TAUTOS IR TAUTIŠKUMO VAIDMUO ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE

Socialinės raiškos erdvė labai akivaizdžiai atskleidžia ne tik pilietinės demokratijos brandos lygį, bet ir visus sąveikavimo subjektus vienijančios bendrosios kultūros svarbą. Kita vertus, išryškina ir tos kultūros negalias. Kaip šios ir į jas panašios nūdienos pasaulį ženklinančios problemos gali būti sprendžiamos žvelgiant iš socialinės organizacijos pozicijų? Kas duotų didesnį efektą – ekonominis ar teisinis pragmatizmas? Vargu... O gal kultūra? Taip! Bet jos esminė sudedamoji dalis yra tauta, tautiškumas.
Akivaizdu, kad nūdienos pasaulis evoliucionuoja ne itin palankia tautos, kaip savitumu (partikuliarumu) išsiskiriančios bendruomenės, egzistencijai kryptimi. Etnokultūrinį, etnopsichologinį savitumą tirpdo ir moderniosios technologijos, ir vartojimo kultas, ant pjedestalo iškėlęs materialius bei juslinius žmogaus poreikius, ir fundamentalaus kapitalizmo įsiūbuota aistra pinigams, ir visuotinis jų diktatas. Vis labiau savo pozicijas įtvirtina modulinė kultūra, jos kintamumas, fragmentiškumas; vis mažiau vietos lieka tradicinėms, pastovioms ir egzistencinę prasmę žmogaus gyvenimui teikiančioms vertybėms. Kartu su vis labiau ryškėjančia pasauline visuomene ir civilizacija formuojasi žmogaus, kaip pasaulio piliečio, savimonė, kuri išstumia tautinę savimonę (ypač jeigu tas žmogus gyvena dar ir išklibintos, nusilpusios kultūros erdvėje).
Beje, daugelis mokslininkų sutinka, kad nacionalizmas (savyje neišvengiamai akumuliuojantis ir tautiškumą) yra aiškiai modernaus pasaulio reiškinys. Dar daugiau – jis reiškiasi kaip viena iš įtakingiausių ir efektyviausiai veikiančių pasaulio jėgų. Tą parodė ne tik Sovietų Sąjungos ar Jugoslavijos subyrėjimas. Nacionalizmo ir tautiškumo jėgą demonstruoja ir nenumaldomas baskų Ispanijoje, kurdų Turkijoje, airių Olsteryje bruzdėjimas, taip pat daugelis kitų judėjimų, kurie šiandien reiškiasi Kvebeke ir Velse, Škotijoje ir Bretanėje, Korsikoje ir Katalonijoje, nekalbant jau apie tuos kraštus, kurie yra labiau nuo mūsų nutolę ir mažiau pažįstami.
Mūsų šalyje žinomas politikas ir filosofas prof. B.Kuzmickas teigia: „Net karščiausias kosmopolitizmo propaguotojas turi pripažinti, kad tautinė savimonė yra veiksminga ir konstruktyvi jėga, o ne praeities atgyvena, ne provinciškas užsisklendimas, kliudantis modernizacijai, kultūriniam pliuralizmui ar žmogaus laisvėms“.
Suprantama, yra ir kita dalis mokslininkų, kurie įžvelgia žmonijos judėjimą vien posttautinės,
postnacionalinės epochos kryptimi. Bet jų pažiūrų ir argumentacijos čia, dėl pasirinkto diskurso, atskirai neaptarinėsime.
Šiuolaikinį (modernųjį) tautiškumą ir tautinį judėjimą reikėtų aiškinti kaip žmogaus ir kaip sociumo identiteto atsparos taško perkėlimą nuo tradicijomis, papročiais, istorine mitologizuota atmintimi susaistytos kultūros (etnokultūros) į tą kultūrą, kuri formuojasi jau veikiama kaitos, socialinio dinamizmo. Pastaroji susijusi su urbanizuotu gyvenimu ir supermoderniomis technologijomis grindžiama gamyba, su visuotiniu švietimu ir komunikacijomis, su supranacionalinių (virštautinių, anttautinių) struktūrų ir apskritai – su nenuginčytina virtualiosios tikrovės plėtra. Etninis tautiškumas slenka pilietinio tautiškumo link, tačiau ir naujoji kultūra išsaugo lokalumo bruožus, yra tebemaitinama tautos istoriniu-kultūriniu paveldu ir patirtimi. Ir, svarbu pabrėžti, – išlieka priklausoma nuo valstybės ir jos interesų, tai yra nuo jos realiosios politikos. Taigi tautos išlikimo, jos tęstinumo garantu vis labiau tampa ir valstybė su savo biurokratiniu aparatu, o ne vien tradicinė etnokultūra, ne tik tradiciniais simboliais ir įvaizdžiais grindžiamas tautiškumas. Biurokratizuota valdininkija suinteresuota ginti valstybingumą kaip savo išlikimo ir raiškos sąlygą. Tačiau pats neišvengiamas biurokratizacijos procesas formuoja jos opoziciją – inteligentiją, kuri, kovodama su biurokratizmu, ima eskaluoti tautines vertybes, pačią tautos idėją.
