Taikaus dialogo keliu

Popiežiaus Pranciškaus tarpreliginiai susitikimai Mianmare ir Bangladeše

Mindaugas Buika

Maldos susikaupimas Bangladešo sostinėje Dakoje vykusiame tarpreliginiame susitikime

Apsilankymas budistų šventykloje

Popiežius Pranciškus pastoracinėje kelionėje lankydamasis dviejose Pietryčių Azijos šalyse, kuriose krikščionys sudaro nedidelę vietos gyventojų mažumą, svarbūs buvo jo tarpreliginiai susitikimai siekiant skleisti taiką ir darną skirtingų tikybų išpažinėjų santykiuose. Šiuo atžvilgiu ypač svarbus buvo lapkričio 29 dieną įvykęs jo susitikimas su Mianmaro budistų dvasiniais vadovais ir aplankant pagrindinę didžiausio šalies miesto Jangono (buvęs Rangunas) Kaba Aye šventyklą, tradiciškai vadinamą pagoda. Nors Šventasis Tėvas jau buvo aplankęs budistų maldos namus 2015 metais lankydamasis Šri Lankoje, tačiau tuomet tai buvo spontaniškas, iš anksto kelionės programoje nenumatytas įvykis, kuriuo norėta parodyti palankumą kito tikėjimo broliams ir seserims. Dabar Jangone įvyko jo susitikimas su Mianmaro budistų Aukščiausia Sangha taryba, dalyvaujant religinių reikalų ir kultūros ministrui Thura Aung Ko. Mianmare iš 52 milijonų gyventojų daugiau kaip 85 proc. išpažįsta budizmą, kuris faktiškai turi valstybinės religijos statusą. Nors formali religijos laisvė buvo užtikrinta įstatymais ir kitoms tikyboms, tačiau mažumų atstovai skundžiasi, kad jie laikomi antraeiliais piliečiais su ribotomis galimybėmis viešajame gyvenime, ypač, kai kalbama apie valstybinių institucijų administravimą. Išskirtinę budizmo padėtį patvirtina ir tai, kad 47 Aukščiausios Sangha tarybos narius, žymiausius vienuolių atstovus, paskiria šalies vyriausybė. Mianmare iš viso yra net 500 tūkstančių budistų vyrų vienuolių ir 70 tūkstančių moterų vienuolių, kurie yra stipri dvasinė jėga, darant įtaką  socialiniam, kultūriniam ir politiniam šalies gyvenimui.

Afrikoje

Daugybę gyvybių išgelbėjęs misionierius pasaulietis

„Jis išgelbėjo šimtus gyvybių“, – gydytojo iš JAV Tomo Katenos (Thomas Catena) atveju tai nėra retorinis perlenkimas. Neseniai „Auroros fundacija žmonijos žadinimui“ jam įteikė savo antrąją nominaciją: 100 000 dolerių premiją asmeniškai ir teisę paskirstyti milijoną dolerių savo nuožiūra humanitarinėms organizacijoms. Nuo 2008 metų T. Katena nuolatos darbuojasi pietų Sudane, Nubos kalnuose, teritorijoje, kurioje, iki nepriklausomybės 2011 metais, Sudano prezidentas Omaras Baširas (Omar al Bashir) buvo kaltinamas vykdantis baisų ir nežmogišką genocidinį valymą. Deja, Pietų Sudanui įgijus nepriklausomybę ir tapus atskira valstybe nuo Sudano, karas nenurimo, virto pilietiniu karu tarp didžiausių genčių. Todėl pavasarį buvo paskelbta apie tai, jog anksčiau planuotas popiežiaus Pranciškaus vizitas artimiausiu metu neįmanomas, nors Šventasis Tėvas norėjo ten vykti ir yra parodęs, jog nebijo važiuoti ir ten, kur nėra saugumo. Jis vyko į Centrinę Afrikos Respubliką, kurioje dar neatšalo pilietinio karo židiniai.

