Mons. Alfonsas Svarinskas: Kovą už Lietuvą vis
dar tęsiu... (I)
2008-07-08
www.bernardinai.lt
Skelbiame pirmąją interviu su monsinjoru Alfonsu
Svarinsku dalį. Viliamės, kad Bernardinai.lt skaitytojams svarbu
priminti šio nepailstančio Dievo kario biografiją ir pažiūras.
Gerbiamas Monsinjore, esate gimęs Kadrėnų kaime,
Ukmergės apskrityje. Būtų įdomu sužinoti daugiau apie Jūsų vaikystę
ir brangiausius žmones.
Mano tėvai buvo Vaclovas Svarinskas ir Apolonija
Petronytė-Svarinskienė. Dar turėjau brolį Vytautą Svarinską ir seserį
Janiną Svarinskaitę-Pupkienę. Buvau vyriausias ir turėjau mirti
pirmas, bet brolis ir sesuo išėjo Amžinybėn jaunesni. Dievo eilė
kažkaip susimaišė. Dabar iš savo šeimos likau vienas. Tiesa, yra
brolio vaikai ir sesers sūnus.
Mano gimtasis kraštas neturtingas, bet apipintas
įvairiomis legendomis ir padavimais. Labai graži gamta, nes šalia
teka Šventosios upė. Mokykla ir gyvenimas mus auklėjo patriotine
dvasia. Kai atėjo išbandymų metas, daugelis išėjo į partizanus ir
žuvo. Taigi, iš senesniųjų to kaimo gyventojų tik aš vienas esu
likęs gyvas. Tais laikais žmonės turėjo apie 8-15 ha žemės. Žemė
buvo trečios rūšies, skurdi, bet duonos užteko visiems. Niekas nevažiavo
į užsienį gerovės ieškoti. Viską užsidirbdavome savo jėgomis. Žmonės
atlikdavo papildomus darbus, užsiimdavo įvairiais verslais arba
pasisamdydavo į fabrikus, bet gyvenimu nesiskundė. Nebuvo lengva,
tačiau tokių glaudžių ryšių kaip dabar su užsieniu niekas neturėjo.
Apie gyvenimą svetur buvo žinoma iš laiškų, kuriuos atsiųsdavo anksčiau
išvykę giminaičiai. Šeimos buvo gausios. Dažniausiai vienoje šeimoje
augdavo iki šešių vaikų. Jie būdavo mandagūs, darbštūs ir patriotiškai
auklėjami. Jaunimas mokėsi. Kad sukurtų stiprius ūkius ir turėtų
geriausius padargus, žmonės daug dirbdavo ir stengdavosi prasigyventi.
Mano atmintyje išliko mieli prisiminimai apie atlaidus.
Juos sudarydavo dvi dalys: pirmoji būdavo religinė, o antroji -
tautinė. Kai apylinkių gyventojai suvažiuodavo, jie ne tik melsdavosi
Dievui, bet pasipuošdavo šventiniais drabužiais, pasirodydavo savo
gražiausius arklius ir eržilus. Visi stengdavosi kuo geriau atrodyti.
Mūsų krašte vykdavo Švč. Trejybės, Švč. Mergelės Marijos Rožančinės
ir šv. Baltramiejaus atlaidai. Žmonės turėdavo giminių trijose ar
keturiose parapijose, todėl atlaidų susidarydavo dvylika dienų per
metus. Šventė vykdavo dar ir kitą dieną. Tada būdavo meldžiamasi
už savuosius, susitinkama su giminėmis, kalbamasi, apeinami laukai.
Alų gerdavo tik atlaidų dieną ir ypač saikingai. Degtinė nebuvo
populiari. Žmonės dainuodavo, būdavo linksmi ir bendraudavo. Ilgainiui
susiklostė graži bažnytinė tradicija, kuri visus suartindavo. Dabar
atlaidai kitokie. Jie vyksta gana trumpai, nes po šv. Mišių visi
išsiskirsto ir kažkur skuba. Anuomet žmonės po atlaidų vaikštinėdavo
gatve valandą ar dvi. Norėdami susitikti su giminėmis, jie eidavo
priešais eiseną, kad pamatytų artimuosius. Na, o po pamaldų visi
drauge važiuodavo kur nors atlaidų švęsti. Tikintieji aktyviu dalyvavimu
palaikydavo šią tradiciją. Žmonės tais laikais mokėdavo pailsėti,
o kai dirbdavo, tai jau iš peties.
