APIE GLOBALIZACIJĄ

Globalizacija, prieš Rugsėjo 11-ąją buvęs tik madingas žodis, netikėtai tapo egzistenciniu, likiminiu iššūkiu. Lietuva, iki tol buvusi nuošalyje, greitai bus įtraukta į tą globalų, visuotinį XXI amžiaus sūkurį, panašiai kaip XIV a. pabaigoje, po didžiojo kunigaikščio Kęstučio mirties. Juk esame pasirašę visas sutartis, išskyrus, tiesa, svarbiausias – su NATO ir ES. Ar mūsų neįtrauks sūkurio gelmė, ar išmoksime neskęsti jame, t. y. išlikti savimi? Pradedame rimtą kalbą šia likimine tema. Pradžiai, įvadui – rusų krikščioniškos minties žmonių pokalbis, vykęs „Svobodos“ radijo svetainėje ciklo „Krikščioniškas požiūris“ rėmuose. Skeptikas, pritariantysis, viena kita demagogiška ar antikrikščioniška gaidelė – visa, kas žmogiška, ir jiems nesvetima. Tikime, kad šia – globalizacijos – tema turi ką pasakyti ir lietuvių inteligentas.

Vertėjas

Anatolijus STRIELIANAS (radijo „Svoboda“ žurnalistas). Neseniai Maskvoje įvyko pravoslavų* mitingas prieš globalizaciją – taip yra vadinama dabartinė pasaulio apjungtis. Pakalbėję mitingo dalyviai prisijungė prie žirinovskininkų demonstracijos, kuri kaip tik ėjo per Tverės bulvarą. Protestuodami prieš globalizaciją, pravoslavai nuolat atsiranda šalia komunistų. Vieniems globalizacija – tiesiog galimybė vidury žiemos valgyti bananus, kiti mato joje tam tikrų pikto jėgų ketinimus suvaryti visus į vieną religiją – vartotojiškumo religiją. Jau ir Valstybės Dūmos deputatai kartu su teologais aptarinėja globalizacijos pliusus ir minusus. Patys gudriausi pageidautų paimti pliusus, o minusų neimti, tarsi vieni ir kiti galėtų egzistuoti atskirai. Ką pridengia žodis „globalizacija“? Ar galime įžiūrėti globalizacijos ryšį su ta vienybe, apie kurią dar senovėje mąstė žmonija?

Jakovas KROTOVAS (programos vedėjas). Žodis „globalizacija“ atsirado tik apie 1990-uosius metus. Bet visai neseniai vienas katalikų teologas pareiškė, jog popiežius Jonas Paulius II jau 1991 m. savo enciklikoje numatė globalizaciją ir perspėjo dėl jos. Kas gi ta globalizacija? Juk ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai jos bijo. Štai, 2001 m. vasarį archimandritas Alipijus Kostalskis (Borozdinas) Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Sinodo teologinės komisijos septintajame plenume (vykusiame Trojicko Sergijaus lavroje¹) skaitė pranešimą „Globalizacija kaip apostazijos instrumentas“. Žodis „apostazija“ graikiškai reiškia atskilimą. Vadinasi, globalizacija yra atsiejimo, šiuolaikinio pasaulio atsitraukimo nuo Kristaus reiškinys. Archimandritas Alipijus savo pranešime pateikė ir globalizacijos apibrėžimą: „Globalizacija – tai antikrikščioniška ideologija, naujos pasaulio sąrangos su vieningu valdančiu viršnacionaliniu centru kūrimas. Jos kūrėjų užmanymu, tai visos planetos valstybė, sukurta ant dabar esančių valstybių griuvėsių, privalanti turėti vieną religiją, vieną kultūrą, vieną ekonominę ir politinę erdvę.“ Tame pačiame posėdyje buvo kalbama apie globalizaciją kaip krikščionybės visuotinumo parodiją. Kas duoda toną šiuolaikiniam antiglobalistiniam judėjimui Rusijoje? Kur šio sąjūdžio esmė?

Vladimiras PRIBYLOVSKIS. Duoda toną, galima iškart pasakyti, religinis laikraštis „Russkij vestnik“ („Rusų šauklys“), nors jo religingumas, man atrodo, yra pseudoreligingumas. Tai buvusio TSKP CK Propagandos ir ideologijos skyriaus instruktoriaus Aleksejaus Senino, kuris dabar yra monarchistas, pravoslavų fundamentalistas ir t. t., leidinys. Todėl laikraščio religingumas asmeniškai man kelia didelių abejonių. Bet šiaip ar taip, laikraštis, madingai šnekant, – „pozicionuoja“. Jis daugiausia ir kovoja su globalizmu. Na, ir visokie politizuoti pravoslavų fundamentalistai, pravoslavų brolijų pobūdžio, tiek priklausantys sąjungai, tiek ne. Taip pat rusų nacionalistų partijos, kurių ir pravoslaviškumai, ir pagoniškumai, mano nuomone, yra dirbtiniai, kvazireliginiai.