Palaimintųjų pėdsakais

Antrojo pasaulinio karo kankinys

Juozapas Mairas-Nuseras (Jozeph Mayr-Nusser, 1910–1945) yra naujasis Bažnyčios palaimintasis. Antrojo pasaulinio karo kankinį į Altorių garbę popiežiaus Pranciškaus vardu iškėlė Šventojo Tėvo atstovas, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato). Beatifikacijos iškilmės įvyko dvikalbio italų ir vokiečių Šiaurinės Italijos regiono sostinėje Bolzano-Bozene. Pasak apeigoms vadovavusio kard. A. Amato, palaimintasis Juozapas šiandien gali pamokyti trijų dalykų: drąsos būti Kristaus ir Evangelijos liudytoju; meilės tiesai ir pagarbos sąžinei; ryžto saugoti šeimos idealą, atvirą vaikams ir jų ugdymui.

Pal. J. Mairas-Nuseras, jaunos šeimos tėvas iš Italijos Pietų Tirolio regiono, savo šeima džiaugėsi neilgai: 1944 metais nacistinė Vokietija 34 metų Juozapą išplėšė iš gimtinės ir atskyrė nuo šeimos, sutuoktinės Hildegardos Štraub (Straub) ir naujagimio sūnaus Alberto, kurių daugiau jis nebematė. Kaip ir daug kitų jaunų vyrų, Juozapas buvo nacių išvežtas tarnauti esesininku į Konicą (Konitz), dabar Chojnice, šiaurinėje Lenkijoje. Rekrūtai privalėjo prisiekti lojalumą fiureriui. Tačiau Juozapas atsisakė prisiekti dėl savo katalikiško tikėjimo. Už tai buvo tuojau suimtas, nuteistas mirti, deportuotas į Dachau. Tačiau nuo išsekimo mirė pakeliui į koncentracijos lagerį 1945 m. vasario 24 d.

Palaimintųjų pėdsakais

Visada buvęs „šalia gatvės vaikų“

Spalio 28 dieną Brazilijoje, Kašijas do Sulo mieste, Šv. Juozapo kongregacijos narį kun. Džiovanį Skiavą (Giovanni Schiavo) popiežiaus atstovas, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Andželas Amatas (Angelo Amato) paskelbė palaimintuoju. Jo gyvenimas nuaustas iš maldų ir tarnystės, veiklios artimo meilės ir evangelinio liudijimo. Kun. D. Skiavas praleido gyvenimą rūpindamasis vargšais, jaunimu, nebijodamas sunkumų ir vargų. Jį palaikė didis tikėjimas ir įsitikinimas, kad Dievo valios vykdymas apibendrina gyvenimo, dovanoto Dievui ir kitiems žmonėms, prasmę.

Kun. D. Skiavas gimė 1903 m. liepos 8 d. šiaurės Italijoje, batsiuvio šeimoje, kuri buvo neturtinga, tačiau labai pamaldi, turėjo stiprų vertybių pamatą. Tėvai savo pavyzdžiu perdavė vaikams meilę vargšams ir solidarumą. Eidamas į mokyklą, kasdien pėsčiomis turėjo įveikti 12 kilometrų. Rytais patarnaudavo šv. Mišiose parapijoje, vėliau padėdavo atlikti namų ruošos darbus. Tėvai išugdė gilų tikėjimą, pamaldumą Marijai. Vėliau jis pasakojo, kad būtent melsdamasis priešais Marijos paveikslą pajuto pašaukimą tapti kunigu. Norėdamas sekti pašaukimo keliu, įstojo į Šv. Juozapo kongregaciją. Greitai prabėgo pasirengimo vienuolystei ir kunigystei metai, besimeldžiant, studijuojant ir padedant jaunimui. 1927 m. liepos 10 d. Vičencos katedroje D. Skiavas įšventinamas į kunigus. Jo svajonė išsipildė, ir tapo uoliu kunigu, prieinamu visiems ir priimančiu visus, nuo pirmos iki paskutinės savo kunigiškos gyvenimo dienos. Jaunas kunigas turėjo ir kitą svajonę – tapti misionieriumi. Jo troškimas buvo išgirstas ir jis išsiųstas į Braziliją ir 1931 metų rugsėjį atvyko į šalies pietuose esantį Žaguaraną. Įvairiuose miestuose ėmėsi socialinės veiklos, skirtos darbui su neturtingu jaunimu. 1947 metais dovanotoje žemėje Kašijas do Sul vietovėje įkūrė Šv. Juozapo vaikų prieglaudą, pirmąjį socialinį centrą mieste gatvės vaikams, tapo novicijų magistru, buvo daugelio brolių dvasinis vadovas. Išrinktas Šv. Juozapo kongregacijos provincijos Brazilijoje vyresniuoju, šias pareigas ėjo iki 1955 metų. 1954 metais, sekdamas kongregacijos kūrėjo kunigo Luidžio Kazarilo (Luigi Casaril) nuorodomis, Brazilijoje ėmė formuoti pirmąją Šv. Juozapo seserų grupę, tapo jos administratoriumi, dvasiniu vadovu. 1966 metais paguldomas į ligoninę, o po dviejų mėnesių, 1967 m. sausio 27 d., mirė.

