Katalikai privalo burti savo jėgas
|
Sausio 20 dieną į Šv. Petro
aikštę susirinko 200 tūkst. jaunų
žmonių, taip išreikšdami
pagarbą Popiežiui,
nepriimtam į Romos universitetą
|
Šiuolaikinė Vakarų visuomenė pateikia nesuprantamų
akibrokštų krikščionių bendruomenei. Netgi intelektualioji visuomenė
kartais nesigėdija vadovauti antikrikščioniškiems išpuoliams. Bandoma
nepagrįstai pulti, žeminti Europos ir viso pasaulio kultūros pagrindą
krikščionybę, užsipuolamas netgi Katalikų Bažnyčios galva Popiežius.
Paskutinis plačiai nuskambėjęs atvejis įvyko praėjusią savaitę Italijos
sostinėje Romoje (kurios teritorijoje yra Vatikanas), kai buvo atšauktas
vasario 17-ąją popiežiaus Benedikto XVI numatytas vizitas į Romos
valstybinį universitetą La Sapienza. Popiežiaus apsilankymas šiame
pagrindiniame, seniausiame ir studentų skaičiumi didžiausiame Romos
universitete, kur turėjo įvykti Popiežiaus susitikimas su akademinės
bendruomenės atstovais, sukėlė nedidelės dalies profesūros ir studentijos
pasipriešinimą. Tarp nepritariančiųjų Popiežiaus apsilankymui universitete
buvo keletas profesorių, išpažįstančių seną laicistinę (laisvamanišką,
pasaulietinę) ideologiją, esą mokslas ir religija yra nesuderinami.
Į prieštaraujančių gretas įsijungė ir dalis studentų kairiųjų aktyvistų.
Popiežius negali įeiti į universitetą, tokia buvo kategoriška
nuomonė studentų, protestavusių prieš Popiežiaus apsilankymą universitete.
Protestas susilaukė labai plataus atgarsio Italijos žiniasklaidoje,
į jį netrukus įsitraukė ir kai kurie politikai, nepraleidę progos
pasinaudoti juo siekiant savo interesų. Tuoj pat paskelbtame Vatikano
oficialiame pranešime buvo pasakyta, kad Popiežius atšaukia vizitą,
kartu nurodant, jog universitetui vis dėlto bus pasiųstas tekstas
Popiežiaus kalbos, kurią jis būtų sakęs apsilankymo metu.
Keisčiausia, kad pretekstu pasisakyti prieš Popiežiaus
vizitą buvo panaudotas net prieš du mėnesius tame universitete ilgus
metus dirbusio ir Italijoje žinomo teorinės fizikos profesoriaus
Marcelo Činio, šiuo metu jau išėjusio į pensiją (84 metų), viešas
protesto laiškas. Didžioji žiniasklaida su pasimėgavimu citavo šio
ateisto mokslininko, materijos atomuose, matyt, neradusio Dievo
pėdsako, laišką, kuriame Popiežiaus apsilankymas pavadintas neįtikėtinu
tradicinės universitetų autonomijos pažeidimu, o Popiežiaus paskaita
La Sapienza universitete esą būtų dviejų kompetencijos sferų
Akademijos ir Bažnyčios sumaišymas, kuris pasaulyje būtų suvoktas
daugiau kaip trijų šimtų metų laiko šuolis atgal. Be to, profesorius
M. Činis kritikavo popiežiaus Benedikto XVI paskaitos Regensburgo
universitete mintis, esą Popiežiaus politinė programa siekia palenkti
mokslą religijos dogmų pseudoracionalumui, kitaip tariant, puola
modernųjį mokslą. Pritardami profesoriui ateistui, bendrą laišką
parašė dar kelios dešimtys La Sapienza dėstytojų.
Jei Popiežiaus vizito kritikų buvo nemažai, ne
ką mažiau buvo žinomų Italijos mokslo pasaulyje komentatorių, kritikavusių
juos pačius. Daugybės studentų nuomonė toli gražu nebuvo nukreipta
prieš Popiežiaus vizitą. Pasak Italijos dienraščių, protestus prieš
Popiežių aktyviai organizavo tik apie 100 studentų. Tiesa, buvo
daug jiems simpatizavusių, tačiau La Sapienza mokosi apie 140
000 studentų, kuriems dėsto per 4000 dėstytojų. Šie skaičiai akivaizdžiai
liudija, kad protestai anaiptol neatstovauja daugumai.