Jakovas KROTOVAS. Bet juk ne kažkokie marginalai, ne tik pravoslavų fundamentalistai, kurie tarp pravoslavų yra išimtys, pasisako prieš globalizaciją. 2000 m. rugpjūtį Pravoslavų Bažnyčios archijerėjų Soboras priėmė socialinę koncepciją, sukurtą metropolitui Kirilui vadovaujant. Šioje koncepcijoje atskirame skyriuje kalbama apie globalizacijos grėsmę. Kodėl? Kodėl globalizacijos bijo protingi, kultūringi, matę pasaulio, išprusę žmonės?

Vladimiras PRIBYLOVSKIS. Pirmiausia tai baimė, kad Rusija, rusų tikintieji paklius į Romos popiežiaus įtaką. Apskritai negalima nepripažinti, kad Vatikanas – globali jėga, turint omeny, jog ji telkia milijardus žmonių. Vatikanas – tai globalizmas. Todėl kai oficialūs Bažnyčios (pravoslavų – vert.) atstovai kalba apie globalizmą, aš manau, jie dažnai turi omeny Vatikaną, o ne amerikietiškąjį imperializmą. Tai pirma. Antra – žaidimas publikai. Kova su globalizmu darosi madinga. Iš tiesų, problema egzistuoja, egzistuoja ir neabejotinai negatyvios globalizmo pusės. Galbūt mes, kaip visada, negatyviąją globalizmo pusę pajutome anksčiau nei pozityviąją. Krikščioniškoji etika šia prasme labai skiriasi nuo islamiškosios ir apskritai nuo visų. Ji prieštarauja dabartinei globalizmo apraiškai. Bet, man regis, prieštarauja ir žmogaus psichologijai. Žmogaus psichologijai nebūdinga gavus antausį atkišti kitą skruostą.

Jakovas KROTOVAS. Tuo tarpu, kada tūli pravoslavai bijo Vatikano kaip globalinės jėgos, pačios Katalikų Bažnyčios hierarchai ir pasauliečiai aktyviai pasisako prieš globalizaciją. 2001 m. Genujoje įvyko septynių labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio valstybių ir prie jų prisišliejusios Rusijos susitikimas. Susitikimo išvakarėse katalikų sąjūdis „Fokoliarai“², globojamas kardinolo Dionidžio Titamancio, Genujoje surengė seminarą. Tūkstantis žmonių posėdžiavo keletą dienų ir nutarė, jog ekonomikos negalima matuoti vien paklausa ir vartojimu. Reikalinga komuniono ekonomika, tai yra visų žmonių dalyvavimas ekonominiuose procesuose, integracinė ekonomika. Pavyzdžiui, turtuoliai trečdalį savo pelno turi atiduoti skurstantiesiems, trečdalį mažoms leidykloms, labdaros organizacijoms ir taip toliau, o trečdalį investuoti į gamybą. Popiežius Jonas Paulius II 2001 m. balandyje perspėjo, jog globalizacija, naikindama migracinius barjerus tarp žmonių, kapitalo, prekių, informacijos, yra rinkos ir rinkos logikos triumfas. Vadinasi, pabrėžė Popiežius, žmonės, kurių sugebėjimai riboti, kentės ir jausis nustumti į pakraštį, jausis nuskriausti. Vadinasi, pasaulyje turi vykti ne globalizacija, bet integracija. Kodėl bijomasi globalizacijos ir kaip suprantama integracijos sąvoka, kuri jai (globalizacijai – vert.) priešpastatoma?

Aleksandras ČUJEVAS (Rusijos Dūmos deputatas, krikščionis demokratas). Integracijos procesai yra natūralūs procesai. Jie pagrįsti normalia, savaimine istorijos eiga, kultūros, meno, ekonominių interesų sąveika. Jie paprastai esti individualaus pobūdžio, nes inicijuojami žmonių, piliečių, organizacijų, juridinių asmenų. Inicijuojami iš apačios, o po to apiforminami „iš viršaus“ įvairiomis tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais tarp valstybių. Globalizacijos procesas yra kitoks. Jis dažniausiai visai nėra inicijuotas iš apačios, bet yra įvairių korporacijų, politinės įtakos, lobistinių grupių produktas, ir yra tam tikrų šalių ar transnacionalinių korporacijų ekonominių interesų, grupės valstybių ar kokių nors tarptautinių organizacijų politinių interesų apraiška. Planetos gyventojų elektroninės apskaitos ar bendri, sakykim, elektroninės prekybos procesai – tai procesai, diktuojami „iš viršaus“ tarptautinių bankų, konsorciumų, ekonominių organizacijų ir t. t. Tikinčio žmogaus požiūriu, jų interesai, be abejo, priklauso valdžios ir žmogaus, kaip Dievo paveikslo ir panašumo, reikšmingumo nuvertinimo sričiai. Todėl integracija priimama normaliai, joje žmogus – aktyvi figūra, jis – šio proceso kūrėjas. O globalizacijos atveju žmogus nužeminamas iki, atleiskite, numerio, iki varžtelio. Pirmieji globalistai, tikri globalistai, buvo bolševikai. Tarp dabartinės globalizacijos ir globalizacijos, kaip ją suprato bolševikų partijos nariai, skirtumas yra tik toks, kad būdai ir deklaruojami tikslai yra skirtingi. O iš esmės proceso schema ta pati: žmonių, organizacijų ir valstybių informacinis sujungimas į vieningą unifikuotą sistemą, kurią kontroliuoja serveris. Kompiuterių tinklas susideda iš stočių ir serverių. Serveris kontroliuoja daugybę stočių, kurios prie jo prijungtos. Jei serveris išjungiamas – stotys nedirba. Taip ir čia. Jei kurptume pagal šią schemą, tai globalizacijos principas yra tas, jog esti vienas centras, kuris kontroliuoja daugelį serverių ir stočių. O kai reikia ką nors keisti, tai pirmiausia keičiama vis tame pačiame centre.