Palaimintųjų pėdsakais

Palaimintoji – pirmoji romų tautybės moteris

Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato) Ispanijoje paskelbė palaimintaisiais kunigą Juozapą Alvaresą Benavidesą y de la Torę (Alvarez Benavides y de la Torre) ir 114 kitų kankinių: kunigus, vienuolius ir pasauliečius. Kunigas Juozapas, žinomas teologas ir Almerijos kunigų seminarijos vicerektorius, buvo nužudytas iš neapykantos tikėjimui 1936–1939 metais. Tarp naujųjų palaimintųjų – pirmoji romų tautybės moteris, pripažinta kankine ir iškelta į altorių garbę – pal. Emilija Fernandes Rodriges (Emilia Fernįndez Rodriguez). Ji bus gerbiama greta pal. Zefirino Chimeneso Malos (Zefirino Jimenezo Malla), kuris buvo pirmasis ir iki šiol vienintelis romų tautybės palaimintasis. Jį į altorių garbę iškėlė popiežius Jonas Paulius II 1997 metais. Tiek pal. Zefirinas, tiek pal. Emilija tapo kankiniais Ispanijos pilietinio karo kontekste, tačiau skirtingomis aplinkybėmis. Palaimintasis Zefirinas buvo nušautas todėl, kad stojo ginti katalikų kunigą, o palaimintoji Emilija mirė kalėjime.

Palaimintųjų pėdsakais

Tikras meilės kankinys

„Dorybės yra grandys, iš kurių susideda auksinė šventumo grandinė. Turintieji vieną grandį, turi ir kitas“. Taip būsimą palaimintąjį kun. Liudviką Ormieresą (1809–1890) apibūdino Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato), kuris Oviedo katedroje, Ispanijoje, vadovavo garbingojo kun. L.  Ormiereso beatifikacijai. Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas sakė, kad „gilus kunigo Liudviko tikėjimas išskleidė tokias savybes kaip santūrumą, geranoriškumą ir nuolankumą. Beje, nuolankumas yra visų dorybių pamatas, o kunigas Liudvikas pasižymėjo ypatingu nuolankumu“.

Kun. L. Ormieresas gimė 1809 metais pietiniame Kvilanės (Quillane) miestelyje Prancūzijoje prie Ispanijos sienos. Kunigas atsidėjo jaunimo ugdymui, įsteigė Angelų Sargų seserų kongregaciją, pavesdamas vienuolėms skurstančių vaikų švietimą. Paprastas ir veiklus kunigas buvo įsitikinęs, jog kur yra vargšų, ten turi būti ir Bažnyčia. Kun. L. Ormieresas mirė 1890 metais, sklindant garsui apie jo šventumą, savo dvasinei šeimai palikęs įkurtas 87 mokyklas Prancūzijoje ir Ispanijoje.

