|
Kauno pamoka kartojama šalies mastu
Seimui teko neįprastas ir iki šiol niekada neiškilęs
poreikis skubiai imtis apkaltų. Ne vienos dviejų. To dar nėra
buvę. Belikus keturiems mėnesiams iki įsiliejimo į saugios gerovės
sistemas, vietoje pradėtų ir sėkmingai tęsiamų teisėkūros darbų,
reikia imtis apkaltų. O šalį purto išprovokuoti neramumai.
Prezidento apkalta priverstinis atsakas į seniai
artimojo užsienio centrų parengtą labai klastingą, bet kvalifikuotai
surežisuotą sumaišties kurstymo Lietuvoje scenarijų. Jis privertė
visas aukščiausias valstybės politinę, teisinę, įstatymų leidžiamąją
ir vykdomąją valdžias suktis apie ašį, kurios vardas Prezidento
apkalta. Jau trys mėnesiai, kai visi žiniasklaidos ruporai savo
pranešimus pradeda ir baigia paksogeito nuotykiais ir naujienomis.
Net absurdiškiausią melą kartojant daugybę kartų, jis palengva ima
virsti tiesa, akivaizdus nusikaltimas šviesėja ir galiausiai
tampa dorybe, o prasižengėlis ar nusikaltėlis įgyja šventojo aureolę.
Iš sovietijos narvo ištrūkusiose šalyse visuomenės pilietinė branda
dar nėra pakankamai stipri, todėl melo virsmo tiesa triukas turi
nemažą pasisekimą.
Peršasi išvada, kad provokacijų planuotojai pajuto
poreikį sustiprinti Prezidentūros skandalo, o iš tiesų tai Lietuvos
valstybės politinės krizės, keliamą sumaištį. Dar nepasibaigus vienai
apkaltai, Seimas gali iškelti antrąją apkaltos bylą, šį sykį Kauno
numylėtiniui Seimo nariui Vytautui Šustauskui. Nedovanotinai naivu
būtų manyti, kad tarp šių dviejų skandalų nėra ryšio. Ir jau visai
juokinga būtų teigti, kad artimojo užsienio spectarnybos šiam
įvykiui neskyrė dėmesio, kad jis neva rutuliojosi demokratinėje
visuomenėje ir tik piliečių valia.
Pirmiausia verta įvardyti, kas yra Kaunas ir kokia
jo reikšmė Lietuvos Atgimimo istorijoje. Šis miestas, kaip Laikinoji
sostinė, Pirmosios Respublikos metais du dešimtmečius buvo politinio,
kultūrinio, visuomeninio, mokslo bei švietimo ir ekonominio gyvenimo
centras, išugdęs ir sukaupęs milžinišką pilietinės savivokos potencialą.
Vytauto Didžiojo universitetas, to paties vardo Karo muziejus, Nežinomo
kareivio kapas, Juozo Zikaro Laisvės statula, Karo mokykla ir daugelis
kitų brangių patrioto širdžiai Laisvės ir Lietuvos valstybingumo
simbolių kalba patys už save.
Beje, niekaip negalima tylomis apeiti dar vieno
simbolio nebaigtos statyti Prisikėlimo bažnyčios. Okupantas nuosekliai
laikėsi įprasto sovietų imperinei politikai principo: nori suniekinti
priešą ar dvasiškai palaužti pavergtąjį pirmiausia sunaikink,
suniekink ir ištrink iš jų atminties brangius Laisvės simbolius.
Stalinas nepasitikėjo nei savo emisaru Dekanozovu, nei statytiniais
maskolberniais A.Sniečkumi, M.Gedvilu ar J.Paleckiu. Jis savo
ranka pasirašė nurodymą nebaigtą statyti Prisikėlimo bažnyčią paversti
radijo gamykla. Mat virš miesto iškilęs bažnyčios bokštas bylotų
ne tik kauniečiams, bet ir visai šaliai apie ginklo jėga atimtą
laisvę.
Kauno muzikiniame teatre 1940 metais pagal Maskvos
scenarijų buvo suvaidintas spektaklis, kuriame Kremliaus komisarų
parinkti liaudies atstovai prašė okupuotą Lietuvą priimti į
sovietijos narvą. Kaunas šią nepelnytą gėdą nuplovė sukildamas 1941-ųjų
birželį, priversdamas pasitraukti iš miesto raudonarmiečių dalinius
ir paskelbdamas atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę. Kaunas 1956 metais
ryžtingai parėmė vengrų sukilėlius, stipriai išgąsdindamas okupacinę
valdžią.