Jakovas KROTOVAS. Iš pravoslavų teologų teko girdėti, jog pats Viešpats Jėzus Kristus, atėjęs gelbėti pasaulio, buvo pirmas ir šia prasme vienintelis tikras globalistas. Todėl visokia kitokia globalizacija – tai kova su Dievu. Ar pateisintinas nusistatymas prieš globalizaciją kaip prievartinį procesą?

Eugenijus SOBOROVAS. Bandyti kokiu nors būdu išnarplioti globalizacijos, integracijos, visuotinumo, kolektyviškumo, sobornostj³ sąvokas – nedėkinga užduotis. Tai emociniai atspalviai, bet ne klausimo esmė. Globalizacija yra objektyvus dėsnis ir, norime mes to ar ne, jis vyksta ir vyks toliau. Mano požiūriu, XX amžius – globalizacijos amžius. XXI amžiuje mes skinsime globalizacijos vaisius, kaip XX amžius skynė XIX amžiaus mokslo vaisius ir vertė jį (mokslą) į technologiją. Nacionalinės sienos ekonomikoje – tai jau nostalgija, kažkokios karštligiškos pastangos išsaugoti atgyvenusius senoviškus buities rakandus. Jų nėra, jų jau nebėra. Kai dėl tam tikro elitinio sluoksnio, kuris asmeniškai sprendžia už visą likusį pasaulį, tai globalizacija šiuo atžvilgiu yra labiau išskydusi nei valdant aristokratijai, kai visi Europos valdovai buvo giminės. Dabar šis procesas žymiai skaidresnis ir suprantamesnis, ir daug daugiau žmonių dalyvauja priimant sprendimus. Nors iš tikrųjų ne visai taip. Bet šito „ne visai“ lieka vis mažiau ir mažiau. Kiekvienam atsiranda savi spaudimo ir įtakos kanalai dėka veiklos, kurioje jis dalyvauja. Užtenka žvilgtelėti į žaliųjų ar gyvūnų apsaugos judėjimus. Tai pakankamai rimtos jėgos, su kuriomis tenka skaitytis darant sprendimus bet kuriam politikui . Ir mūsų šalyje šis procesas kaip reikiant vyksta. Aš manau, kad ši įtaka vis didės, ir tai, be abejonės, yra labai geras globalizacijos bruožas. Būtent religinio gyvenimo atžvilgiu, žmogaus santykio su Dievu, vis mažiau ir mažiau liks galimybių pasislėpti už guru nugaros. Vis mažiau reikšmės turės dainavimas choru, ir vis labiau augs asmeninė atsakomybė, asmeninis santykis su Dievu. Žmonės pradeda suvokti, kad santykis su Dievu yra santykis su pačiu savimi, o ne kokios nors išorinės apraiškos.
Analizuojami globalizacijos procesai dažnai sutapdinami su amerikanizacija. Ir visada prisimenu amerikietį politologą Samuelį Hantingtoną, kuris pasaulį, priklausomai nuo religijos, padalijo į keletą regionų ir civilizacijų. Pagal šią schemą, pakankamai paplitusią tarp daugelio žurnalistų ir publicistų, išeina, kad globalizacija plinta iš protestantiškų kraštų, o jai priešinasi katalikiški. Pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje dažnai minimos globalizacijos ydos, taip pat Italijoj, Pietryčių Azijoj ir pravoslavų (stačiatikių) kraštuose. Ar yra koreliacija tarp opozicijos globalizacijai ir vienos ar kitos šalies gyventojų konfesinės priklausomybės?

