Vidinis nesaugumas pavojingesnis nei išorinis

„Lietuvos nacionalinio saugumo prognozės iki 2020 metų“, - tokią diskusiją lapkričio 27 dieną Čekijos Respublikos ambasadoje surengė Baltijos institutas. „Mes Lietuvoje jaučiamės nesaugūs ne tik individualiai, bet ir kolektyviai. Užtenka pavartyti „Lietuvos ryto“ puslapius, kad tuo įsitikintume.
Panagrinėkime, kas yra saugumas. Saugumas – kai nebijai, kad eidamas gatve būsi užpultas, kad pateksi į didelį skurdą, kad susirgęs nebūsi gydomas ir t.t. Vienas iš didžiausių saugumo faktorių – nebijoti būti areštuotam. A. Solženicynas rašė, kad Sovietų Sąjungoje arešto baimė buvo pati didžiausia. Žmogus išeidavo iš namų nusipirkti laikraščio ir negrįždavo. Niekas nežinojo, kur jis dingo. Saugumą taip pat garantuoja korupcijos, valdininkų piktnaudžiavimo, biurokratų savivalės nebuvimas. Kai valstybė jaučiasi nesaugi, atsiranda tam tikros grėsmės, kurios duoda ženklą, kad ne viskas šioje valstybėje gerai. Visame regione jaučiamas nesaugumas nebūtinai turi būti karinis. Jis gali turėti ir kitų komponentų. Tai ekonominis, politinis, socialinis, etinis, moralinis, kultūrinis nesaugumas“, – pradėdamas diskusiją sakė Baltijos instituto direktorius dr. Algirdas Kanauka.
Pranešėjas nurodė tam tikrus variklius, darančius įtaką visam pasauliui, regionui, atskiriems kraštams ir mums patiems, kaip individams. Tai globalizacija, kuri mus veikia į vieną pusę, ir lokalizacija – į kitą. Taip pat ekonominis klestėjimas vienur, skurdo didėjimas – kitur.
Kiti varikliai yra taika ir konfliktas, demokratija ir autoritarizmas. Iš taikos eina į konfliktą, iš konflikto – į taiką. Pasaulis norėtų būti demokratiškesnis, nes žmonės suprato, kad geriau turėti galimybę laisvai apsispręsti nei vergauti kokiam nors nevidonui, nurodinėjančiam, kaip galvoti ir ką daryti. Iš šių variklių dr. A. Kanauka sudarė tam tikrus scenarijus, prieš tai paaiškinęs, kad scenarijai yra ateities siužetai arba versijos. Visame pasaulyje juos kuria verslininkai, politikai, įvairūs analitikai. Tiksliau – tai racionalus galvojimas apie ateitį. Ateityje pasaulis turėtų gravituoti į taiką ir demokratiją, bet gali būti ir atvirkščiai. Kaip staigiai viskas gali pasikeisti, rodo Rugsėjo 11 dienos įvykiai. Šiuo metu einame demokratijos link, bet konfliktas yra labai didelis. Blogiausia, kai didėjant konfliktui atsiranda autokratija. Kur vyrauja autokratija ir taika, ten turime vergų kraštus. Tokia šalis yra Kinija – taiki, bet biurokratiška.
„O kalbant apie saugumą Lietuvoje ir galvojant, koks jis bus po 20 metų, reikia paanalizuoti tam tikrus faktorius, tinkančius tiek Lietuvai, tiek ir kitiems kraštams“, – tęsė dr. A. Kanauka. Labai svarbu valstybės tarptautinė aplinka. Šiuo metu mūsų šalies tarptautinė aplinka nėra bloga. Bet vidinio saugumo nebuvimas sukelia tam tikras grėsmes. Šioms grėsmėms atsispirti reikalingi materialiniai ir žmogiškieji resursai. Tai – gamtos turtai, technologija, pramonė, aplinka ir jos priežiūra, mokslas, švietimas, piliečių dvasingumas, moralė, valstybingumas. Jei norime išlaikyti Lietuvos valstybingumą, turime siekti, kad šalyje vyrautų teisingumas, vidinė tvarka, sąžiningos institucijos, kad Lietuva išlaikytų savo kultūrą, turėtų ekonominę gerovę, ginkluotąsias pajėgas, gerus sąjungininkus. Jei 2002 metų rudenį Lietuva nebus pakviesta į NATO, jos regioninis stabilumas ir vaidmuo pasaulyje susilpnės. Bet visados yra alternatyva, nors žmonės ir nemėgsta jos ieškoti.
Tuo tarpu plk. F. Vaitkaitis teigė, kad įstojimas į NATO mums negarantuos saugumo, todėl būtina rasti alternatyvą. Dabartinė situacija rodo, kad Rusija turi visas galimybes sutrukdyti Baltijos šalims. Šiuo metu ne JAV reikalinga Rusijai, bet atvirkščiai. Be Rusijos JAV jokių klausimų Afganistane nepajėgi išspręsti ir artimiausioje ateityje nebus pajėgi. Didelei draugystei palaikyti galima paaukoti ir mažų valstybių siekius.
