Gyvosios istorijos pamokos vertė – tautos bendrystė ir stiprybė

Rugsėjo 18 d. teko dalyvauti prasmingame, patriotiniame - edukaciniame žygyje „Partizanų takais“, kurį štai jau aštuonerius metus iš eilės organizuoja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Tai tam tikra gyvoji istorijos pamoka, kur moksleiviams apie nesenas ir žiaurias lietuvių kovas už Laisvę pasakoja patys jų dalyviai, bendražygiai, liudininkai, artimieji. Šį kartą keli šimtai partizanų, buvusių politinių kalinių ir tremtinių, patriotiškai nusiteikusių tautiečių bei didžiulis būrys moksleivių lankėsi Didžiosios Kovos partizanų apygardoje (Ukmergėje, Dukstynose, Juodkiškėse, Vepriuose, Gelvonuose, Upninkuose ir Jonavoje).

Didžiosios Kovos apygarda įkurta 1945 m. balandį. Ją sudarė A ir B rinktinės. Apygardos teritorija apėmė Kauno, Vilniaus, Ukmergės, Trakų rajonus, kur rezistencinės kovos vyko jau 1944 metais. Apygardos vadais buvo Jonas Misiūnas-Žalias Velnias (1944 09 – 1945 01 ir 1945 04 – 1946 07) ir Mykolas Kareckas-Serbentas (1945 01 – 1945 04). 1946 m. MGB infiltravus savus agentus, buvo praktiškai sunaikinta A rinktinė. B rinktinės vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas, nepasitikėdamas MGB provokacija, išlaikė organizacinę struktūrą. 1948 m. gegužės mėnesį rinktinei suteiktas apygardos statusas. 1950 11 25 Rytų Lietuvos srities vado įsakymu apygarda panaikinta. Po to čia kovą su okupantais tęsė atskiri būriai ir pavieniai partizanai.

Žygis buvo organizuotas taip, kad būtų aplankyti svarbiausi paminklai ir memorialinės vietos, skirtos Lietuvos Laisvės gynėjams atminti. Daugelį tokių paminklų ar memorialinių vietų yra pastatę ir sukūrę buvę Laisvės kovų dalyviai, visuomeninės patriotinės organizacijos. Kai kuriuos iš jų finansavo valstybės institucijos, daug padaryta ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastangomis. Važiuojant nuo vieno miestelio prie kitos vietovės stebina tai, kad toks didelis ir reikšmingas atminties išsaugojimo darbas yra nuveiktas paprastų eilinių, šiam reikalui pasišventusių žmonių. Į atminties išsaugojimo ir perdavimo jaunajai kartai darbus labai atsakingai žiūri senoji, politines represijas ir tremtis patyrusi lietuvių karta. Turėtume ir mes, jaunesniųjų kartų atstovai, deramai įvertinti jų pastangas ir perimti iš jų pareigą puoselėti tokias atmintinas vietas mūsų vaikams ir vaikaičiams, taip sujungiant tautą istorinės patirties ir moralinių vertybių bendrumu.

Štai monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kalėdamas gulaguose, kūrė įvairiausius planus, ką reikėtų nuveikti išėjus į laisvę ir 1993 m. jis įkūrė memorialinį parką, skirtą Didžiosios Kovos apygardos kovotojams atminti. Parke jau pastatyta 14 įspūdingų kryžių paminklų kiekvienam Didžiosios Kovos apygardos batalionui, apygardos vadams. Pats iškiliausias kryžius apibendrina Laisvės kovotojų prasmę ir jų auką. Parką puošia ir specialus kryžius JAV  prezidentui Ronaldui Reiganui, kuriam tarpininkaujant A.Svarinskas iš gulago buvo paleistas į laisvę. Pastatytas kryžius ir Popiežiui Jonui Pauliui II, iškilo paminklas generolui Povilui Plechavičiui, tose apylinkėse narsiai kovojusiems broliams partizanams Katlioriams. Jei ne monsinjoro A.Svarinsko iniciatyva ir užsispyrimas, šio vaizdingo ir iškalbaus parko Lietuva dabar neturėtų.

Matant, ką gali nuveikti vieno žmogaus ryžtas, su apmaudu atmintin grįžta faktas, kad Vilniuje, Lukiškių aikštėje, štai jau beveik 20 metų nepavyksta sukurti, suprojektuoti ir pastatyti paminklo visų laikų Lietuvos laisvės gynėjams ir kovotojams. Vis dar stebina aršus prosovietinių ir prokomunistinių jėgų užsidegimas netgi šiandien teršti Lietuvos Laisvės kovotojų vardą. Išrinkus mane į Lietuvos Respublikos Seimą, vienas iš pirmųjų mano kartu su kolega Pauliumi Saudargu darbų buvo sutramdyti tokius viešus išpuolius prieš Lietuvos partizanus ir pasirodė, kad tai tikrai opi ir sunkiai sprendžiama problema. Generalinė Prokuratūra, į kurią gindami Lietuvos partizanus kreipėmės, kelti bylą dėl šmeižto atsisakė. Todėl mums teko registruoti Baudžiamojo Kodekso pataisos projektą, kurią priėmus būtų daug lengviau ir paprasčiau kovoti su minimais Lietuvos Laisvės kovotojo vardo šmeižikais. Žinoma, manau, kad štai tokios gyvosios istorijos pamokos ir betarpiškas jaunimo ugdymas, vedant juos buvusiais Lietuvos partizanų takais taip pat yra veiksmingas būdas išlaikyti bendrą tautos atmintį ir vertybes. Tad dėl šio kilnaus tikslo padarykime kiekvienas tai, ką galime.

© 2010 „XXI amžius“