Vitalijus NAIŠULIS. Praėjusio, XX šimtmečio, pradžioje vyravo nuomonė, jog protestantų šalys dėl religinių ir kultūrinių ypatumų geriau „įsirašo“ į kapitalizmą nei kitų kultūrų šalys. Ir šis požiūris klestėjo, kol nesusidūrė su prieštaravimu, kai šalys, mažiausiai dviejų kultūrų – katalikiškos ir konfucianistinės, pradėjo ypač greitai vystytis 50–60-aisiais metais ir pademonstravo iki tol nematytą ekonominę pažangą. Kalbėdamas apie konfucianistines šalis, galiu priminti, kas vyko 60-aisiais Pietų Korėjoje. Apie katalikiškas šalis galima pasakyti taip: neturintis analogo Airijos ekonominis augimas žadina stiprų pavydą protestantiškoje Anglijoje. Airijoje, kiek man žinoma, vidutiniai rodikliai aukštesni nei Anglijoje. Bet štai šito starto tarp stačiatikiškų šalių kol kas nebuvo. Graikija, pavyzdžiui, yra viena silpniausių, jei ne silpniausia Europos Sąjungos šalis. Ir pokomunistinėse Europos šalyse aiškiai matyti takoskyra tarp stačiatikių, kurių ekonominiai pasiekimai kuklūs, ir Vakarų krikščioniškosios kultūros šalių, kurios vystosi žymiai greičiau. Bet tai nėra mirtina problema. Visi ekonomistai atsimena 50-ųjų metų diskusijas ir pareiškimus apie tai, jog Pietryčių Azijos šalyse nebus jokio augimo. Ši nuomonė buvo vyraujanti, kai buvo skaičiuojama, kuo anie skiriasi nuo protestantų, kodėl ten nebus darbo ir t. t. Pasirodė, jog kapitalizmui iš esmės nereikalinga amerikanizacija. Reikia tiesiog prie jo priprasti, ir šitai galima įvykdyti sąmoningai, bet galima ir nesąmoningai, tai yra laikant jį tam tikru nauju reiškiniu. Bet kada prasideda augimas? Kai tam tikros šalies kultūrinės vertybės ir stimulai, kurie jas gimdo, pradeda sutapti su stimulais, kuriuos suteikia rinka, kai jie pradeda dirbti viena kryptimi? Rinka – tai savanoriškas žmonių bendradarbiavimas, bet pati sistema nėra savanoriška. Aš, kaip rinkos agentas, savanoriškai bendradarbiauju ieškodamas pinigų, pragyvenimo lėšų, savirealizacijos kartu su kitais žmonėmis galimybių, ir kiekvienas iš šių susitarimų – mano sprendimas bendradarbiauti ar ne. Bet visa sistema yra tokia, kuri išties niekieno nesukurta ir niekieno nekontroliuojama. Niekas nežino, kokia bus aukso kaina, kokie bus valiutų kursai, kokios bus tų ar kitų prekių kainos. Tai sistema, kuri tam tikra prasme primena klimatą. Oro masių judėjimas, kai kurie faktoriai turi jam įtakos. Galbūt ne visai tokia stichiška kaip oro srautai, bet labai panaši.

Jakovas KROTOVAS. Globalizacija, kaip teigia jos šalininkai ir priešininkai, paverčia pasaulį globaliniu kaimu. Klausimas, koks gi yra tas kaimas? Toks kaimas, kurį mes žinome iš viduramžių istorijos - kaimas, kurį valdo feodalas? Ar vyskupas, metropolitas, o galbūt kunigaikštis? Ir atidžiai stebėdami, iš kur ateina protestai prieš globalizaciją, kaip žmogaus asmenybės kontrolę, matome, jog paprastai jie gimsta šalyse, kur kontrolė stipri, bet yra nacionalinių vyriausybių rankose, valstybės valdininkų rankose. Tokiu būdu globalizmas įtariamas trokštančiu valdžios, siekiančiu viską kontroliuoti, nes globalizme mato savo pačių atvaizdą. Senovinis pravoslavų asketikos principas perspėja, jog kiekvienas mato kitame tą nuodėmę, nuo kurios kenčia jo paties siela. Ar ne taip yra ir su antiglobalistais? Kaip globalizacija keičia šiuolaikinį žmogų? Ne valstybę, ne kultūrą, o kiekvieną konkretų žmogų?
Jei pažvelgsime į Europos civilizacijos istoriją, tai išvysime, jog būtent Vakarų Katalikų Bažnyčios gelmėse gimė pirmieji globalistiniai projektai. Pradžia siekia, berods, 10-ojo šimtmečio pabaigą, kai germaniškosios Otonidų dinastijos atstovai ir visų pirma imperatorius Otonas III kartu su popiežiumi Silvestru pabandė sukurti vieningą krikščionišką valstybę, atgaivinti Šventąją Romos imperiją.
Tai buvo gera svajonė, svajonė apie krikščionišką taiką, krikščioniškus namus, kurie suvienytų visas Europos tautas ir užbaigtų karus.
Ne tik imperatorius ir Popiežius, bet ir daugelis Europos kunigaikščių, hercogų, vyskupų priėmė susilaikymo nuo karo veiksmų priesaiką. Taip gimė Dievo pasaulio koncepcija. Ir štai, palaipsniui, per tūkstantį metų pastangos nugalėti militarizmą, nugalėti žmonių susiskaldymą pavirto tuo, kas dabar vadinama globalizacija, ir tuo, kas labai dažnai kelia krikščionims nemalonius jausmus. Tad kodėl krikščionys protestuoja prieš globalizaciją, dažnai šiame proteste jungdamiesi su kairiosiomis politinėmis jėgomis? Jėgomis, kurios protestuoja prieš globalizacijos ekonominį matmenį. Kodėl krikščionys protestuoja prieš globalizaciją?