Kuo Jums įsiminė gimnazijos metai? Galbūt galėtumėte
papasakoti apie tuo metu sutiktus žmones, kurie Jums tapo dvasios
stiprybės pavyzdžiu?
Mūsų gimnazija buvo labai graži. Lietuvoje diskutavo,
ar kurti gimnazijas mažuose miesteliuose, kaip žmonėms patogiau,
ar apskričių miestuose. Galiausiai apsispręsta gimnazijas steigti
apskrities miestuose, nes ten daugiau inteligentijos. Be to, pasitaikydavo
įvairių progų lavintis. Buvo galvojama, kad, mokydamiesi mažuose
miesteliuose, jaunuoliai taip nieko ir nepamatys. Dar neprasidėjus
mokslo metams, kaimo žmonės miestuose samdydavo kambarėlius, sukraudavo
baldus į vežėčias ir veždavo vaikus mokytis.
Ukmergės Antano Smetonos gimnazija tada buvo viena
gražiausių mokyklų Lietuvoje. Ji pastatyta 1938-aisiais. Viduje
buvo įrengtos didelės aktų ir sporto salės, dušai ir pirtis. Kūno
kultūros pamokoms pasibaigus, eidavome į tuos dušus praustis. Gimnazijoje
iš pradžių mokėsi 1000, o po kelerių metų jau - iki 2 000 mokinių.
Mokslas buvo mokamas. Vaikai, kurie gyveno toliau nei 3 kilometrai
nuo miesto, mokėdavo 75 litus, o miesto vaikai - po 150 litų per
metus. Tuo metu šimto kilogramų bekonas kainavo apie 80-90 litų,
todėl valstietis, pardavęs kiaulę, galėjo išleisti vaiką mokytis.
Gimnazijos klasėse buvo išklotas parketas. Mes, atėję iš kaimo,
turėdavome nusiauti batus ir apsiauti šlepetėmis. Kiekvienas mokinys
turėjo savo nedidelę spintelę. Joje laikydavo gimnazisto uniformą
ir šlepetes. Rytą uniformą apsivilkdavome, o savo drabužius palikdavome
spintelėje. Mokytojai taip pat avėdavo šlepetėmis. Jaunimas atrodydavo
tvarkingai. Tačiau tai buvo tik išorės dalykai, bet svarbiausia
- vidinis nusiteikimas.
Mokslo metų pradžioje ir pabaigoje, visi darniai
susirikiavę - apie 2 000 mokinių - eidavome į bažnyčią. Priekyje
- direktorius ir auklėjamųjų klasių neturintys mokytojai. Klasių
vadovai būdavo greta savo auklėtinių. Tai paliko man labai gilų
įspūdį. Eisenoje dalyvaudavo pradinių mokyklų moksleiviai, Ukmergės
mokytojų seminarijos 100 auklėtinių ir amatų mokyklos 500 mokinių,
kariuomenės būriai ir savanoriai veteranai. Gimnazijoje veikė įvairūs
būreliai ir Jaunųjų šaulių organizacija, buvo domimasi literatūra.
Sovietams okupavus Lietuvą, anuometinis direktorius Švoba buvo ištremtas
į Sibirą ir žuvo lageryje. Gražiai prisimenu literatūros mokytoją
Praną Naujokaitį, kuris pasitraukė į Vakarus ir, gyvendamas išeivijoje,
parašė šešių tomų Lietuvos literatūros istoriją. Vėliau teko pačiam
vartyti tą vadovėlį. Mūsų klasei vadovavo muzikos mokytojas Motiekaitis.
