|
Paradoksai ir absurdai
Kas gi gali paneigti, jog Lietuvoje
įsigaliojusi valstybinė nomenklatūra, faktiškai neturi jokių idėjų
ir principų, tačiau turi galingą ir "sucementuotą" mafijinės
omertos (savųjų asmenų gynimas ir jų nepakaltinamumas) įžadais biurokratinį
potencialą. Įvairios manipuliacijos, įstatymai, priiminėjami kiti
svarbiausi valstybės aktai iš tiesų verti didžiųjų cirko iliuzionistų.
Aišku, žmonių teisių ir laisvių buvimo niekas neneigia. Deklaracijos
apie meilę demokratijai liejasi kasdien. Tik kas iš to? Vadinamieji
oligarchai ir šiaip stambiausi machinatoriai kaip buvo, taip ir
lieka už teisėsaugos ribų, korupcija kaip klestėjo, taip ir klesti.
Ką daryti su neregėtai išpampusiu biurokratiniu aparatu, kuris tapo
nepalyginamai didesnis ir gobšesnis nei buvusioje "tarybų"
Lietuvoje? Skirtumas tik tas, kad tada apie ją žiniasklaida visiškai
tylėjo. Viena žinoma politikos apžvalgininkė stebėjosi paradoksu,
kai namų politinėje virtuvėje vyksta vos ne viduramžiški alchemijos
darbai, o kelyje į Europos Sąjungą Lietuva primena gerų manierų
džentelmeną. Apžvalgininkė turėjo galvoje visų pirma Seimo daugumos
sprendimą, jog sovietmečiu gautas butas savininkų namuose yra svarbiau
už esminį demokratinės valstybės principą - nuosavybės neliečiamumą.
|