Eugenijus SOBUROVAS. Kai krikščionys protestuoja prieš globalizaciją, tai atrodo mažų mažiausiai keista. Nes Viešpats atėjo dėl visų – ne vien dėl žydo, ne vien dėl graiko. Reikia gerokai išpuikti, norint surasti kokius nors krikščioniškus argumentus prieš globalizaciją. Bet kažkokia tiesa tame yra. Ir aš manau, jog ji susijusi su tam tikru sąvokų sukeitimu. Bandoma globalizaciją priešpastatyti tautinei saviidentifikacijai, kuri išties reikalinga tiems, kurie išvažiuoja, kurie gyvens svetur, kuriems būtina likti rusais, galvoti apie savo šalį… Štai šitą tiesą bando vienaip ar kitaip „prastumti“, nerandu kito žodžio, įvairiais pretekstais norėdami parodyti, jog būtent mūsų Bažnyčia viską teisingai garbina, o visos kitos neteisingai, todėl reikia čia likti. Reikia pasakyti, kad istorijoje tokie bandymai būdavo sėkmingi. Užtenka atsiminti tuos pačius žydus ir armėnus. Bandymas išsaugoti tautą per tam tikrą religinį išskirtinumą.

Jakovas KROTOVAS. Pasisakydamas per Rusijos Pravoslavų Bažnyčios teologinės komisijos posėdį 2001 metais, archimandritas Alipijus (Borozdinas) Kastalskis kalbėjo: „Globalizacija – tai antikrikščioniška ideologija. Naujos pasaulio tvarkos kūrėjų užmanymu ši planetarinė valstybė turi turėti vieningą religiją. Globalizacija ketina sukurti vieningą universalią religiją, remdamasi tradicinėmis religijomis“. Ir daugelis teologų pravoslavų Pasaulinėje Bažnyčių Taryboje – organizacijoje, jungiančioje keletą šimtų krikščioniškų bendrijų, mato kažką panašaus į Jungtines Tautas. Jie kalba apie visų krikščioniškų konfesijų suvienijimo pavojų, abejingai žiūrėdami į tai, kas skiria. Todėl kalba apie globalizaciją kaip apie ataką prieš pravoslavybę. O taikydami toliau – kaip visos krikščionybės likvidavimą. Kiek pateisinama ši baimė dėl religinės globalizacijos?

Aleksandras ČUJEVAS. Be abejonės, Katalikų Bažnyčios veikla, apskritai misijinė veikla plačiąja prasme, dabar yra paplitusi, jei kalbėsime apie krikščioniškąjį pasaulį. Kartais šitai peržengia kai kurias moralines ribas. Jei kalbėsime apie Ukrainą, apie problemas, kurios ten egzistuoja, apie tai, kokiais būdais atimamos šventyklos iš tikinčiųjų, kokiu būdu vyksta konfliktai, tai nėra gerai… Tai išties jau tam tikros rūšies veikla. Na, Katalikų Bažnyčia visada garsėjo tam tikromis jėgos priemonėmis, kai skleidė tikėjimą,- kai kur ir šiandien tai pastebima. Aš nenoriu įžeisti katalikų jausmų, nenoriu pasakyti, kad šitai yra negatyvi pačio religinio mokymo pusė. Ne, žinoma, tai yra tam tikri žmonės, jie veikia savaip, kaip ir kiekvienas žmogus veikia pagal savo moralines nuostatas. Bet problema lieka. Apie religijų susijungimą, aš manau, kalbėti yra aiškiai per anksti. Tokio susijungimo nėra ir artimiausiu metu nenusimato. Bet, juo labiau, tokie būgštavimai kai kurių religijų atžvilgiu ar tam tikras spaudimas yra galimi. Ir, savaime aišku, šia prasme pravoslavų tikėjimas nori apsiginti, kaip savo laiku jis gynėsi nuo bolševikų. Rusų Stačiatikių Bažnyčia iškentė rimtų persekiojimų laikotarpį, ir ta nuoskauda, kuri susiformavo po gyvenimo ateistinėje valstybėje, kai baudė, mušė ir naikino, negali būti neperkelta ant kitų žmonių, kitų organizacijų, net ant kitų valstybių. Todėl, jei mūsų valstybė nustojo būti religijos persekiotoja, dar nereiškia, jog mes praradome įtarumą, daugelį metų augintą. Tikėjimas išliko dėka to, kad jis sugebėjo atsikratyti įtarumo, nepasitraukė. Ir dabar, galbūt, kartojasi tas pats procesas, tik kitame lygmeny.

Jakovas KROTOVAS. Globalizacijai teologai, pirmiausia katalikai, pateikia ir antropologinį priekaištą. Globalizacija, pabrėžia jie, orientuojasi į visiškai neįprastą žmogaus tipą. Tas žmogus – vartotojas. Juk globalizaciniai procesai daug ką aukoja ir pagrindinę energiją kreipia ten, kur reikia pašalinti kliūtis prekių apyvartai. Tai, visų pirma, biznio ideologija. Bet prekės vartotojui reikalingos. Globalizacijos bijo kaip miesčioniškumo pergalės prieš dvasines paieškas, prieš idealą. Kiek globalizacija iškreipia žmogų ir paverčia jį vartojančiu žmogumi?

