|
Kristaus teisybė ir žydų rūstybė
Niekas iš žydų, sėdėjusių Nazareto sinagogoje
ir įsmeigusių akis į Jėzų, nepajėgė numatyti, kad kai Jis, pabaigęs
skaityti Izaijo pranašystes, ištars: Šiandien išsipildė ką tik
jūsų girdėti Rašto žodžiai (Lk 4, 21) ir, visiems dar stebintis
Jo maloningu kalbėjimu, prabils apie pranašą Eliją, kuris buvo Dievo
siųstas tik pas našlę Sidonijos mieste, taip pat užsimins apie sirą
Naamaną, kurį vienintelį Viešpats išgydė per pranašą Elišą (Elizijų),
- tarp žydų kils tokia juoda neapykanta, kad jie netgi ketins Išganytoją
nustumti nuo kalno.
Šio sekmadienio Evangelijos atomazga patvirtino
Jėzaus žodžių teisingumą: Joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje
(Lk 4, 24).
O štai pirmasis skaitinys, bylojantis apie pranašą
Jeremiją (jis buvo gimęs apie 646 metais prieš Kristų), paliudijo,
jog kiekvieno Dievo pašaukto pranašo misija, nors išties yra nelengva
ir net pavojinga gyvybei (pats Kristus buvo kalbėjęs, jog tiesakalbiai
pranašai bus persekiojami ir kai kurie žudomi, plg. Lk 11, 49),
vis dėlto kol jie viešai izraelitams skelbs apie būtinybę grįžti
pas savo Sandoros Dievą ir mokys visur bei visada paklusti Jam,
ištikimai vykdant Jo nuostatus, tol jokie puolimai jų nepajėgs įveikti
(plg. Jer 1, 19. 15, 20 - 21).
Antrasis skaitinys yra tarsi šv. Pauliaus meilės
himno raudonoji gija, jungianti ištikimuosius Senojo Testamento
pranašus su visų pranašų Vadovu - pačiu Viešpačiu Jėzumi.
Nors dėl objektyvumo galima pastebėti, jog pranašas
Jeremijas, kai Viešpats jį pašaukė pranašauti, iš pradžių spyriojosi
(Dievas jį netgi buvo įspėjęs, kad nepalūžtų nuo priešininkų puolimo,
antraip jį patį Viešpats galįs palaužti jų akivaizdoje, plg. Jer
1, 17), vis dėlto apie Šventosios Dvasios įkvėptus pranašus, savo
drąsa ir krauju paliudijusius ištikimybę Jahvei ir savo išrinktajai
tautai, galima kalbėti kaip apie Dievo meilės darbų šviesą skleidusius
dvasios karžygius.
Tačiau didžiausias pranašas Jono Krikštytojo
parodytasis Dievo Avinėlis, kuris savo liepsnojančia meile nuolat
pripildo amžinybę, visatą, žmonių širdis ir be mikroskopo nematomus
mikroorganizmus (plg. Kol 1, 15 19), yra pats to meilės himno
įsikūnijimas, nes Jis savo auka Golgotoje patvirtino neginčytiną
Biblijos tiesą: Meilė visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir
visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 7 8).
Nazareto mieste, kur prabėgo Jėzaus vaikystė ir
gražiausi jaunystės metai, ir kaimynai bei kiti aplinkiniai galėjo
tik geru žodžiu Jį minėti, nes kasdien galėjo (jei tik norėjo) matyti
ir žavėtis Jo pamaldumu ir darbštumu, klusnumu ir gailestingumu
bei įvairiomis kitomis dorybėmis, iš kurių buvo galima nesunkiai
suprasti: Jėzus - nuostabus žmogus. Todėl Išganytojui galėjo būti
ypač skaudu žiūrėti į Nazareto sinagogoje susirinkusius pažįstamus
miestiečius, kurie (Jis, kaip Viešpats, iš anksto žinojo) užsirūstinę
bandys su Juo begėdiškai susidoroti.
Žinome, kai Kristus skelbė Gerąją Naujieną, iš
Jo išeidavo galia, kuri gydė ligonius ir prikeldavo mirusiuosius.
Šį sykį Nazareto gyventojų netikėjimo dvasia stabdė Dievo Sūnaus
stebuklų pasireiškimą, nes rūstybės ir smurto demonai pasislėpę
tūnojo sinagogos vyrų širdyse. Reikėjo tik kelių dieviškos tiesos
žodžių kibirkštėlės, kad šėtoniškos neapykantos lavina, tarsi patvinusi
upė, nebesulaikomai išsilietų iš krūtinių. Taip ir įvyko: žydai
rėkdami Jėzų išsivarė už miesto ant kalno ir norėjo Jį užmušti.
Bet ačiū Dievui Tėvui: Jo mintys tai ne paikos žmonių mintys.
Jei Viešpats sako, kad Jo Sūnaus šį kartą niekas nė mažuoju pirštu
nestumtelės, tai taip ir įvyko: Jis praėjo tarp jų ir pasišalino
(Lk 4, 30).
Deja, Nazareto miestiečiai (dėl tikėjimo stokos)
prarado unikalią progą dvasia atgimti ir fiziškai pasveikti. Matyt,
jiems ne tas rūpėjo. Jie pernelyg trumparegiškai žvelgė į Jėzų,
kaip į dailidę amatininką, ir todėl nenorėjo bei negalėjo pamatyti
Jo, spinduliuojančio Dievo šlove, galybe ir viską atnaujinančia
meile. Jie prasilenkė su šansu tapti dangaus karalystės vaikais.
Galbūt kitą sykį sutikę Mokytoją kai kurie jų meldė Jį atleidimo
ir sulaukė tokių malonių, kurių ir savo spalvotuose sapnuose nebūtų
drįsę tikėtis išvysti.
Brangusis Jėzau, nors kartais mūsų gyvenimo darbai
prasilenks su Tavo planais, bet Tu nepraeik tarp mūsų. Viešpatie,
Tu turi amžinojo gyvenimo raktus, todėl mus taip užrakink, kad
toji maloningoji spynelė visados mus ir Tave laikytų surakintus.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2004 "XXI amžius"
|