Abipus Nemuno

KORUPCIJOS METRAŠTIS

Nuosaikusis politikas V. aprodo socialliberaliam politikui U. savo naują namą. Rodydamas į naują autostradą, politikas V. paaiškina, iš kokių lėšų pastatytas jo puikus namas: „Trisdešimt procentų“. Po kiek laiko politikas V. apsilanko pas politiką U. Šis priima jį dar prašmatnesniuose rūmuose. Paklaustas,
iš kur gavo pinigų jų statybai, politikas U. sako: „Ar matote ten autostradą?“ Politikas V. nustebintas –
nėra ten jokios autostrados. „Štai čia ir visa esmė, – paaiškina politikas U. – Šimtas procentų!“

Lietuvoje jau tapo įprasta, kad bet kurį, bent kiek reikšmingesnį privatizavimą tiesiog privalo lydėti triukšmingų skandalų ir įtarinėjimų korupcija šleifas. Paskutinė naujiena – abejotina Vilniaus šilumos ūkio nuoma ir net trys Nepriklausomybės Akto signatarai (iš kurių vienas – Seimo narys), apkaltinti korupcinėmis paskatomis ir užsienio bendrovės šantažavimu.
Tačiau pastaruoju metu plačiai pagarsintos Pasaulio banko ir tarptautinių organizacijų, tiriančių korupciją, ekspertų išvados apie tai, kad Lietuvoje klesti ne individuali ar pavienė, bet sisteminė korupcija, padeda geriau suprasti įsigalėjusius šalyje piktnaudžiavimo valdžia užmojus.
Apklausų metu Lietuvos gyventojai ir verslininkai vieningai teigė, kad daugiausia kyšių tenka duoti policijai, muitininkams, mokesčių inspekcijai, gydytojams. Korumpuočiausiomis institucijomis gyventojai taip pat vadino teismus, Vyriausybę ir Seimą, o ir patys buvo linkę duoti kyšį, jei tai padėtų sutvarkyti jų reikalus. Patys didžiausi korupcijos srautai šiuo metu iš sostinės driekiasi Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos apskritis (statistiškai vidutinis paprastų gyventojų mokamų kyšių dydis siekė 811 litų, o verslininkai valdžios pareigūnams priversti mokėti dešimtkart daugiau – vidutiniškai 8031 litą). Kaip skelbiama Vakarų valstybių spaudoje, itin korumpuotose šalyse firmų vadovai priversti skirti labai daug laiko derėjimuisi su valstybės pareigūnais, tad Lietuvoje šis laikas taip pat užima atitinkamai net apie 15 procentų asmeninio kiekvieno verslininko laiko (Kaufmann, 1997).
Toks platus ir gilus sisteminės korupcijos, beje, dažnai vadinamos juodąja, išplitimas yra rimtas simptomas, rodantis, kad mūsų valstybės valdyme yra kažkas sutrikę. Vietoje valstybės valdymo sistemos, kuri remtųsi demokratijos principais, atsiranda ydinga savitarpio paslaugų struktūra, iš kurios turi naudos turtingiausi ir politiškai galingiausi, savo ruožtu tokiais ir tapę, pasinaudoję jiems suteikta valstybine valdžia vien asmeniniam pralobimui.
Sisteminę korupciją Lietuvoje jau galime įvardyti kaip sunkią ir įsisenėjusią valdžios negalią.

Korupcijos kaina

Gyventojų skurdas, prasta sveikata, mažėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, netolygus pajamų ir turto pasiskirstymas – būdingi korupcijos pažeistų valstybių požymiai. Kita vertus, blogai veikianti ir korumpuota valdžia reiškia, kad užsienio valstybių pagalba nebus efektyviai naudojama. Neteisėtos firmos ar organizuotų nusikaltėlių grupės taip pat ima ir paprasčiausiai nusiperka iš korumpuotos valstybės privilegijas. Kyšiai atveria kelią nusikalstamai veiklai plačiu mastu. Apie tai byloja naujausias skandalas, susijęs su Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus veikla: tuo metu, kai teisėti žemės savininkai ilgai ir kankinamai ieškodavo nežinia kur dingusių žemės bylų, sklypai geriausiose vietose ties Vilniumi buvo dalijami nusikalstamų grupuočių nariams.
Gerai žinoma, kad korupcijos liga serga visi be išimčių autoritariniai režimai, nuo jos, deja, neapsaugotos ir jaunos demokratinės vyriausybės. Tokiose visuomenėse politiniai procesai ir valstybės valdymas pradeda priklausyti nuo privačių interesų sferų, o staigus gyventojų nuskurdimas sukelia gilius vidinius visuomenės konfliktus ir prieštaravimus.