Vitalijus NAIŠULIS. Į šį klausimą geriausiai galima atsakyti mūsų šalies pavyzdžiu, nes mes žinome jos problemas geriau nei kitų pravoslaviškų kraštų. Juk iš mūsų nereikalaujama, kad mes daug vartotume, nereikalaujama, kad taptume amerikiečiais. Viskas, ko iš mūsų reikia, – tai išmokti dirbti už nedidelį atlygį. Problema yra ne tai, kad mažai prašytume už savo darbą, svarbiausia – sąžiningai dirbti nors už tuos pinigus, kuriuos dabar gauname. Atsakingas darbas, darbas šeimininkui, jausmas, jog tu privalai padaryti, nors šito šeimininkas ir nemato… Visa tai įeina į standartinį pravoslaviškos etikos rinkinį. Yra puiki knyga „Moralinė teologija pasauliečiams“, kuri neseniai buvo išleista iš naujo. Vienas mano pažįstamas ekonomistas pasakė, jog dalį knygos nuostatų galima įtraukti tiesiog į korporatyvinį kodeksą, kaip turi elgtis samdinys, kaip turi elgtis samdytojas. Po šituo pasirašys didelė dalis darbdavių, tiksliau, pasirašys pritardami patarimams. Darbdaviai norėtų, kad šitaip būtų. Svarbiausia ne tai,kaip būti tokiems sąžiningiems kaip amerikiečiai, ir tokiems darbštiems kaip amerikiečiai. Svarbiausia yra tai, kaip būti sąžiningesniems ir darbštesniems nei dabar esame. Nes bankų sistema veikia čia ne kaip Amerikoje ir neveikia ne todėl, kad ji veikia Amerikoj – esmė ta, kad mūsiškė neveikia, nes neįmanoma patikėti pinigų skolon. Todėl tai yra mūsų problema, ta i– ne Amerikos problema, tai – ne misionierių problema. Kitas reikalas, jei pasirodo, jog kitose šalyse reikalai geresni ir dėl geresnio tos šalies moralinio klimato, ne dėl geresnės religinės būklės, bet aukštesnės moralės… Pasirodo, jog amerikiečiai ar pavyzdžiui, olandai, tiesiog tvirčiau laikosi duoto žodžio. Ir tie, kurie tvirčiau laikosi žodžio, gauna didesnę ekonominę naudą. Tada jie savo elgesiu stato jus į keblesnę padėtį. Jei jūs esate bankas ir jeigu jūs gudraujate, o kiti laikosi žodžio, tai jums blogai baigsis. Bet kalti bus ne tie, kurie laikosi žodžio, kaltas būsite jūs. Iš mūsų nereikalaujama, kad atsisakytume savo vertybių, bet tose srityse, kur vakariečiai turi pasiekimų, mes turime lygiuotis į juos.Visų pirma išmokti gaminti pigiau nei kiti. Antra, dirbti sąžiningai ir kokybiškai. Iš mūsų, kad ir kaip keista, reikalaujama ne vogti, o išmokti reikalus tvarkyti sąžiningai. Iš mūsų niekas nereikalauja atsisakyti Puškino, nustoti lankyti cerkvę. Ekonomika tuo neužsiima. Jei jūs sugebate gaminti geriau už kitus – jūs karalius. Jei nesugebate – jūs elgeta ir jums teks skųstis neapsakoma kitų šalių eksploatacija.

Jakovas KROTOVAS. Ar gali tikintis žmogus, krikščionis „įsirašyti“ į globalistinę visuomenę, globalistinį projektą? Ar yra koks nors prieštaravimas tarp globalizacijos ir krikščioniško požiūrio į žmogų?

Vladimiras PRIBYLOVSKIS. Čia aš pripažįstu antiglobalistinės kritikos, kultūrų unifikacijos, dvasingumo teisumą, bet manau, kad kovos priemonės turi būti ne politinės, o vidinės kiekviename žmoguje. Ir krikščionys skirtingi, ir globalizmas skirtingas. Globalizmas plačiai skleidžia kiaurai pasaulietiškas, ne tik antiklerikalines, o faktiškai antireligines idėjas, pradedant homoseksualizmo gynimu ir baigiant visų religijų suvienodinimu. Savaime aišku, tai prieštarauja krikščionybei apskritai ir Rusijos Pravoslavų Bažnyčios doktrinai absoliučiai. Kairuolių ypač netenkina ekonominis globalizmas. Bet egzistuoja ir kultūrinis globalizmas, politinis globalizmas ir t. t. Kultūrinis globalizmas kaip pasaulinė kultūros amerikanizacija egzistuoja galbūt netgi anksčiau. Su juo, beje, kairieji nekovoja, o įvairūs religiniai sluoksniai būtent tam priešinasi, kai kada nuoširdžiai, kai kada ne.