Kita vertus, kai kurios studentų grupės, ne tik
katalikiškos, aktyviai rėmė Popiežiaus vizitą ir apgailestavo dėl
jo atšaukimo. Apklausos rodo, kad ir kairiųjų pažiūrų jaunuoliai
neretai stebisi, kodėl jie pirma negali išklausyti katalikų Bažnyčios
vadovo, o jau tada kritikuoti. Ir, žinoma, kaip visada polinkį žarijas
žarstyti ne savo rankomis rodė kai kurios žiniasklaidos priemonės,
naudodamosi senais ir, deja, efektyviais būdais: kai ką nuo savęs
pridėdamos, kai ką nutylėdamos, kai ką paaštrindamos. Beje, La
Sapienza universitetas, kaip ir daug kitų, 1303 metais buvo įsteigtas
popiežiaus Bonifaco VIII bule, vėliau šimtmečius išlaikomas būtent
Katalikų Bažnyčios, tai yra tų, kurie būtų turėję, kaip būtų galima
galvoti skaitant protestuotojų šūkius, jo labiausiai nekęsti.
Šiais laikais La Sapienza universitetą aplankė
popiežius Paulius VI 1964-aisiais ir Jonas Paulius II 1991-aisiais,
tačiau universiteto autoritetas, pasaulietiškumas bei tyrimų laisvė
nuo to nenukentėjo.
Dalyvauti renginyje visiškai laisvai galėjo tiek
studentai, tiek profesoriai. Niekas neabejojo profesorių ir studentų
teise viešai ir kritiškai vertinti tiek galimą Popiežiaus pasisakymo
turinį, tiek patį jo pakvietimo faktą. La Sapienza universiteto
rektorius žiniasklaidai komentavo, kad į tūkstančio vietų salę,
kurioje turėjo vykti akademinių metų atidarymo ceremonija, norą
patekti buvo pareiškę apie tris tūkstančius dalyvių. Daugeliui iš
jų buvo įdomu, ką pasakys, kokį iššūkį mes Popiežius. Į kaltinimus,
kad Popiežius ateis paskaityti katekizmo, keli apžvalgininkai
replikavo, jog Popiežius turi visus reikiamus akademinius titulus,
savo knygomis yra pelnęs tvirtą poziciją tarp Europos intelektualų
ir daugybėje situacijų, viešose diskusijose yra įrodęs, jog akademinėje
aplinkoje gali kalbėti nesumenkindamas jokio akademinio standarto.
Kyla klausimas, kas slepiasi už siekio uždrausti
Popiežiui patekti į universitetą ir jam kalbėti būtent todėl, kad
jis yra Popiežius? Kodėl universitetas, skelbiantis, kad jame gali
konfrontuoti visos nuomonės, pasisako prieš vieną didžiausių mokslų
autoritetą Popiežių? Tai paprasčiausiai rodo, kad laisvojo mąstymo
šalininkai iš tiesų atstovauja despotiškam laicizmui, kuris draudžia
viešai išsakyti nuomonę, jei tik ši ar jai atstovaujantis asmuo
yra vienaip ar kitaip susiję su religija. Dauguma komentatorių,
tarp jų ir kairiųjų pažiūrų, kitose replikose tikrai nepasižymintys
simpatijomis katalikiškai pusei, vienbalsiai šį įvykį traktavo
ne kaip pasaulietiškumo pergalę, o kaip pasaulietiškumo pralaimėjimą.
Šiam įvykiui neliko abejinga ir Italijos valdžia.
Popiežiui atšaukus vizitą į Romos universitetą La Sapienza, Italijos
Respublikos prezidentas Giorgio Napolitano parašė laišką Benediktui
XVI, kuriame, be kita ko, sakoma: Mane labai nuliūdino žinia, jog
atšaukiamas Jūsų vizitas Romos universitete La Sapienza (...).
Yra visiškai nepriimtinas nepakantumo demonstravimas ir įžeidžiantys
pasisakymai, sukūrę su laisva ir ramia diskusija nesuderinamą klimatą.