Valstybingumo praradimo pasekmės

Interesų konfliktai, neteisinis aukščiausių pareigūnų elgesys ir šiandien tęsia tą ydingą piktnaudžiavimo valstybine valdžia tradiciją, kurią pirmasis įvardijo Vincas Kudirka savo satyroje apie Vakanalijų Vzetkovičių Kruglodurovą. V. Kudirka tyčiojosi iš carinės valdininkijos hierarchijos, jau nuo pat Petro I laikų valstybės valdyme įtvirtinusios dvigubą moralę.
Kaip teigia rusų rašytojas V. Sirotkinas, čia svarbu išryškinti principinį Rusijos elito (nuo Petro I iki Jelcino) skirtumą nuo Vakarų. Jei Vakaruose valdžią suteikia turtas, tai Rusijoje iki šiol turtą suteikia valdžia. Jei turi „vadovaujančią kėdę“, – viskuo esi pertekęs, o jeigu ją praradai – tu niekas. Toks „elitas“ istoriškai laikėsi tik pagal valdžios vertikalę: tereikėjo susilpnėti arba suirti centrui – subyrėdavo ir valstybė. Taip atsitiko ir 1917 metų vasario–spalio mėnesiais, taip nutiko ir 1991 metų rugpjūtį–gruodį.
Taigi rusų politinio pseudoelito ideologija – buvusi carinė, sovietinė, ir, iš dalies, dabartinė – yra ta pati. Mes – jūsų „tėvai“, jūs (liaudis) – mūsų „vaikai“ – mes jus vedame į šviesesnį rytojų (nenuostabu, kad Lietuvoje jau taip seniai jaučiama alergija žodžiui „liaudis“; gaila, kad kai kurie politikai to niekaip nesupranta).
Taigi Lietuvos okupacijos metu mums buvo primesta ilgaamžė svetima „eurazijinė“ – hierarchinės valdininkijos ir jų dvilypės moralės tradicija. O juk prieš kelis šimtus metų mūsų valstybėje buvo sukurti savarankiški ir saviti statutai, įtvirtinę teisinius moralios politikos principus. Šiuo požiūriu ypač įdomus Trečiasis Statutas, priimtas 1588 metais ir tapęs paprotinės teisės šaltiniu. Šio Statuto prakalboje jo redaktorius ir leidėjas Leonas Sapiega rašė, kad teisynai turi būti sudaromi ir įgyvendinami vardan to, kad žmonės savo krašte jaustųsi saugūs, saugotų pamatinius gėrio principus, kurie ir tampa teisinio reguliavimo pamatu. Tačiau, sustabdžius Lietuvos Statuto veikimą, išnyko ilgaamžis teisinis lietuvių socialinio politinio gyvenimo variklis. Nuo 1795 metų palaipsniui buvo pradėta diegti Rusijoje egzistavusi valdymo sistema.
Tad ir šiandien mūsų valstybės valdyme dar tebėra ryški įtempta, šių dviejų priešingų ir viena kitą neigiančių, tradicijų sandūra: mūsų autentiškos, istorinės, moralios, tačiau per amžius nusilpusios valstybės patirtis buvo ir yra užgožiama svetimais eurazijiniais – dar gajais ir užsilikusiais – įpročiais. Jų sąveikoje ir atsirado šiandieninis gilus moralės ir politikos konfliktas, kurio pasekmes jau įvardijome kaip sisteminę korupciją, įsitvirtinusią Lietuvoje. Be abejo, tokio masto korupcija ne tik sutrikdė svarbiausių valstybės sričių valdymą, kartu ji demoralizavo visuomenę. Geriausias to įrodymas – pasaulinio masto savižudybių rodiklis Lietuvoje, taip pat – spartėjanti emigracija. Iš šalies jau išvyko keli šimtai tūkstančių darbingų ir išsilavinimą įgijusių žmonių, kurių profesinis parengimas valstybei kainavo milijardus litų.
Paradoksalu, tačiau kaip pastebi nemaža dalis analitikų, iki šiol Lietuvoje didžiausia kliūtis kovai su korupcija yra visiškai netinkamai parengtas ir neefektyvus vienintelis antikorupcinis įstatymas, pavadintas „LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu“.
Kiek įdėmiau patyrinėjus šį dokumentą, kyla daug abejonių dėl kai kurių jame išdėstytų gana juokingų arba graudžiai naivių nuostatų. Pavyzdžiui, 23 str. teigiama, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nariais turi būti siūlomi „nepriekaištingos reputacijos“ asmenys, tik visai nenurodoma, kaip įstatymas tai supranta ir kokie gi viso to kriterijai: ar toks žmogus privalo būti blaivininkas, ar jis negali išsiskirti su žmona ir pan. Trumpai tariant, šie grožinės literatūros elementai įstatyme skamba absurdiškai. Be to, jame yra ir daugiau įvairių loginių nesusipratimų ir svarbiausia – jokio ryšio su Baudžiamuoju kodeksu. Štai kodėl šis savo turiniu nepilnavertis įstatymas tapo tik figos lapu, kuriuo sėkmingai dangstomasi visai nebaudžiamai vykdant korupcinius nusikaltimus. Akivaizdu, kad šiuo metu nepaprastai patogu lobti pasinaudojant užimamomis pareigomis, ir tuo naudojamasi. Klasikinis pavyzdys – buvusio susisiekimo ministro Striauko „biznis“, per keletą metų iš Valstybinio kelių fondo lėšų žmonos vardu pasiskyrus šimtus tūkstančių litų, už kuriuos ir buvo prisipirkta sklypų, namų, akcijų. O viso to piktnaudžiavimo valstybinėmis pareigomis pasekmė – tik Striauko svarstymas minėtoje Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje.