Palaimintųjų pėdsakais

Gyveno prisiekusi Dievui būti tobula

„Šventumas nėra kaip drabužis, nusipirktas prekybos centre. Šventumas yra Dievo pasiūtas rūbas. Šventoji Dvasia yra šventumo dvasia, ji aprengia krikštytąjį tomis krikščioniškomis dorybėmis, kurios jį daro ištikimu Jėzaus mokiniu. Tačiau yra viena labai svarbi sąlyga. Krikščionis, Marijos pavyzdžiu, turi pritarti dieviškosios malonės veikimui: „Teesie man, pagal tavo Žodį!“ Šioje darnoje tarp dieviškosios ir žmogiškosios valios užgimsta ir sužydi šventumas“. Taip Italijoje, Veronoje, kalbėjo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Andželas Amatas (Angelo Amato), pristatydamas Leopoldiną Naudet (...) (1773–1834), naują Bažnyčios palaimintąją, kurią popiežiaus Pranciškaus vardu iškėlė į Altorių garbę.

Palaimintųjų pėdsakais

Įkūrusi pirmąją apaštališkojo gyvenimo moterų vienuoliją Argentinoje

Popiežiaus pasiuntinys, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Andželas Amatas (Angelo Amato) šiaurinės Argentinos Kordobos mieste lapkričio 25-ąją vadovavo beatifikacijos iškilmėms, kurių metu į altorių garbę buvo iškelta XIX amžiuje gyvenusi Katalina de Marija Rodriges (Catalina de Marķa Rodrķguez), vienuolė, seserų Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos įkūrėja.

Palaimintoji Kotryna gimė 1823 metais Argentinoje. Kaip buvo įprasta tais laikais, tėvai buvo jai numatę žmonos ir namų šeimininkės ateitį. Vis dėlto, būdama 17 metų, dalyvaudama rekolekcijose, Kotryna suprato, kad jos pašaukimas – apaštališkasis gyvenimas. Bet tuo metu Argentinoje nebuvo nė vienos apaštališkojo gyvenimo seserų kongregacijos. Visos moterų vienuolijos buvo kontempliatyvios. Gyvenimas klauzūroje būsimos palaimintosios netraukė, tad paklusdama tėvų valiai ji ištekėjo. Po dviejų dešimtmečių mirė Kotrynos vyras. Ji vėl atsiminė pašaukimą apaštališkajam gyvenimui. Šį kartą ji turėjo aiškią viziją – įkurti moterų vienuoliją, kuri užsiimtų panašia veikla kaip jėzuitai. Svajonė išsipildė 1872 metais – buvo įkurta Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacija, pirmoji apaštališkojo gyvenimo moterų vienuolija Argentinoje.

Palaimintųjų pėdsakais

Vietoj advokato – pavyzdingas vienuolis, neturto ir klusnumo liudininkas

Dubline, Airijoje, palaimintuoju paskelbtas tėvas jėzuitas Džonas Salivanas (John Sullivan, 1861–1933). Apie jo gyvenimą ir dorybes pasakojęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato) sakė, kad atsivertimas yra esminė krikščionio gyvenimo dalis. Buvęs anglikonas palaimintasis Dž. Salivanas 1896 m. gruodžio 21 d. perėjo į Katalikų Bažnyčią, ir jo tikėjimo kelyje matome dvigubą radikalų atsivertimą. Pirmasis atsivertimas įvyko 1900 metų rugsėjį, kai pasirinkdamas jėzuito kelią įstoja į noviciatą, 1907 m. liepos 28 d. tapo kunigu. Antrasis atsivertimas įvyko, kai paklusdamas malonei visomis jėgomis siekė evangelinio tobulumo praktikuodamas krikščioniškas dorybes. Tėvas Salivanas buvo pavyzdinis vienuolis, pasižymėjęs ypatingomis neturto ir klusnumo dorybėmis. Liudininkai dažnai kartoja, kad tėvas Salivanas buvo „vargšas tarp vargšų“, „neturto dvasios įasmeninimas“. Nors kilęs iš turtingos šeimos, tapęs jėzuitu, nesirūpino patogumais ir apsiribojo būtiniausiais dalykais.

Palaimintųjų pėdsakais

Nuo paaugliško ateizmo iki besąlygiško atsidavimo Dievui

La Specijos mieste Italijoje paskelbta palaimintąja Itala Mela (1904–1957). Apie šios pasaulietės, benediktinų oblatės, kurios įžadų vardas buvo Švč. Trejybės Marija, šventumo kelią pasakojo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato).

