Prieš 25-erius metus paskelbta "Charta 77"
1977 m. sausio 6 d. komunistų valdomos
Čekoslovakijos policija suėmė rašytoją Vaclavą Havelą ir du jo
bendražygius. Jų automobilyje arešto metu rastas pogrindžio dokumentas,
vėliau į istoriją įėjęs "Chartos 77" vardu. Tai trumpas,
bet aiškus pareiškimas, kuriuo reikalaujama, kad komunistų režimo
vadovai gerbtų žmogaus teises, kurios buvo įtvirtintos 1975 metais
Helsinkyje priimtame Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos
Baigiamajame akte. "Chartą 77" pasirašė 243 Čekoslovakijos
intelektualai, visuomenės veikėjai, katalikų ir protestantų dvasininkai.
Komunistų policijos akcija buvo pavėluota: minėtas dokumentas
jau buvo perduotas Vakarų žiniasklaidai ir jo tekstą kitą dieną
paskelbė Europos šalių spauda. Žmogaus teisių gynėjų suėmimas
tik padidino dėmesį "Chartai 77". Groteskiška valstybinė
šmeižto ir kiršinimo kampanija, nukreipta prieš dokumentą pasirašiusius
asmenis, - pagrindinis komunistų partijos organas "Rude pravo"
juos vadino "sauja atskalūnų", kurie užsienio papirkti
išdavė "viską, kas šventa mūsų liaudžiai", - tik skatino
Vakarų visuomenės susidomėjimą.
O dar prieš devynerius metus, 1968-aisiais, pasitelkus sovietų
tankus, buvo užgniaužtas "socializmo su žmogišku veidu"
kūrimas, dar žinomas Prahos pavasario vardu. Komunistiniai šalies
vadovai bijojo naujo tautos atgimimo ir tai atsispindėjo jų kontroliuojamos
Čekoslovakijos spaudos reakcijoje į "Chartą 77". Tuo
tarpu kreipimąsi pasirašę žmonės tik norėjo, kad "Saugumo
ir bendradarbiavimo Europoje" dokumentai nebūtų tik popieriniai
žodžiai, o taptų visuomeninio ir politinio gyvenimo realybe. Tiems
Čekoslovakijos inteligentams, kurie po 1968-ųjų sustiprintos cenzūros,
suėmimų grėsmės, profesinio darbo draudimo ir kitokio pažeminimo
buvo stipriai sukrėsti, "Chartos 77" manifestas tapo
dar viena proga įsitraukti į neprievartinę rezistenciją.
* * *
Kaip buvo iš anksto nusistatyta,
"Charta 77" nekūrė organizacinių struktūrų: tai buvo
pabrėžtinai nepolitinis judėjimas, kuris rėmėsi kiekvieno jam
priklausančio individo asmenine nuostata, moralinio pobūdžio pasipriešinimu
sistemai. Tačiau judėjimo veikla turėjo aiškų politinį poveikį,
kuris iš esmės tiesė taikų kelią į tuos pokyčius, kurie įvyko
devintojo dešimtmečio pabaigoje. Iki 1989 metų "Charta 77"
paskelbė 572 dokumentus įvairiomis temomis: žmogaus teisių, mažumų,
istorijos, kultūros, gamtos apsaugos klausimais, kurie dažniausiai
demaskavo valdantįjį režimą. Beje, "Chartos 77" judėjimas
neįgijo masinio pobūdžio, kaip kad "Solidarumas" Lenkijoje,
ir buvo netgi savotiškai izoliuotas įbaugintoje Čekoslovakijos
visuomenėje. Iki pat 1989 metų "akso-minės revoliucijos"
į "Chartos 77" veiklą įsitraukė tik 1883 žmonės.
Įvykdžiusi savo istorinę misiją ir vienam iš jos kūrėjų - V.Havelui
- tapus valstybės prezidentu, 1992 metų gegužę "Charta 77"
nutraukė savo veiklą. Čekoslovakijoje (nuo 1993 metų susikūrė
atskiros Čekijos ir Slovakijos valstybės), kaip ir kitose pokomunistinėse
Rytų Europos šalyse, buvę žmogaus teisių gynėjai ir rezistentai,
patekę į parlamentą ir užėmę aukštus valstybės postus, atitolo
vienas nuo kito, tarp jų prasidėjo ginčai ir vaidai. Tuo ir pasinaudojo
labiau politikoje patyrę buvę komunistai, kurie permainų sukeltų
ekonominių sunkumų ir apgavysčių iš dalies atgavo savo turėtas
pozicijas, bet jau demokratiniu būdu. Deja, ir buvę disidentai
neretai neišlaikė atgautos laisvės išbandymų, dėl savo asmeninių
ar grupinių interesų politinėje veikloje kartais prasilenkia su
moralės principais.
* * *
Vienas iš žymiausių "Chartos
77" veikėjų ir V.Havelo bendražygių buvo dabartinis Prahos
vyskupas augziliaras Vaclavas Malis. Jau anksčiau komunistai diskriminavo
tuomet dar kunigą V.Malį, o kai jis pasirašė kreipimąsi, 1979
metais valdžia atėmė leidimą užsiimti sielovada. Kunigo tarnystę
tęsdamas pogrindyje, jis duonai užsidirbdavo šluodamas gatves
ir kūrendamas krosnis. Nors patyrė komunistinio saugumo represijas,
kunigas V.Malis 1981 metais įkūrė "Nekaltai persekiojamųjų
gynimo komitetą", o vėliau buvo čekoslovakų Helsinkio grupės
vicepirmininkas.
1989 metų rudenį Prahoje surengtoje pirmojoje didelėje antikomunistinėje
manifestacijoje kunigas V.Malis buvo vienas pagrindinių jos moderatorių,
pasisakymus pradėjęs "Tėve mūsų" malda. Vėliau jis buvo
paskirtas V.Havelo vadovaujamo Pilietinio forumo valdybos nariu,
tačiau nuo 1990 metų iš politinės veiklos pasitraukė ir atsidėjo
vien dvasinei tarnystei. 1996 metų pabaigoje popiežius Jonas Paulius
II kunigą V.Malį paskyrė Prahos vyskupu augziliaru.
KAP, KIPA
© 2002 "XXI amžius"