Popierinė kova su korupcija

Lietuvos specialiųjų tyrimų tarnybos parengta ir šiuo metu Vyriausybei įteikta naujoji Nacionalinė kovos su korupcija programa pagaliau įžiebė viltį, kad sisteminė korupcija bus greitai suriesta į ožio ragą. Ne paslaptis, kad šios tarnybos analitikai pasinaudojo vadinamojo Honkongo modelio patirtimi. Šeštajame dešimtmetyje Honkonge korupcija taip pat buvo endeminė. Jos įsigalėjimą rodė buvęs populiarus posakis apie žmones, turinčius tokį pasirinkimą: „važiuoti autobusu“ (aktyviai dalyvauti korupcijoje) arba „bėgti šalia autobuso“ (būti pasyviais stebėtojais, nesikišančiais į korumpuotą sistemą). Tačiau 1974 metais politiškai veiklus ir ryžtingas Honkongo gubernatorius įsteigė nepriklausomą antikorupcinę komisiją, kurios veikla rėmėsi trimis „banginiais“: baudžiamosios atsakomybės griežtinimu, korupcijos prevencija ir visuomenės švietimu. Per kelis dešimtmečius nuoseklus šių antikorupcinių priemonių įgyvendinimas padėjo galutinai atsikratyti piktnaudžiavimu valdant valstybę.
Tačiau vargu ar šis Honkongo modelis, atsiradęs ir įdiegtas visai skirtingomis istorinėmis, politinėmis sąlygomis, padės ir Lietuvoje sėkmingai kautis su juodosios korupcijos užkratu. Abejonės kyla ir dėl to, kad Nacionalinės kovos su korupcija programoje nė žodžiu neužsimenama apie pačią svarbiausią korupcijos gyvybingumo priežastį – privilegijų naikinimą! Būtent apie tai mums vieningai kalba žymiausi užsienio ekspertai, tyrinėjantys korupcijos reiškinius daugelyje pasaulio valstybių. Tad jei nomenklatūrinė biurokratija išsaugos savo išskirtines ir iki šiol rūpestingai puoselėjamas „šiltnamio“ valdant valstybę pozicijas – visa skelbiama kova su korupcija Lietuvoje ir vėl liks tik popierinė.
Dvigubi valstybės politikos ir moralės standartai šiuo metu yra pati didžiausia ir rimčiausia mūsų valstybės valdymo problema. Štai būdingas pavyzdys. Nors nuo šių metų spalio mėnesio jau įsigalėjo nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, tačiau atlyginimai aukščiausiems valstybės pareigūnams bei privilegijos (100, 200, 250 proc. priedai) ir vėl dalijami remiantis senutėliu, dar 1991 metais skubotai priimtu, Vyriausybės nutarimu „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo tvarkos apmokėjimo“.
Taigi ši išskirtinių eurazijinių privilegijų aukštiems valdinininkams įtvirtinimo politika tapo svarbiausia priežastis, dėl kurios atsirado ir suklestėjo juodoji lietuviška korupcija. Ir iš tiesų, jei paprastas policininkas gali uždirbti tik 600, o jo ne ką mokytesnis viršininkas – daugiau nei 10 000 litų, tai pirmasis, negalėdamas pragyventi, žinoma, stengsis ieškoti papildomų, tegu ir nelegalių, pragyvenimo šaltinių. Lygiai tą patį galima pasakyti apie gydytoją, kurio oficialus darbo užmokestis – 700 litų, ir todėl visas gydymo įstaigas yra apraizgiusi nelegalių duoklių ėmimo iš pacientų sistema. O žmonės priversti su tuo sutikti, nes pasirinkimo paprasčiausiai nėra. Štai iš čia ir graudi statistika: net kas antras Lietuvos gyventojas yra davęs kyšį – kam nors…
Tad svarbiausia išvada nacionaliniu mastu kovojant su juodąja korupcija, būtų tokia: neįveikę privilegijų aukščiausiems valdžios pareigūnams dalijimo įpročių, patyliukais remiamų senais Vyriausybės nutarimais ar įstatymais, neįvykdę nuoseklios demokratinės darbo užmokesčio reformos, korupcijos nenugalėsime, nes pirmiausia reikia šalinti jos priežastis, o ne pasekmes. Politinė pasaulėjauta, kuriai būdingas savanaudiškumas ir godumas, siekiant vien asmeninės naudos ir pasipelnymo, laimei, nėra kilusi iš autentiškos lietuvių valstybingumo tradicijos. Ir pastarosios atkūrimas bei stiprinimas tampa pačia svarbiausia XXI amžiaus pradžios pastanga.

Liliana Astra