Kita vertus, biurokratinio valdymo aparato įsitvirtinimas ir tą procesą įtvirtinančios objektyvios aplinkybės verčia kitu, pragmatiškesniu, rakursu (pirmiausia akcentuojant pilietiškumą) pažvelgti į žmonių – valstybės gyventojų bendruomeninį sugyvenimą, tą sugyvenimą lemiančius veiksnius. Tarp tų veiksnių ypatingą vietą vėlgi užima tautiškumas, pajėgus dar spręsti ir kitą šiandien itin aktualią problemą – kultūros, ir pirmiausia dvasinės, akumuliavimą ir jos tęstinumą. Tokia tautos raiškos, saviteigos sąlygų bei priežasčių transformacija verčia kitu, netradiciniu žvilgsniu pažvelgti į nūdienes tautos būties aplinkybes, į jos bendrąjį sociodinamikos mechanizmą.
Šiandien visuotinai jaučiamas bendruomeniškumo, bendruomeninio sugyvenimo ir praktikuojamos dvasinės kultūros stygius. Pernelyg ryškiai akcentuojamas valstybės institucijų, užtikrinant socialinę tvarką ir rūpybą. Pagaliau akivaizdžiai neaiškus ir pačios civilizacijos raidos kryptingumas, prasmingumas. Vien ekonominiais interesais grindžiamas bendruomeniškumas (ir lokalus, ir globalus) yra nepatvarus ir nepatikimas. Jis gimdo žmonių ir tautų susvetimėjimą, materialiais bei jusliniais poreikiais persotintą gyvenseną. Kultūra, jos simboliai, o ypač žmonių dvasinė, dorovinė kultūra ir socialinė tvarka laisviau ir turtingiau gali skleistis ir būti ugdoma palaikant bei skatinant būtent stabiliomis vertybėmis paremtą žmonių (ir valstybės) organizavimąsi, tramdant „įsibėgėjusius“ individualistinius ir egocentristinius grupinius interesus. Sekuliarizuotoje, ekonominių arba materialinės naudos interesų ir vartojimo kulto užgožtoje visuomenėje esminę paspirtį visuomenės bendruomeninei organizacijai gali suteikti nacionalinio orumo bei tautinės savimonės palaikymas ir skatinimas. Mes primename elementarią tiesą: mūsų atveju valstybės pagrindą sudaro titulinė (pagrindinė) tauta, todėl ir jos dezintegracija būtų artima, o gal ir tolygi valstybės dezintegracijai.
Šiuolaikinį civilizuotą tautiškumą mes suprantame ne kaip atsiribojimo nuo kitų kultūrų ar savęs aukštinimo ženklą, bet kaip žmogaus priklausymą unikalų istorinį bei etnokultūrinį paveldą turinčiai bendruomenei – ne tiek pragmatiniais, kiek dvasiniais moraliniais saitais suburtai bendruomenei. Toks bendruomeniškumas šiandien reikalingas dar ir kaip priešprieša paskui modernųjį pasaulį slenkančiai neigiamų padarinių bangai.
Tauta ir jos dvasinė kultūra yra labiau suaugę dalykai, negu tauta ir ekonomika. Dvasinė, intelektualioji kultūra geriau nei politika arba ekonomika gali sustiprinti tautinį bendrumą. Tik aukštos, išlavėjusios kultūros dėka galima įveikti ir žmogaus, ypač intektualo, psichologinę emigraciją – beveik savanorišką pasitraukimą iš aktyvesnės veiklos bei pilietinės pozicijos praradimą, teisinantis nepalankiomis sąlygomis ar valstybėje egzistuojančia netvarka. Tik brandžios kultūros, tik žmogaus dvasinio aktyvumo dėka įmanoma žmonių gyvenimui suteikti neįkainojamų egzistencinių prasminių vertybių.
Visa, kas buvo pasakyta, gali būti, jeigu ir pati tauta bei tautiškumas suprantamas pirmiausia kaip natūtali prigimtinė žmonių jungtis, kaip bendros prigimties šauksmas, kuris suvokiamas ne tiek protu, kiek išlavėjusia žmogaus dvasia.
Tauta reiškiasi kaip žmonijos tarpininkė, kaip priemonė pasiekti tobulesnę socialinę organizaciją, tačiau jokiu būdu ne kaip savyje glūdinti baigtis, kurią deklaruoja „integralusis nacionalizmas“ ar etnocentrizmas. Panašios ideologijos bei doktrinos mums nepriimtinos jau vien dėl jų egoizmo ir saviizoliacijos.
Mums dera mokytis iš tų tautų, kurios sugeba sėkmingai telkti, puoselėti savo kūrybines galias ir prisistatyti pasauliui. Tai norvegai ir lenkai, švedai ir danai, vokiečiai ir estai... Žydų tauta, būdama atvira pasauliui ir bene labiausiai nusipelniusi globalinei integracijai, o ypač Vakarų kultūrai ir civilizacijai, tuo pačiu metu išlieka kaip viena labiausiai susitelkusių, savąsias dvasines vertybes intensyviai tebepraktikuojančių tautų.
Pasaulis gyvena prieštaravimuose – juose glūdi civilizacijos varomoji jėga. Ir niekas šiandien nepajėgus objektyviau prognozuoti tų prieštaravimų, ypač tautiškumo - supranacionalumo, nacionalizmo - kosmopolitizmo, lokalumo (partikuliarumo) - universalizmo eigos. Juolab kad dėl pasaulio kaitos ir tautiškumas, ir nacionalizmas, ir lokalumas nuolat evoliucionuoja, keičia savo veido spalvas.
Minėti prieštaravimai pakankamai akivaizdūs ir mūsų šalyje, bet apie tai – kitame straipsnyje.

Prof. Romualdas Grigas

© 2002 "XXI amžius"