Mokytojai ne tik perteikdavo žinias, bet mokė ginti tiesą. Gaila,
kad mūsų, senųjų gimnazistų, dabar ten niekas nebekviečia. Šiais
laikais Ukmergėje - šešios mokyklos po 350 mokinių, bet senosios
Antano Smetonos gimnazijos dvasios nebėra. Nuvažiavau kažkada į
gimnaziją pasižiūrėti, tai sovietai gražųjį parketą buvo nudažę
ryškiai raudonais dažais.
Kokiomis nuotaikomis gyveno žmonės nepriklausomoje
Lietuvoje iki 1940-ųjų? Galbūt galėtumėte papasakoti apie jaunuomenės
nuotaikas nepriklausomoje ir sovietinėje Lietuvoje?
1938-aisiais, kai gimnazija buvo šventinama, atvažiavo
Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona ir švietimo ministras Juozas
Tonkūnas. Aktų salė buvo skirta svečiams, o mes stovėjome kraštuose
- apie 1 000 mokinių. Prezidentą sutikome entuziastingai ir šaukėme:
"Valio!" Visi atidžiai klausėmės Antano Smetonos kalbos.
Jis buvo geras oratorius ir stilistas. Prezidentas mūsų tada paklausė
ar, reikalui esant, ginsime Lietuvą, ir mes prisiekėme Tėvynę ginti.
Tada buvo neramūs laikai, nes Austrija jau buvo nacių užimta. 1940-aisiais,
kai atėjo sovietai, didelė dalis gimnazistų buvo areštuota. Okupantai
laužė ir naikino viską, ką tik galėjo. Suimti gimnazistai buvo kaltinami
antitarybiniu elgesiu arba antitarybine veikla. Kai mane apklausė,
tai sakiau: "Nesu nei tarybinis, nei antitarybinis. Esu visiškai
laisvas nuo jūsų. Jeigu jūs būtumėte Lietuvos neokupavę, tai aš
apie jus būčiau nežinojęs ir nieko nepraradęs. Esu lietuvis ir myliu
savo kraštą." Žinoma, aš jų neįtikinau, kad taip gali būti.
Anuometiniai gimnazistai buvo tikrai gerai išauklėti.
Gaila, kad dabar tokio visapusiško ugdymo nėra. Gimnazijos mokytojai
buvo labai išsilavinę, inteligentiški ir tikri patriotai. Atėjus
sovietams, mes per istorijos pamokas laidydavome replikas. Kartą
istorijos mokytoja Staniulaitienė mums pasakojo apie Karlą Marksą,
tada klasėje kažkas sušuko: "Naujųjų laikų ubagas!" Mokytoja
susijaudino ir verkdama aiškino: "Vaikai, pražūsite! Galvokite,
ką norite, bet nesakykite tų pastabų viešai." Santykiai tarp
gimnazistų ir mokytojų buvo šilti, kaip tėvų su vaikais. Nebuvo
nė kalbos apie nepasitikėjimą jais.
Sovietmečiu mokyklose būdavo įrengti raudonieji
Lenino kampeliai. Išeidami iš mokyklos, mes atidarydavome to kambario
langus, o sutemus gimnazistai pro juos įlįsdavo, viską sudaužydavo
ir sunaikindavo. Nutikdavo dar įdomesnių dalykų. Mokyklos aktų salėje
kabėjo Stalino portretas. Anksčiau piešimo mokytojas Antanas Taranda
buvo nupiešęs Antano Smetonos portretą. Kai atėjo sovietai, jie
šį paveikslą perpiešė į Stalino portretą. Ūsai buvo per daug balti,
tai visi juokėsi. Vaikai sakė: "Stalins lakė smetoną ir ūsų
nenusivalė." Vieną kartą aktų salėje vyko kūno kultūros pamoka.