Jakovas KROTOVAS. Kodėl kritikuodami globalizmą pravoslavai vienijasi su katalikais? Galbūt todėl, kad globalizacija išties pakerta kai kuriuos krikščioniškos pasaulėžiūros pagrindus?

Vitalijus NAIŠULIS. Man rodos, Vakarų pasaulis linksta link progreso idėjos ir šia idėja matuoja, kas vyksta. Mano nuomone, globalizacijoje nereikia įžvelgti nei vieno, nei kito. Tai ne priemonė gyvenimui ir moralei pagerinti, tai ne kas nors, sugalvota tamsių jėgų siekiant griauti. Teks prie šito priprasti. Civilizacijos istorijoje būta didelių slinkčių. Pavyzdžiui, kai pasirodė šaunamasis ginklas, pasirodė patrankos, degradavo riterystė, karinių varžybų charakteris pasikeitė. Kažkas panašaus vyksta visą laiką. Visą laiką varžybos tarp šalių, tarp žmonių įgyja kokias nors naujas formas. Prie šių naujų formų derinasi žmonės ir šalys. Vieni iš dalies patiria sėkmę ar nesėkmę tiesiog pragmatiškai, o iš dalies – providencialiai. Jokia globalizacija neverčia žmonių būti amoraliais. Šito jai neprikiši. Kita vertus, globalizacija ir neskatina dorovingumo. Ji tiesiog diktuoja kainas, atlyginimą už tas ar kitas prekes ir verčia gyventi šiame pasaulyje.

Jakovas KROTOVAS. Dauguma krikščionių, mąstydami apie globalizaciją, retai prisimena ir imperatorių Otoną III, ir popiežių Silvestrą. Dažniau kreipiasi į Bibliją. Ir tada globalizacijoje mato antrąjį Babilono bokšto statymą. Kai šiandien protestuojama prieš globalizaciją, vėl kalbama apie tai, jog statomas antrasis Babilono bokštas, dehumanizuojama žmonija. Ar globalizacija yra naujas imperializmo ir kolonializmo variantas?

Eugenijus SABUROVAS. Aš jokiu būdu taip nemanau dėl labai paprastos priežasties – pasaulis struktūruojasi. Ir nors ne tokiu būdu kaip anksčiau, bet visvien struktūruojasi. Kur šitokios Babilono bokšto pasaulinės karalystės pavojus? Visuotinumo niveliacijos, individualumo stokos ne žmogaus lygmeny, bet žmogiškų ryšių, prisirišimų praradimų lygmeny. Iš tiesų, mintyse apie tokį pasaulinį falansterą⁴ esama pavojaus. Esmė ta, kad žmonija pradėjo nuo šito. Pakanka pažiūrėti į Knosso rūmus ir suprasi, jog komunizmas yra mūsų seniai praėjęs „vakar“. Tame, ką graikai vadina bendrabučiu, kur gyvena pabaisa, labirintu, jie visiškai teisūs. Dabar, apskritai paėmus, šito pavojaus nėra. Visuomenė labai struktūruota. Ji struktūruota kitu būdu, nebe prievarta. Valstybė – tai vis dėlto prievartinis visuomenės struktūravimo būdas. O nacija – tai struktūravimas pagal kraują. Ir šitai kelia daug klausimų, ypač krikščioniui. Tačiau dabar struktūravimas vyksta pagal profesijas, interesus, kultūrines vertybes – jis normalus, jis kuria pasaulio daugialypiškumą ir daugiapoliariškumą, jau ne kaip priešpriešą valstybei, o kaip namų, jų spalvų, architektūros įvairovę. Ir galima, ir reikia lankytis pas kaimynus, nereikia spygliuota viela aptverti savo namų.

Jakovas KROTOVAS. Ar galima kalbėti, kad globalizacija skatina vartotojo tipą, kuriam ne tiek svarbu „būti“, kiek „turėti“, kaip sako Erikas Fromas.

Eugenijus SABUROVAS. Globalizacija padidina spaudimą kūrybingoms asmenybėms, spaudimą, kylantį, savaime suprantama, iš vartotojiškos visuomenės. Vartotojų visuomenė egzistavo visada ir vartotojiškas žmogaus pavidalas visada yra jame. Kuo, sakykim, globalinė vartotojiška visuomenė skiriasi nuo buvusios anksčiau? Vis mažiau ir mažiau atskirų asmenybių įtakos, vis daugiau ir daugiau įtaką daro visi. Tai – neišvengiami laisvės nuostoliai, neišvengiami masių sukilimo⁵ nuostoliai. Nėra ką kaltinti! Vadinasi, nuo ūsuoto vado, kuris dalijo premijas, mes pereiname prie to, kad produkciją vertina gyventojai. Štai kur vartotojiškos visuomenės esmė.