Nepaisydama silpnos sveikatos ji mokytojavo, vykdė įvairias didaktines ir apaštalines veiklas. Po mėnesius trukusių kančių ji mirė su šventumo žyme La Specijoje 1957 m. balandžio 29 d.

Švč. Trejybė buvo jos gyvenimo ir misijos pagrindas. Perėjusi nuo paaugliško užsispyrėliško ateizmo iki besąlygiško atsidavimo Dievui, Itala kilo į šventumo kalną nepaisydama jokios psichologinės, fizinės ir dvasinės kliūties. Pasak kard. A. Amato, I. Melos gyvenime galima išskirti tris etapus. Pirmasis – paaugliškas nerūpestingas gyvenimas, nesidomint tikėjimu. Abejingumą, šaltį ir panieką bažnytiniams dalykams perėmė iš ateistinių pažiūrų tėvo. Tačiau Viešpats laukė prie jos širdies durų ir beldėsi. Taip priartėjo antrasis etapas, kai Genujos universiteto literatūros programos studentė apsigyveno Tyrosios Dievo Motinos seserų pensionate.

Palaimintųjų pėdsakais

Iki pat pabaigos buvo su savo kaimene

Rugsėjo 23 dieną Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Andželas Amatas (Angelo Amato) JAV, Oklahomoje, popiežiaus Pranciškaus vardu palamintuoju kankiniu paskelbė kun. Frensisą Stenlį Roterį (Francis Stanley Rother, 1935–1981). Jam nenorėjo suteikti kunigystės sakramento, nes nesisekė studijos, tačiau galiausiai įšventintas į kunigus, atskleidė savo gražiausias savybes ir tapo tikru vargšų tėvu, draugu ir broliu. Labiausiai – tarp Gvatemalos majų tzutuhil – apleistos, nusilpusios, neturinčios galimybės gauti pakankamą išsilavinimą ir patenkinti esminius poreikius genties – žmonių. Kunigas A’plas, „Pranciškus“ vietinių kalba, kurio pasaulietinis vardas Frensisas Stenlis, užmokėjo savo gyvybe už pasiaukojimą ir uolumą skelbdamas Evangeliją šiai genčiai. Trijų žudikų rankos nutraukė jo gyvybę 1981 m. liepos 28 d., klebonijoje Santjago Atitlano vietovėje. Jau prieš tai iš dvasininko buvo pareikalauta išvykti, palikti Gvatemalą, tačiau kaip tikras ganytojas jis liko su savo kaimene. Kunigas Frensisas Stenlis tapo auka kartu su žmonėmis, kuriems tarnavo trylika metų. Vykstant genocidui, kurio Vašingtonas, norėdamas apriboti „komunistinio užkrato“ plitimą, apsimetė nematąs, kunigas Frensisas Stenlis pasirinko likti su savo bendruomene, nes, kaip pats rašė, „ganytojas negali palikti savo kaimenės pavojaus akimirką“.

Palaimintųjų pėdsakais

Kankinystė – didvyriškas pavyzdys

Lapkričio 4-ąją Indijoje, Indoro mieste, palaimintąja paskelbta sesuo Rani Marija Vatalil (Rani Maria Vattalil, 1954–1995), pranciškonių Šv. Klaros seserų vienuolijos narė. Sesuo Rani Marija gimė Keraloje, septynis vaikus auginusioje šeimoje. Būdama septyniolikos įstojo į Šv. Klaros seserų vienuolyną. Ji pasišventė katechezei, užsiėmė edukacija ir apaštalavo keliaudama po skirtingas vietoves, buvo ryžtinga kovotoja už socialinį teisingumą.

Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato) apie sesers kankinystę sako taip: „Sesuo Rani jautė teisingumo troškulį ir alkį. Dėl to 1995 m. vasario 25 d. buvo nužudyta autobuse pakeliui į Bhopalą. Tai buvo kraupi žmogžudystė, žudikas 54 kartus jai smogė peiliu. Merdėdama ji kartojo Jėzaus vardą“. Kard. A. Amatas sako, jog tokį žudiko įniršį paskatino atsidavęs evangelinis s. Rani gailestingosios meilės skelbimas ir jos pasiaukojimas vargšams – ji gynė juos nuo turtingųjų, kurie apgaulės būdu įsigydavo jų žemę, neteisingumo. Bandydama pasipriešinti tokiam piktnaudžiavimui valdžia, s. Rani mėgino apsaugoti smulkiuosius savininkus nuo savižudybės ar nuo visiško skurdo konkrečiomis bendradarbiavimo iniciatyvomis ir parama. Ši jos socialinė veikla sulaukė dėkingumo iš žmonių, tačiau ir pritraukė priešininkų pyktį.

Palaimintųjų pėdsakais

Mokęs per vargstančiuosius atrasti kelią į dieviškos šviesos spindesį

Detroito „Ford Field“ stadionas – amerikiečių futbolo lygos, krepšinio ir kitų sporto žaidynių ir koncertų vieta, talpinanti per 70 000 žmonių, – pirmą kartą atvėrė vartus beatifikacijos ceremonijai. Lapkričio 18-ąją čia į Altorių garbę buvo iškeltas vienas žinomiausių JAV Katalikų Bažnyčios vienuolių, 1957 metais miręs kapucinas tėvas Pranciškus Solanusas Keizis (Solanus Casey). Kaip XVI amžiuje gyvenęs bendravardis pranciškonas šv. Pranciškus amerikietis kapucinas Solanusas buvo smuikininkas. Kilęs iš airių migrantų šeimos, kapucinas tėvas Kasijus mėgdavęs laisvalaikiu groti ir dainuoti airiškas balades savo broliams vienuoliams.

Pranciškus Solanusas Keizis gimė Viskonsino valstijos miestelyje Oak Grove 1870 metais. Vaikystėje išgyventa liga paveikė jo balso stygas, amžininkai paliudijo, jog turėjo nemaloniai šiurkštų balsą ir vienuoliai nemėgdavę jo dainavimo, tuomet kapucinas nueidavęs groti „kitai“ publikai: vienas priešais tabernakulį vienuolyno koplyčioje. Ne kartą jį broliai rasdavo naktį klūpantį, giliai besimeldžiantį koplyčioje. Plačiojoje visuomenėje tėvas Solanusas garsėjo kaip sielų gydytojas ir gilaus tikėjimo žmogus, skyręs ypatingai dideles pastangas ligonių dvasinei gerovei.

Palaimintųjų pėdsakais

Vincentiečių šeimos narių kankinių beatifikacija

Spalio 21 dieną Šventosios Šeimos bazilikoje Barselonoje palaimintaisiais paskelbti 109 klaretiečių kongregacijos nariai, tapę marksistinio ateizmo ir antikrikščioniško fanatizmo aukomis Ispanijos pilietinio karo metais. Lapkričio 11 dienos ryte Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato) vadovavo panašioms apeigoms Madrido Vistalegre arenoje, talpinančioje apie 15 000 žmonių. Čia beatifikacijos šv. Mišių metu palaimintaisiais paskelbti t. Vincentas Kveraltas Loretas (Vincent Queralt Lloret) ir dvidešimt bendražygių, t. Chosė Fernandesas (José Fernandez) ir 38 bendražygiai. Visi buvo vincentiečių kongregacijos arba vincentiečių dvasinės šeimos nariai: 45 misionieriai ir kunigai, dvi vienuolės, trylika pasauliečių, vyrų ir moterų, iš viso 60 asmenų. Įvairiomis aplinkybėmis jie buvo išžudyti 1936–1937 metais įvairiose Ispanijos vyskupijose, taip pat ir Barselonos. Kai kuriems revoliucionieriai surengė trumpus „teismus“ ir skyrė mirties bausmes už „antirevoliucinę veiklą“, kitaip sakant, bandymą apginti savo teises, kai kurie buvo sušaudyti paprasčiausiai dėl to, kad buvo kunigai ar vienuoliai.