Dvylikos metų berniukas Teofilis Pilka, arkivyskupo Teofilio Matulionio
giminaitis, pasiskolino peiliuką ir išpjovė tame portrete Stalino
vidurius. Padarė jam operaciją. Direktoriui Grikieniui pranešė apie
įvykį, ir jis liepė tą paveikslą atnešti. Mes iškilmingai jį nešėme,
o aplink visi mokiniai šaukė: "Papjautas Stalinas!" Direktorius
pasakė, kad tai chuliganiškas elgesys, bet Teofiliui buvo tik dvylika
metų, todėl jis išsisuko nuo bausmės. Direktorius buvo netikintis
ir priklausė laisvamanių draugijai, kuri veikė ir prieš karą. Daugelis
tos organizacijos narių buvo kairieji. Žemės matininkas Alseika,
kuris augino dvi dukteris, buvo tos organizacijos pirmininkas. Paskui
pasirodė, kad ir komunistas. Tos dvi mergaitės buvo laisvamanės
ir prieškario gimnazijoje galėjo išeiti iš tikybos pamokų. Jos to
nedarydavo, nes abiem patiko jaunas ir gražus kapelionas. Kaip jos
išeis kapelioną palikusios?
Lietuva patyrė dvi okupacijas, kurias vykdė naciai
ir sovietai. Kokie to meto įvykiai paliko pėdsaką Jūsų gyvenime?
1941-aisiais, užėjus naciams, kilo gripo epidemija,
todėl buvo uždarytos visos bažnyčios, bet, laimė, mokyklos liko
atviros. Taigi, melstis mokiniai rinkdavosi į mokyklą. Niekada nebūdavome
raginami, bet ateidavome patys. Šv. Mišias aukodavo puikus kapelionas
Pranas Mačys, kuris neseniai mirė. Krakėse jis teikdavo bažnytinius
patarnavimus seselėms kotrynietėms, tačiau buvo sovietų peršautas
ir visą gyvenimą liko neįgalus. Po šv. Mišių mokytojai skaitydavo
paskaitas aktualiomis temomis. Vėliau vykdavo šokiai ir žaidimai,
kuriuose aktyviai dalyvaudavo ir pedagogai. Į mokyklą ateidavome
10 valandą ryto, o namo išeidavome 16 valandą po pietų. Tokie susitikimai
suvienydavo žmones. Vokiečių okupacijos metais, nors buvo karo padėtis,
komendantas Hauptmanas leisdavo gimnazistams vaikščioti gatvėmis
iki 24 valandos, tačiau būtinai reikėdavo nešioti gimnazistų kepures.
Gatvėse civilius po 22 valandos sulaikydavo, o gimnazistų neliesdavo.
Nacių okupacijos metai daugiausia paveikė lietuvių inteligentus.
Dalis jų pateko į koncentracijos stovyklas. Ypač kentėjo žydai ir
čigonai.
Kaip Jūs vertinate prezidento A. Smetonos vadovavimą
Lietuvos valstybei ir jo vėlesnį pasitraukimą į Vakarus? Būtų įdomu
išgirsti Jūsų nuomonę šiuo klausimu, nes žiniasklaida ir istorikai
įvairiai interpretuoja jo asmenybę ir veiklą.
Dabar šiuos įvykius vertinti yra sunku, nes anksčiau
buvo taikomi vieni kriterijai, o dabar - kiti. Manau, kad Antano
Smetonos valdymo laikais buvo klaidų. Tautininkai buvo valdžios
partija. Ji turėjo privilegijų, todėl ten daug kas stojo dėl naudos,
o ne dėl idėjų. Joje buvo ir reformatų nuo Biržų, kurie stengėsi
katalikams pakenkti ir kompromitavo Antaną Smetoną. Jie nepritarė
ateitininkų veiklai mokyklose, tačiau palyginti su dabartiniais
persekiojimais tai buvo vieni niekai. Mano nuomone, Prezidento Antano
Smetonos pasitraukimas į Vakarus buvo teisingas žingsnis. Prisiminkime,
kad Latvijos ir Estijos prezidentai nepasitraukė, todėl abu žuvo.
