Kodėl išsiskyrė keliai?
1926 m. gruodžio perversmo 75-mečiui
1926 metų gruodžio perversmo smerkėjai
ir dabar aiškina, kaip buvo išmokyti, jog jokio komunistų sąmokslo
nebuvo. Esą komunistų tuomet tebuvo kokie 500, anot pulkininko
K.Žuko prisiminimų, "daugiausia Kauno žydelių", ir jie
nekėlė jokio pavojaus. Žinoma, tikrųjų kompartijos narių gal iš
tiesų tik tiek tebuvo, tačiau, kairiųjų vyriausybei atšaukus karo
padėtį, komunistai visiškai suįžūlėjo. Jie faktiškai kontroliavo
profsąjungas ir gausiuose susirinkimuose ragino jėga kovoti su
"fašistais ir klerikalais". Vadinamųjų profsąjungų aktyvistai
jau rengė rikuotės pratimus su ginklais Kaune, Šiauliuose ir Radviliškyje.
Buvęs Lietuvos Seimo narys advokatas R. Skipitis savo atsiminimuose
rašė, jog, matydami M.Sleževičiaus valdžios silpnumą, ramūs gyventojai
ne be pagrindo baiminosi, kad, esant tokiai silpnai valdžiai,
bolševikai galėjo surengti perversmą.
Lietuvai buvo naudinga tai, kad ji neturėjo sienų su Sovietų Rusija,
bet visi žinojo, jog pasitikėti ja nebuvo galima. Į sutartis Rusijos
bolševikai žiūrėjo tik kaip į jiems tuo metu parankias. Jau 1920
metais Sovietų Rusija sutartis, sudarytas su Baltijos valstybėmis,
vertino kaip laikinas ir, pirmai progai pasitaikius, buvo pasirengusi
jas sulaužyti. Visa sovietų Rusijos politinė ir ideologinė sistema
buvo griežtai priešinga trijų Baltijos šalių nepriklausomybei.
Tą akivaizdžiai parodė 1924-ųjų gruodžio pirmosiomis dienomis
įvykęs ginkluotas komunistų pučas Estijos sostinėje Taline. Pučą
organizavo vadinamosios Leningrado komunos revoliucionieriai profesionalai.
Tad jei Lietuvoje komunistai būtų sukėlę didesnes riaušes ir,
esant visai silpnai vyriausybei, be abejonės, jiems į pagalbą
būtų atėjusi Maskva.
Kalbose, kad gruodžio perversmą rengė tik grupė karinininkų, yra
tik nedidelė dalis tiesos. Iš tiesų perversmą rengė ir vykdė kariškiai,
labai aktyviai padedant studentams, visų pirma ateitininkams ir
neolituanams. Didžiausia opozicija kairiųjų valdžiai buvo krikščionys
demokratai, o ne tautininkai, kaip buvo kalbama. Ką gi galėjo
padaryti tautininkai, teturėję Seime tik tris savo atstovus? Pagrindinė
opozicijos jėga buvo krikščionys demokratai, turėję nemažą politinės
veiklos patirtį. Kairiųjų valdžia, vykdydama reformas, nurėždama
lėšas katalikiškoms mokykloms, nutraukdama algų mokėjimą kunigams,
leisdama komunistams vykdyti nežabotą antikatalikišką propagandą,
sukėlė ne tik Krikščionių demokratų partijos nepasitenkinimą.
Už šios partijos pečių stovėjo didžioji tikinčiųjų dalis, gausios
katalikiškos organizacijos, draugijos ir brolijos, beveik visi
katalikų dvasininkai. Kaip teigė savo atsiminimuose R.Skipitis,
kairiesiems Seime prabilęs apie kariuomenės sumažinimą, jis gatvėje
sutiko vieną aktyvų krikščionių demokratų veikėją ir šis jam,
kaip Seimo nariui, pasakęs: "Ne, ponai seimininkai, ne jūs
kariuomenę sumažinsite, bet kariuomenė jus sumažins." Žinomas
Lietuvos diplomatas B.K.Balutis savo atsiminimų knygoje rašo nuo
pat pradžios buvęs įsitikinęs, kad tikrieji perversmo sumanytojai
buvo krikščionys demokratai, kaip didžiausia Lietuvos opozicinė
jėga. Todėl, B.K. Balučio teigimu, kažin ar kariuomenė pati viena
būtų drįsusi daryti perversmą, jei krašte nebūtų jautusi stiprios
politinės paramos. O pati stipriausia parama, aišku, buvo tik
krikščionys demokratai.