Tame pačiame Kauno muzikiniame teatre Lietuvos
Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas 1989 m. vasario 16-osios naktį pirmą
kartą įvardijo tikrąjį ir svarbiausią Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio
tikslą: Lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybės suvereniteto
praradimu (...) Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti
savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kokio diktato. Kremlius
įsitikino, kad Kaunas išreiškia tautos siekį, imdamasis rizikingos
iniciatyvos išsilaisvinti nuo išvaduotojų. Šie keli epizodai rodo,
kad Kaunas buvo tapęs lietuvybės ir pilietiškumo bastionu. Toks
išliko ir per visą okupaciją. Iš Kauno atimti lietuvybės tvirtovės
aureolę jokia karine akcija, o tuo labiau politrukų lygmens propaganda
buvo neįmanoma. Okupantui tapo aišku, kad kauniečių pavyzdžiu pasektų
visa Lietuva.
Tad ar reikia stebėtis, kad artimojo užsienio
centrai suskato parengti kitokį planą leisti patiems kauniečiams
susiniekinti ir nusivainikuoti?
Ne šio straipsnio tikslas papasakoti visą istoriją,
kokiu būdu garbingų tautiškumo ir pilietinės savimonės tradicijų,
dešimties universitetų mieste buvo išrinktas meru tikro ar tariamo
liumpenproletariato atstovas, nesurezgantis padoria kalba kelių
sakinių, garsėjantis skandalingomis populistinėmis akcijomis, bendraujantis
su nusikaltėlių pasaulio vadeivomis, pasak spaudos pranešimų, periodiškai
apkuliantis savo žmoną.
Tokių veiksmų seka ir jų rezultatai suponuoja
mintį, kad artimojo užsienio centrai buvo pakankamai tobulai parengę
lietuvių pilietinio atsparumo patikrinimą. Kauno atvejis akivaizdžiai
parodė, kad lietuvybės ir valstybingumo šalininkų tvirtovę galima
įveikti be tankų, be iki dantų ginkluotų divizijų ir kol kas be
specnazo. Pakanka sukiršinti visuomenę ir kiek įmanoma daugiau
demoralizuoti.
Patikrinimo rezultatai paskatino sumaišties
planuotojus paleisti kitą - kišeninio prezidento scenarijų, jau
kur kas platesnės apimties ir skirtą visai Lietuvai. Jei jį pavyktų
įgyvendinti, tai svarbiausi mūsų valstybės užsienio ir vidaus politikos
tikslai būtų sužlugdyti. Ciniška demagogija supriešina žmones ir
demobilizuoja visuomenę. Premjero nuomone, populistiniai pažadai
pataisyti visus finansinius reikalus, išspręsti per pusmetį socialines
bėdas neturi jokio realaus pagrindo.
Kol kas nematyti, kad sumaišties scenarijus strigtų.
Sumaištis nemažėja. Atvirkščiai intensyviai skaidoma visuomenė.
Jau supriešinta ir iš dalies paralyžiuota valstybės aukščiausios
valdžios institucijų veikla. Prezidentūra vienoje pusėje, Seimas
ir Vyriausybė - kitoje. Bandoma tampyti teisėsaugos institucijas
pagal politikų užgaidas. Konstitucinio Teismo nutarimas - vienintelis
iki šiol skaidrus ir nepajudinamas juridinis argumentas - apeinamas
tylomis aukščiausių ir ne tiek aukštų politikų kalbose. Susidaro
įspūdis, kad jį dar kai kam patogu skandinti tuščiakalbystės bangose.
Piliečiui, kuris geba atskirti grūdus nuo pelų,
nesunku suprasti, kodėl sumaištis tebeeskaluojama. Šiuo metu labiausiai
reikėtų ne brangių Prezidento ir jo palydos kelionių po šalies rajonus
ir miestus, bet susikaupimo ir rimto nuoseklaus darbo, užbaigiant
sėkmingai vykdytus pasirengimus integruotis į ES ir NATO.
Atsižvelgiant į tai, nerimo dėl antrojo apkaltos
proceso negalima ignoruoti. Kyla natūralus klausimas, ar Seimo nariui
iškelta apkalta stabilizuotų Seimo politinę valią, kai reikės priimti
sprendimą dėl apkaltos Prezidentui, ar dar labiau ją išbalansuotų?
Kaipgi čia nematyti kauniečių įtakos Seimui ir pakankamai pavojingo
abiejų apkaltų santykio?
Mėginimai išpūsti dar vieną subskandalą su sostinės
meru A. Zuoku rodo, kad sumaišties planuotojų parakas dar nesudrėko.
Skubama ir stengiamasi, kad sumaišties niekaip nemažėtų. Mat iki
slenksčio į Europą tik keli žingsniai beliko.
Edmundas Simanaitis
Jonava
© 2004 "XXI amžius"
|