Yra manoma, kad Antanas Smetona Vakaruose buvo nužudytas. Kažkam
atsukus dujas, jis buvo nunuodytas. Vėliau dėl dujų nuotėkio kilo
gaisras. Manau, kad įrodymų būtų galima rasti. Gaila, kad šių laikų
istorikai tuos įvykius interpretuoja tendencingai. Daug kalbama
apie Antano Smetonos diktatūrą, bet reikia prisiminti, kad tuo metu
lenkai buvo užėmę sostinę ir visą Vilniaus kraštą. Lietuvoje gausėjo
komunistų, plito jų idėjos, todėl, mano nuomone, reikėjo tvirtos
valdžios. Be to, Vakarų Europos valstybėse tuomet taip pat buvo
diktatūros, bet jų net negalima lyginti su Antano Smetonos valdžia.
Pavieniai veikėjai nukentėjo, bet tokių buvo nedaug. Nors priešprieša
su kairiaisiais egzistavo, katalikai nepatyrė nei persekiojimų,
nei pažeminimo. Jei Antanas Smetona nebūtų išvykęs į Vakarus, tai
okupantai būtų jį kankinę, manipuliavę jo asmeniu, o gal ir palaužę.
Juk žmogus visada tik žmogumi lieka.
Dabar dažnai yra visaip kalbama apie tai, kodėl
lietuviai 1940-aisiais nepasipriešino sovietų okupacijai. Manau,
jog tada tautai buvo iškilęs mirtinas pavojus. Sovietų armija buvo
gausesnė. Tūkstančiai tikrai būtų žuvę. Norėdami pasmerkti Antano
Smetonos pasitraukimą į Vakarus ir lietuvių nepasipriešinimo sovietų
okupantams faktą, reikėtų prisiminti, kad nepriklausoma Lietuva
buvo neutrali valstybė. Vokiečiai, nugalėję lenkus, siūlė lietuviams
atsiimti Vilnių, bet Lietuvos vyriausybė nesutiko, nes norėjo išlaikyti
neutralitetą ir išvengti konfrontacijos su kaimynais. Deja, niekas
to neutralumo negerbė. Jei kalbame apie principingumą, tai kodėl
nepripažįstame Čečėnijos? Juk mus pirmoji pripažino Islandija, o
mes nedrįstame pripažinti Čečėnijos, nes bijome Maskvos.
Reikia pakalbėti apie dvi Lietuvos okupacijas.
Lietuviai šių okupacijų nesitikėjo. Po Pirmojo pasaulinio karo,
kai lietuviai apgynė savo laisvę, žuvo apie 4 000 žmonių. O kiek
buvo sužeistų ir sužalotų! 1918-aisiais atkūrus valstybę, buvo auginama
daug kviečių, vystomas žemės ūkis ir žaidžiamas krepšinis. 1937
ir 1939-aisiais metais lietuviai laimėjo Europos krepšinio čempionatą.
Kviečiais ir kiauliena tuo metu aprūpindavome Didžiąją Britaniją.
Padarėme gerą darbą. Tada Lietuva klestėjo, litas buvo tvirta valiuta
ir atrodė, kad niekas mūsų nepuls. Klydome, nes atėjo sovietai.
Pirmiausia jie įsteigė karines bazes, o 1940-aisiais okupavo visą
Lietuvą. Mūsų nelaimė, kad gyvename ant didelio kelio. Tada reikėjo
bijoti agresyvių kaimynų: sovietų, vokiečių, ir lenkų. Gal tik latviai
buvo mums draugiškesni...
Sovietų okupacija buvo labai žiauri. Kai jie įžengė
į mūsų kraštą, lietuviai nė karto neiššovė. Manėme, kad taip išsaugosime
žmones. Nepaisant taikingumo, buvo sunaikinta apie 2 000 inteligentų.
Be to, prieš pat vokiečių okupaciją, 1940-aisiais jie ištrėmė dar
apie 40 000 lietuvių. Tremčiai buvo pasmerkti net vos gimę kūdikiai.
Vežant į Sibirą, vaikai, neišlaikę baisių sąlygų, dažnai mirdavo.