Plk. V.Lukavičius mano, kad įstojimas į NATO nėra tiek naudingas, kiek pats pasirengimo procesas. Ne tik karinėje, bet ir kitose srityse reikia gerokai pasitempti. Apsnūdimas ir abejingas požiūris būtų kur kas kenksmingesni nei pats neįstojimas.
„Dažnai vidinės grėsmės pavojingesnės nei išorinės. Stipri, gerai organizuota valstybė žymiai daugiau dėmesio gali skirti išoriniam saugumui. Prastai organizuota – nori nenori privalo labiau rūpintis vidinėmis grėsmėmis (...). Blogas mūsų šalies organizuotumas, bloga vidaus padėtis visiškai atitraukia dėmesį nuo išorinių grėsmių“, – galvoja dr. E. Nazelskis.
Gražvydas Paukštė analizuoja pasaulio pabaigos scenarijų, kurį prognozuoja keletas ženklų: klimato atšilimas, gamtos stichijų dažnėjimas, gaisrų ir aviakatastrofų mažėjimas, tačiau žymiai padidėjęs jose žuvusiųjų skaičius. Vieni priima visa tai kaip žmogaus veiklos padarinį ir atmeta dvasinio pasaulio buvimą. Kiti tai traktuoja kaip signalą žmogui arba dvasinio pasaulio poveikį mūsų materialiam pasauliui. Vis dėlto pastarieji 50 metų žmonių aukų skaičiumi viršija visus amžius. Galvodami apie moralę, matome mažai guodžiančią perspektyvą: vis dar plinta AIDS, narkomanija, didėja nusikalstamumas. Ypač didelę grėsmę kelia žmogaus prigimties keitimas – klonavimas. „Visuomenė, kuri neieško dvasingumo ir nekelia sau moralinių reikalavimų, anksčiau ar vėliau išklysta iš kelio“, – sako G. Paukštė.
„Tikros demokratijos Lietuvoje nėra, yra tik formali demokratija. Tiksliau – partokratija ir turtingų interesų grupių diktatas“, – toliau diskusiją tęsė dr. J. Šalkauskas. Anot daktaro, įstojimas į NATO padės išoriniam Lietuvos saugumui, bet neišspręs vidinių problemų. Svarbiausiomis vidinėmis grėsmėmis jis laiko socialinę distanciją tarp turtingųjų ir vargšų bei patriotizmo stoką. Daugėja pasaulio piliečių, kuriems vis vien, kur gyventi, kuriai tautai dirbti. Tai labai pavojinga.
Kompetentingi ekonomistai nustatė, jog trys procentai visuomenės valdo maždaug pusę Lietuvos turto, o likusieji 97 procentai – kitą pusę. Dėl to kyla susipriešinimas, patriotizmo erozija, nusiminimas ir kitos blogybės, kurios labai kenkia saugios valstybės egzistencijai.
Doc. dr. J. Morkūnienė siūlė atkreipti dėmesį į žmogų ir iš jo padaryti tvirtovę. Pakankamai pavalgęs, žiemą nešąlantis pilietis nepasiduos jokiai agitacijai ir vidinių problemų žymiai sumažės. Docentę papildydamas dr. E. Nazelskis pažymėjo, kad, kalbant apie šalies nacionalinį saugumą, svarbiausia atkreipti dėmesį į tautos identitetą. Inteligentijos pareiga suformuoti idėją – kas mes esame ir kur einame.
Prof. J. Krikštopaitį liūdina tai, kad atkūrėme valstybę ir būdami priklausomi iki šiol tik žaidžiame nepriklausomybę. Jam ir dr. E. Nazelskiui pritardama doc. dr. L. Astra sakė, kad didžiausia vidinė grėsmė – korupcija. Per pastaruosius metus Lietuvoje ji labai išaugo.Tokią valdymo sistemą, kurioje klesti pernelyg didelė korupcija, ekspertai vadina kleptokratija. Politikai valdo ne valstybę, bet situaciją, kuri padeda jiems praturtėti. Dr. L. Astra apgailestavo, kad inteligentijos, kuri turėtų imtis pertvarkų Lietuvoje, pragyvenimo lygis artimas socialiai remtinam sluoksniui. Jeigu inteligentija išliks silpna, susiskaldžiusi, pasyvi, tai, be abejonės, kleptokratija plis ir vidinės grėsmės augs.
Anot R. Ozolo, milžiniška, fundamentali ir sąmoninga klaida padaryta organizuojant valstybę taip, kad kiti mumis rūpintųsi. Mes turime persiorientuoti ir pereiti nuo aprūpinimo į apsirūpinimą, nuo apgynimo į apsigynimą.
Plk.L.Jakimavičiui labai rūpi žemas Lietuvos karių patriotinis auklėjimas, o plk. V.Eidukaitis siūlė susirūpinti pilietiniu-dvasiniu jų ugdymu.
„Apvalus diskusijų stalas yra labai sena tradicija, kurią praktikavo dar Aleksandras Makedonietis. Geros idėjos tokiose grupėse įgauna gyvastį ir tiesa išlenda lyg yla iš maišo“, – baigdamas sakė Baltijos instituto direktorius dr. A. Kanauka ir pažadėjo tokio pobūdžio susitikimus rengti ateityje.

Elona Gubavičiūtė

© 2002 "XXI amžius"