldos vadovus.
Pamaldų pabaigoje kalbėjo ir padėkos raštus, dovanas
iš svečių ir bataliono vadovų rankų gavo kariuomenės ordinaras vysk.
E. Bartulis, vyr. kariuomenės kapelionas plk. ltn. J. Gražulis,
architektas V.Marcinkus ir kiti, savo darbu ar pastangomis prisidėję
prie šios koplyčios atidarymo. Buvo perskaitytas Lietuvos Didžiojo
Kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono koplyčios
šv. Martyno titulo suteikimo proga 2004 m. sausio 21 d. Lietuvos
kariuomenės ordinaro paskelbtas dekretas. Jame rašoma, kad šventasis
Martynas Turietis (Tours), vyskupas, minimas lapkričio 11 dieną.
Jo tėvas, romėnų legionierius, vėliau tapęs tribūnu, savo sūnų pavadino
karo dievo Marso garbei. Legionui persikėlus Italijon į Paviją,
dešimtmetis Martynas, susipažinęs su krikščionybe, pats panūdo pasikrikštyti,
tik tėvai jam neleidę. Sulaukęs penkiolikos metų, legionieriumi
tapo ir pats Martynas, kuris, kaip iš lūpų į lūpas einąs liudijimas
sako, kartą pagailėjęs vargšo - atidavė jam pusę savo apsiausto.
Naktį Martynas susapnavęs Kristų, kuris danguje pasakojęs, kaip
jam šis karys nepagailėjo pusės savo apsiausto. Martynas buvo pakrikštytas
339 metais Velykų naktį. Kadangi krikščionims buvo draudžiama dalyvauti
kare, todėl Martynas prašėsi išleidžiamas atsargon, tačiau vadai
jo neišleido. Pasakojama, jog į mūšį Martynas nešėsi ne ginklą,
bet kryžių. Mūšis neįvyko, nes germanai sutiko taikytis. Šią pergalę
krikščionys palaikė akivaizdžiu Dievo malonės ženklu.
Pagaliau išėjęs į atsargą ir sugrįžęs tėviškėn,
Martynas paskatino savo tėvus pasikrikštyti. O jis pats, grįžęs
Galijon, su bičiuliais apsigyveno dykumoje ir šitaip tapo vienuoliško
gyvenimo pradininku Prancūzijoje. Greit išgarsėjęs kaip šventas
žmogus ir stebukladarys. 371 metais mirus Turo vyskupui, vienuolis
Martynas klasta įviliojamas į miestą, atvedamas į katedrą ir prašomas
būti Turo vyskupu. Tapęs ganytoju, jis lanko parapijas, kovoja su
klaidingais mokslais, ypač eretikais, ir netoli Turo įkuria vienuolyną.
Mirė vyskupas apie 397 metus.
Lietuvos kariuomenės ordinaras savo išsamų dekretą
baigia tokiais žodžiais: Šventasis karys, vienuolis, vyskupas Martynas
pasižymėjo ypatingu žmogiškumu, rūpestingumu ir gailestingumu. Tai
vienas mylimiausių ir gerbiamiausių šventųjų visame pasaulyje.
Mene Martynas ant žirgo sėdintis karys, savo apsiaustą dovanojantis
elgetai. Šventasis Martynas teužtars Dievui Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio
Kęstučio motorizuotą pėstininkų batalioną, jo vadus bei karius ir
teįkvėps žmogiškumui, rūpestingumui ir gailestingumui. Tai brangiausios
kiekvieno žmogaus, ypač kario savybės.
Svečiai susipažino su asmeniniu įvairių skyrių
personalu, apžiūrėjo bendrabučius, tarnybines patalpas, įvairios
paskirties pastatus, kareivinių garažuose stovinčią karinę techniką,
vėliau šarvuotais vikšriniais greitaeigiais vilkikais buvo smagiai
pavėžinti po pratybų rajoną.
Mes tik galime pridurti: visi Lietuvos kariuomenės
padaliniai tepaseka šio bataliono gražiu krikščionišku pavyzdžiu.
Linkime, kad šv. Martynas saugotų ne tik šį batalioną, bet ir visas
karines mūsų šalies pajėgas jos ordinarą, kapelionus, liktinius,
visą karinę vadovybę, visus karius, karininkus, šaukiamuosius ir
visą Lietuvą.
Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Alfredo Pliadžio nuotraukos
© 2004 "XXI amžius"
|