Jakovas KROTOVAS. XIX amžiaus pabaigoje pravoslavų mąstytojas Vladimiras Solovjovas sukūrė koncepciją, pagal kurią Rusija turi suvaidinti unikalų vaidmenį pasaulio istorijoje, žmonijos suvienytojos vaidmenį. Kai visa krikščioniškoji žmonija, o paskui ją ir visi žmonės, visos šalys religiškai paklus Romos aukščiausiojo dvasininko valdžiai, o politiškai – paklus Rusijos caro valdžiai. Pats Vladimiras Sergejevičius Solovjovas vėliau buvo linkęs neprisiminti savo utopijos. Ar yra čia sutapimo su globalizacijos idėja, su realiais globalizacijos procesais?

Aleksandras ČUJEVAS. Sutapimas vyksta susivienijimo procese. Jei susivienijimo procesai vyks po bendrų moralinių nuostatų, bendrų dvasinių principų, bendro tam tikrų socialinių ir kultūrinių žmonijos uždavinių supratimo ženklu. Uždaviniai gali būti patys įvairiausi. Netgi visuotiniai. Būtent kolektyviškumas (sobornostj), tai yra prieš Dievą lygių žmonių susijungimas, susijungimas žmonių, kur kiekvienas yra Dievo paveikslas ir panašumas. Jų vienybė sukuria dvasinę aplinką, tam tikrą dvasinį kūrinį. Globalizacijos procesai – tai vienijimas jėga, vienijimas iš viršaus, vienijimas prieš žmogaus valią, pažeminantis jų valią iki mašinų ar gyvulių bevališkumo. Ir štai šia prasme, be abejo, egzistuoja prieštaravimas tarp pravoslaviškojo vienybės supratimo, kolektyviškumo, integracijos ir globalizacijos sampratos – ekonominiu požiūriu, ar politinio ir kitų įtakos grupių: tarpvalstybinių, valstybinių ir t. t.

Jakovas KROTOVAS. Neatsitiktinai Rusijoje globalizacija priešpastatoma integracijai. Integracija yra gerai žinomas reiškinys, ji jau girdėta. Užtenka paminėti integracinius procesus tarp Baltarusijos ir Rusijos, apie kuriuos taip dažnai kalba televizija ir laikraščiai. Tada tampa aiškus skirtumas tarp integracijos ir globalizacijos. Integracija organizuojama institutų, parlamentarų, valdininkų. Tai nebūtinai prievartinis procesas, ir apskritai jis nebūtinai rezultatyvus, bet būtinai procesas valdingas, politinis. Žmogus su žmogumi negali tiesiog integruotis, lygis yra ne tas. O globalizacija – tai tik klausai baisus žodis, o iš tikrųjų – sėdo žmogus prie kompiuterio, išėjo į internetą, bendrauja su kito žemės pusrutuliogyventoju be tarpininkų. Štai ir visa globalizacija. Nusipirko bananų, suvalgė – taip pat globalizacija. Pardavė savo matrioškas Niujorke – globalizacija. Su globalizacija kovojama ne todėl, kad suteiktų žmogui laisvę, o kad išsaugotų senus, įprastus žmogaus laisvės apribojimus, sukurtus didelių ir mažų viršininkų. Kai dėl Bažnyčios gyvenimo, galbūt Bažnyčios vienybė yra kaip integracija, kai solidūs teologai, hierarchai renkasi į konferencijas, susitaria, kas galima ir kas ne jų konfesijų nariams, skirsto įtakos sferas. O galbūt Bažnyčios vienybė yra globalizacijoje, kuomet virš barjerų, be nurodymų, be palaiminimo, o kartais ir nepaisydami pasmerkimo, žmonės kartu meldžiasi, kartu slaugo ligonius, ieško šviesos ir išminties ne ten, kur leido viršininkai, o ten, kur pataria savos akys ir protas. Globalizacijoje daug klaidų, daugiau nei integracijoje ir kituose procesuose. Užtenka prisiminti, kaip naudoja internetą atskiri nesąmoningi piliečiai. Bet jei jau Žemės pakraščiai susijungė gėriui, ne pagal vadovybės planus, o per asmenines žmonių pastangas, tai ši jungtis patikima. Galų gale, su Dievu ne tada patikimai susijungiame, kai žmogus integruojasi su Juo dėka kokių nors tarpininkų, o kai įvyksta pati pirminė globalizacija – žmogus ir jo kūrėjas kartu, tarsi jie būtų dviese visoje Visatoje, ir nuo jų santykio priklauso visos Žemės likimas.

Vertė Algirdas Patackas

Paaiškinimai

* čia naudojame „pravoslavų“ terminą vietoj įprastinio „stačiatikių“, norėdami pabrėžti rusišką specifiką (vert.).

¹ lavra – senovinis pravoslavų vienuolynas.
² fokoarai – katalikų sąjūdis, įkurtas Kjaros Lubič.
³ sobornostj – (nuo sobor) – Rytų Bažnyčiose; susirinkimas – sambūris.
⁴ falansteras – rūmai, kuriuose būtų turėję gyventi prancūzų utopisto Š. Furje pasekėjai falangistai.
⁵ aliuzija į ispanų filosofo Ortegos I Gaseto veikalą „Masių sukilimas“.

© 2002 "XXI amžius"