Šie B.K.Balučio samprotavimai yra visiškai logiški. Be krikščionių
demokratų pritarimo ir paramos, vieni karininkai ir tautininkai
jokiu būdu nebūtų drįsę perversmo daryti. Tą patvirtina ir faktas,
kad krikščionių demokratų vadovybė pritarė, jog Lietuvos prezidentu
taptų Antanas Smetona, ir patys sutiko įeiti į prof. A.Voldemaro
sudarytą ministrų kabinetą. Į vyriausybę įėjo du iškilūs krikščionių
demokratų veikėjai - L.Bistras ir dr. P.Karvelis bei artimiausi
krikščionių demokratų sąjungininkų - Ūkininkų partijos atstovai
J.Aleksa ir J.Jankevičius. Bet buvo dar vienas dalykas, dėl kurio
netrukus krikščionių demokratų ir tautinininkų keliai išsiskyrė.
Mat krikščionys demokratai pritarė A.Smetonos kandidatūrai į prezidentus
tik su sąlyga, kad A.Smetona prisieks Seimo posėdyje saugoti esamą
demokratinę Konstituciją. Skilimas įvyko po 1927 m. balandžio
12-osios, kai prezidentas A.Smetona paleido Seimą. Tiesa, 1922-ųjų
Konstitucijai tas Seimo paleidimas neprieštaravo. Beje, prezidentas
A.Smetona kitaip pasielgti ir negalėjo. Kairiųjų dominuojamas
Seimas būtų nepritaręs nė vienam naujosios Vyriausybės žingsniui.
Ypač kairiesiems nepatiko prasidėjusios akcijos prieš Rusijos
agentus bolševikus ir jų rėmėjus. Neatsitiktinai Maskvos "Pravda"
taip piktinosi "fašistiniu" perversmu. Tiesa, "Pravda"
tuomet rašė, kad perversmą organizavo Anglija...
Krikščionių demokratų nepasitenkinimą galima suprasti. Juk jeigu
būtų įvykę kiti Seimo rinkimai, tai, be jokios abejonės, krikščionys
demokratai būtų juos laimėję. 1927 m. balandžio 12 d. paleidęs
Seimą prezidentas savo kreipimesi į visuomenę pažymėjo būtinybę
vykdyti pakeitimus valstybėje: visų pirma sumažinti Seimą ir jo
galias, įvesti įstatymą, kad visa tauta rinktų prezidentą, nepriklausomą
nuo partijų ir Seimo. Taigi krikščionys demokratai faktiškai buvo
opozicija tautininkams beveik iki pat sovietų okupacijos.
Kodėl taip atsitiko? Verta pacituoti diplomatą B.K.Balutį: "Kodėl
krikščionys pasirodė tokie nuolaidūs (sutikdami įeiti į A.Voldemaro
vyriausybę). Stiprios politinės partijos, paprastai, retai tokiu
nuolaidumu pasižymi. Todėl krikščionių demokratų nuolaidumą reiktų
aiškinti jų politinio štabo sugalvota (ir politiškai logiška)
strategija (...). Buvo sakoma, jų šitaip galvota. Tautininkus
priešakin pastačius, jiems teks visas neskanumas, kurį kiekvienas
perversmas palieka. Tikroji politinė jėga, taip Seime, taip krašte,
vis tiek bus krikščionys demokratai. Jų ranka "lopšelį sups".
Šita strategija galbūt būtų laimėjusi, jei ne kupstelis, kuris
vežimą išvertė. Ministeriu pirmininku tapęs profesorius A.Voldemaras
rado būdą atsikratyti "lopšelio supėjų". Krikščionys
demokratai vėl stojo opozicijon, ir jų neišgydė nei A.Voldemaras,
nei daug sukalbamesnis ir taikesnis Juozas Tūbelis".
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2002"XXI amžius"