Buvo juokinga, darosi pavojinga
Grįžęs iš Kauno sausio 17 dieną vykusios Lietuvos
krikščioniškosios demokratijos partijos Kauno skyriaus konferencijos,
per televizijos laidą žiūrėjau Prezidento apsilankymą Ukmergėje.
Pasijutau kaip 1991 m. sausio 13 d. naktį. Mačiau, kaip šustauskinio
tipo banditėliai atiminėjo iš jaunimo žvakutes, juos stumdė, apkumščiavo.
Tai man priminė dar prieš 1989 metus matytą vaizdą Alksnėnų bažnyčios
šventoriuje, kur iš Vilkaviškio atvykę KGB agentai atidarinėjo moterų
rankines, šv. Mišių metu grubiai brovėsi iki pat altoriaus. Prezidento
šalininkų veiksmai jau nejuokingi. Tai jau peržengia bet kokio padorumo
ribas. Todėl buvo visiškai pateisinami veiksmai tų parlamentarų,
kurie neseniai, sausio 13-ąją, paliko Seimo posėdžių salę Prezidento
kalbos metu. Jie nepaniekino Sausio 13-osios aukų atminimo, nes
sugrįžo į salę ir toliau kalbėjo joje.
Prezidento komanda, jo aplinka darosi labai pavojinga
valstybei. Konferencijos metu Kaune buvo pareikšta, kad Bažnyčios
vadovai nesikiša į nereikšmingus įvykius politiniame valstybės gyvenime.
Bažnyčios vadovai prabyla tik tada, kai valstybei gresia ypatingai
didelis pavojus. Dabar toks pavojus yra dėl Prezidento ir jo komandos
veiksmų. Juokingai šiandien skamba kai kurių politikų teigimas,
kad Prezidentas toliau atlieka savo pareigas po to, kai nuo jo atsiriboja
užsienio politikai. Visa laimė, jog kol kas politiškai izoliuotas
tik Prezidentas, bet ne Lietuva. Labai nerimtai atrodo, kai valstybės
valdymo reikalais domisi ir tikriausiai Prezidentui patarinėja tokie
asmenys kaip R.Smailytė.
Prezidentas teiginiu mane palaiko žmonės lyg
ir nori pasakyti, kad visi jį palaiko. Deja, taip nėra. Nesako tiesos
ir kai kurie Prezidento gerbėjai. Radijo laidos Forumas metu Vida
iš Marijampolės teigė, kad neteisi buvo korespondentė, pareiškusi,
kad Marijampolėje Prezidentas neatsakė į klausimus. Vida teigė,
kad žmonės verkė ir gėlėmis apibėrė Prezidentą. Aš buvau salėje
ir verkiančių žmonių nemačiau, į klausimus tiesioginių atsakymų
nebuvo arba jie nebuvo rimti. Pritariančiųjų ir plojančiųjų buvo
ne daugiau kaip trečdalis. Stebint televizoriaus ekrane kitus susitikimus,
padėtis atrodo panaši.
Keistai atrodo Prezidento palankumas žmogui, kuris
paniekino Lietuvos piliečio pasą, atsisakydamas jo kaip menkaverčio
popierėlio, paniekino lietuvių kalbą Konstituciniame Teisme. Sunku
suvokti, kaip žmogui, Lietuvoje išgyvenusiam nuo šešerių metų amžiaus,
prireikė vertėjų pagalbos. Dar keisčiau, kai valstybės vadovas Visagine
į Lietuvos žmones prabyla nevalstybine kalba. Ar tai ne lietuvių
kalbos paniekinimas? Net Popiežius, atvykęs Lietuvon, į jos žmones
kreipėsi lietuviškai.
Visiškai neįtikinamas Prezidento sakymas, kad
jis yra ramus, ir jo raginimas žmonėms būti ramiems, kai Lietuva
priartėjusi prie pavojingos ribos. Negali būti ramūs žmonės, nepalaikantys
Prezidento veiksmų, dar neramesni jo rėmėjų būreliai. Juose matome
labai įtartinus žmones, pradedant V.Šustausku ir baigiant Vilniaus
universiteto neva moraliu profesoriumi, kuris studentams rekomendavo
palaidą gyvenimo būdą, kad būtų išspręsta Lietuvos demografinė
problema.
Prezidento Kalvarijos gynėjų būryje mačiau ir
aktyvų Lietuvos krikščionių demokratų partijos skaldymo dalyvį bei
kitus, nelabai suvokiančius, ką daro, bei tvirtinančius, jog jie
gina visų rinktą Prezidentą. Deja, taip gyvenime nebūna, kad visi
vienodai galvotų. Todėl, jei tarp Prezidento gerbėjų ir patarėjų
yra dar tokių, kurie neprarado sąžinės ir padorumo, būtų gerai,
kad jie patartų: Prezidente, nekankink Lietuvos žmonių.
Padėtis yra daugiau nei pavojinga. Todėl reikalinga,
kad atsirastų jėgos, kurios galėtų atremti iškilusį valstybei pavojų.
Tai gali atlikti partijos. Nors dar neseniai V.Uspaskich ignoravo
partijas, bet dabar pats sukūrė. Dabar viena nuosekliausiai ir pastoviai
savo politiką vykdo Tėvynės sąjunga. Pamažu keliasi ir Lietuvos
krikščioniškosios demokratijos partija. Lietuvos piliečiams nedera
snaudžiant laukti, kas bus. Reikia remti šių partijų veiklą. Tikėtis
ko nors veiksmingesnio iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos
vadovybės nėra vilties. Kviečiu visus buvusius Lietuvos krikščionių
demokratų partijos narius, iki šiol laukusius, kaip išsispręs šios
partijos likimas, įsitraukti į dabar atgimstančios partijos patikslintu
pavadinimu Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos narių
gretas. Galėtų prie jos glaustis ir tie krikščionys demokratai,
kurie nepatenkinti savo vadovų veikla. Todėl reikėtų atkurti sugriautas
šios partijos kuopas ir skyrius įvairiose Lietuvos vietose.
Antanas JAKŠYS
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|