Koks buvo motinų ir tėvų skausmas, kai jų akivaizdoje, važiuojant
į nežinomybę, mirusius kūdikius išmesdavo iš vagono! Tauta labai
daug iškentėjo. Gaila, kad dabar politikai ir istorikai šiuos įvykius
menkai analizuoja. Dabar okupacijos nuostolius apskaičiuoja ekonomiškai,
o kas įvertins tas pralietas ašaras ir skausmą? Po vokiečių okupacijos
antrą kartą sugrįžo sovietai. Tada lietuviai sukilo, nes jaunuoliai
nenorėjo eiti į tarybinę armiją. Jie traukėsi į miškus ir tapo partizanais.
Jei sovietai nebūtų buvę tokie žiaurūs, partizaninis judėjimas nebūtų
kilęs. Kai buvo paskelbta jaunimo mobilizacija į sovietų armiją,
jaunuolius, neprisistačiusius į karinį komisariatą per dvi savaites,
gaudydavo ir šaudydavo. Jie pradėjo slapstytis ir gynėsi ginklu.
Tokiu būdu sovietai išprovokavo partizaninį karą. Jie persekiojo
visus, kurie tarnavo Lietuvos Respublikai, remdamiesi Sovietų Sąjungos
baudžiamuoju kodeksu. Bet jų teisė Lietuvoje neveikė. Lietuvos piliečiai
pripažino ir laikėsi savo valstybės įstatymų ir už tai buvo persekiojami.
Pažinojau partizaną Aleksandrą Šuminską, kuris sakė:"Aš fronte
nieko nepamečiau ir ten neisiu. O, jei Dievas leidžia man numirti,
tai mirsiu Lietuvoj." Tai jis suprato kaip auką, todėl savo
likimo nekeikė. Nors partizanai visi žuvo, jie būdavo linksmi, dažnai
dainuodavo.
Vakaruose dabar dažnai mūsų klausia: "O kam
lietuviai ėjo į miškus?" Buvo tik toks pasirinkimas: tarnauti
okupantams arba žūti kovojant. Kurgi jiems reikėjo dėtis? Juos išvijo
iš gimtojo lizdo, vertė eiti į okupantų armiją, trėmė. Garbė tiems,
kurie pasirinko žūtį, bet netarnavo priešams!
Visa bėda, kad lietuviai nesuvokė komunizmo esmės,
todėl, jog mažai žinojo apie Sovietų Sąjungą ir beveik nepalaikė
ryšių su šia valstybe. Kino kronikose lietuviai kartais matydavo
sovietų kalinius, ant pečių nešančius nupjautus medžius, ir stebėdavosi:
"Jau aišku, kad ten lageriai yra. Bet kad taip išnaudojami
žmonės - neįtikėtina." Tik po trėmimų, supratome, jog sovietai
yra Tėvynės ir Dievo priešai. Tauta buvo tikinti, todėl ir nusisuko
nuo jų. Dabar yra kitaip: tikintys žmonės balsuoja už Dievo ir tautos
priešus - komunistus. Sunku tai paaiškinti. 1940-aisiais rinkimams
buvo skirta viena diena, bet balsuoti niekas nėjo. Pratęsus rinkimus
dar vienai dienai, žmonių taip pat nesulaukta. Tada okupantai viešai
paskelbė, kad už sovietų valdžią esą balsavo 95,5 proc. Lietuvos
gyventojų. Žmonės suvokė visą sovietinių rinkimų melagingumą.
Per nacių ir sovietų okupacijas mes netekome apie
milijoną gyventojų. Tai sudaro vieną trečdalį Lietuvos piliečių
- labai daug mūsų nedidelei tautai. Mano nuomone, sovietinė okupacija
tęsiasi. Fizinė ir karinė okupacija baigėsi, bet protuose vis dar
esame okupuoti. Mes vis dar bijome Maskvos, o turėtume ryžtingai
ginti tiesą ir okupacijos metu nukentėjusių piliečių interesus.
Kalbina Giedrė Pranaitytė Zenekos nuotrauka (Bus
daugiau)
Bernardinai.lt
© 2010 XXI amžius
|