|
Kaip KGB verbavo
Išklausęs prezidento Rolando Pakso atsakymus į
per televiziją jam užduotus klausimus, ar jo neverbavo saugumo agentai,
kai jis mokėsi aviacijos mokykloje skraidymo technikos, jis į tai
atsakė ironiška šypsena. Aš supratau, kad tai netiesa. Pats dar
prisimenu, kaip mane KGB verbavo.
Besimokydamas gimnazijoje, iš paskutinės klasės
buvau ištremtas su tėvais į Sibirą. Savarankiškai ir neakivaizdžiai
pakartojau vidurinės mokyklos kursą ir, eksternu išlaikęs brandos
egzaminus, įstojau į Buriatijos - Mongolijos valstybinį pedagoginį
Dorži Banzarovo vardo institutą. Negavau bendrabučio ir gyvenau
pas neakivaizdininką inžinierių, mokydamas jį matematikos. Likus
keletui mėnesių iki valstybinių egzaminų, gavau paštu šaukimą, kad
esu kviečiamas į Vidaus reikalų ministeriją nustatytą dieną. Už
neatvykimą - 50 rub. bauda. Atėjus nustatytam laikui, pasiėmiau
rožinį ir kalbėdamas jį išėjau. Nuėjęs į nurodytą gatvę ir vietą,
neradau jokios ministerijos. Supykau - gal iš manęs kas juokiasi?
Tačiau prie manęs priėjo gatvėje laukęs buriatas (gal rusas) ir
paklausęs, ar aš atvykau pagal šaukimą, pasakė, kad su manimi nori
kalbėti jis. Užsivedė į to namo antrame aukšte esantį kambarį. Ten
pradėjo viską apie mane klausinėti: kaip man sekasi mokslai, ką
žadu baigęs dirbti ir t.t. Supratau, kad jis apie mane viską žino:
mano pažiūras, net ir tai, kad mano tėvų pasistatytame name (Zaigrajevo
rajone) pas mano motiną kunigas (Baikalo žvejys) aukojo šv. Mišias.
Baigęs klausinėti pareiškė, kad man padės likti
Ulan Udėje, gauti paskyrimą į gerą mokyklą, o už tai turiu su jais
bendradarbiauti. Aš paklausiau, kas tie jie". Jis atsakė, kad su
KGB (Valstybės saugumo komitetu), nes esą jie mane mokė. Aš atsakiau,
kad mane mokė valstybė. Kai gerai išlaikydavau egzaminus, aš gaudavau
padidintą stipendiją, kai trūkdavo pinigų, dar užsidirbdavau bemokydamas
neakivaizdininką inžinierių matematikos. Dar norėdavau nueiti į
šokius, todėl kraudavau naktimis vagonus, per atostogas dirbau taigoje,
tiesiau elektros linijas. Tad ir jo pasakymas, kad jie mane mokė,
yra netiesa.
Jis supykęs pasakė: Kas ne su jais, tas prieš
juos" (iš Biblijos, kaip Paksas), ir norėjo kišti ranką į kišenę,
kurioje pastebėjau pistoletą. Jo neišsitraukė, tik pasakė, kad aš
be jų pagalbos galiu neišlaikyti egzaminų.
Nusiraminęs išsitraukė spausdintą blanką, kuriame
buvo parašyta, kad aš esu supažindinamas su padėtimi ir niekam apie
šį susitikimą nekalbėsiu, neišduosiu valstybinės paslapties, kad
buvau verbuojamas, o jei kam apie tai papasakosiu, remiantis Molotovo
(vidaus reikalų komisaro) baudžiamojo kodekso slaptu straipsniu,
gausiu penkerius metus kalėjimo. Įrašė mano pavardę ir liepė man
pasirašyti, kad esu supažindintas.
Kadangi mokslai sekėsi neblogai ir sutariau su
dėstytojais, kai kada padirbėdavau laboratorijose, o marksizmą dėstęs
buriatas pasakė: Antonovič (mat buvau augesnis), perskaityk K.Markso
Kapitalo" originalą, tuomet gausi penketą". Aš Kapitalą" su įdomumu
perskaičiau, nes Panevėžio berniukų gimnazijoje vokiečių okupacijos
metais dėstęs tuo metu buvęs kapelionas Jonas Ragauskas (kuris vėliau
parašė Ite missa est") gerai išaiškino Leono XXIII encikliką Rerum
novarum" apie krikščioniškąjį socialinį mokymą (doktriną), o tėvukas
pasakojo, kaip pagal tą doktriną komunizmą statyti norėjo Trockis,
kuris kelias valandas 1918 metais kalbėjo aikštėje, užsilipęs ant
statinės, mitinge keliems tūkstančiams besiklausančių žmonių, kuriame
ir tėtis atsitiktinai dalyvavo.
Dėkodamas Švč.M. Marijai už pagalbą, kad manęs
nenugalėjo kagėbistas, patenkintas grįžau namo.
Atėjo valstybiniai egzaminai: iš fizikos gavau
penketą, iš matematikos - penketą. Per marksizmo-leninizmo ir filosofijos
egzaminą sėdėjo trys egzaminatoriai. Į bilieto klausimus atsakiau,
tada vienas uždavė papildomą klausimą: kas yra religija? Atsakiau,
kad pagal Marksą - tai liaudies opiumas. Tada paklausė, kokia yra
mano paties nuomonė (tikriausiai ano buvo informuotas apie mano
motiną). Atsakiau, kad pagal konstituciją turiu sąžinės laisvę,
ir tai yra mano reikalas. Dar uždavė keletą klausimų. Tylėjau. Tuomet
pasakė, kad man rašo trejetą, ir aš patenkintas išėjau iš auditorijos.
Buvo juoko kursiokams, su kuriais gerai sugyvenau, kad Antonovič,
kuris tempė raudonam diplomui, per filosofijos egzaminą gavo trejetą.
Manęs tai negąsdino, o mirus Stalinui, padirbėjęs metus mokykloje
Buriatijoje, grįžęs į Lietuvą ir disertaciją apgyniau.
Vilniuje, laikant kandidatinio minimumo egzaminą
iš filosofijos ir marksizmo-leninizmo, kartu su buvusiu savo klasioku
Vytautu Skuodžiu irgi gavome po trejetą. Matyt, nesunku egzaminatoriams
buvo gauti apie mus, kaip nepartinius ir nepatikimus, žinių.
Gaila man R.Pakso, kai jis meluoja, kad jo neverbavo.
Juk tuo metu skraidymui lėktuvu reikėjo pirmosios slaptumo formos,
kad neiškrėstų kokio fokuso, kaip vokietis, ir nenusileistų lėktuvu
Raudonojoje aikštėje ar nenuskristų į Švediją per Baltijos jūrą.
Doc. dr. Algimantas BUČIŪNAS
Panevėžys
© 2004 "XXI amžius"
|