Popiežių užstojo ir kairiomis pažiūromis pagarsėjęs Italijos premjeras
Romanas Prodis.
Tačiau katalikai šįkart parodė didelį solidarumą
ir susiklausymą. Jau po trijų dienų, praėjusį sekmadienį, susirinkę
į Šv. Petro aikštę tikintieji parėmė Popiežiaus poziciją. Apie 200
tūkst. žmonių (ir ne vien tikintieji, bet ir kairieji), tarp jų
ir ministrai bei politikai, pareiškė paramą popiežiui Benediktui
XVI. Vidurdienį prieš savaitinę Viešpaties Angelo maldos ceremoniją
aikštę užplūdę tikintieji laikė transparantus su užrašais: Šventasis
Tėve, mes tave mylime ir Tegyvuoja minties laisvė, o studentai,
laukdami vidudienio maldos, traukė dainas po Popiežiaus apartamentų
langais. Po vidudienio maldos Benediktas XVI pasveikino studentus
ir profesorius ir padėkojo visiems, gausiai susirinkusiems išreikšti
jam solidarumą. Būčiau mielai priėmęs universiteto kvietimą. Deja,
žinomos aplinkybės privertė vizitą atidėti. Kaip nusipelnęs profesorius
raginu jus, studentai, visada gerbti kito nuomonę ir vadovaujantis
laisva dvasia bei atsakomybe ieškoti teisybės ir gėrio, sakė
Benediktas XVI. Popiežiaus kalba, kurią kelis kartus pertraukė audringi
plojimai, buvo tiesiogiai transliuojama ir Milano bei Veronos aikštėse.
Kreipdamasis į akademinę visuomenę, Popiežius paragino gerbti kitų
nuomonę: Raginus jus visus, brangūs akademikai, visada gerbti kitų
nuomonę ir ieškoti tiesos ir gėrio atvira širdimi. Šiuos žodžius
palydėjo gausūs pritarimo šūksniai.
Taigi, dabar, kai puolamas tikėjimas arba jis
priskiriamas tik privačiam reikalui, krikščionis privalo ieškoti
tiesos, taip pat ir tiesos apie Dievą. Juk būtų neteisinga iš tikinčiojo
reikalauti, kad viešoje erdvėje jis elgtųsi taip, tarsi Dievas neegzistuotų.
Būtų pilietinės lygybės principo pažeidimas, jei nebūtų galima viešai
apeliuoti į religinio pobūdžio argumentaciją, tokią teisę pripažįstant
tik sekuliariai (supasaulietintai) argumentacijai.
Žinome, kad ir Lietuvos žiniasklaidoje (spaudoje,
televizijoje, internete) pilna įvairiausių neteisingų teiginių apie
katalikybę, Bažnyčios tarnus ir pan. Nepagrįstai, su pasimėgavimu
užsipuolami kunigai, vyskupai, visuotinės Katalikų Bažnyčios galva
Popiežius. Per komercines, ypač jaunimui skirtas televizijas,
demonstruojamos laidos ar filmai, įžeidžiantys Popiežių, diegiama
apskritai nekrikščioniška pasaulėžiūra, teigiamos nekrikščioniškos
nuostatos. Tačiau Lietuvos katalikams dar nedrąsu visuomeniniu pagrindu
ginti savo teises. Reikia tikėtis, kad ir Lietuvoje katalikai susivienys,
pajus solidarumą ir drąsiai gins savo tikėjimą. Juo labiau, kad
tokią savo stiprybę katalikai sugebėjo parodyti sovietinės okupacijos
metais, pasipriešindami ateistinei prievartai. Reikia manyti, kad
mons. Alfonso Svarinsko raginimas katalikams (ir nekatalikams patriotams)
kalbėti Rožinį už tėvynę (jį spausdiname 6 p.) susilauks platesnio
atgarsio. Taip bus pademonstruotas katalikų ir tikybinis brandumas,
ir visuomeniškumas. Mus gali įkvėpti ir Italijos katalikų, ir kitų
šalių katalikų pasiryžimas ginti savo nuostatas.
© 2010 XXI amžius
|