Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Istorijos vingiai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tragiškas likimas

Generolo Kazimiero Skučo gimimo 110-osioms metinėms

Alfonsas ZUBRECKAS

Paskutinis tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras brigados generolas Kazys Skučas

Veiveriuose, Kančių kalnelyje, stovi ne vienas kryžius. Jie pastatyti prieškario Lietuvos garbiems lietuvių inteligentijos atstovams, nekaltai žuvusiems Rusijos lageriuose ir kalėjimuose, atminti. 1993 metų vasarą šiame Kančių kalnelyje atsirado ir ąžuolinis stogastulpis, čia pastatytas minint 53-iąsias Kazimiero Skučo ir Augustino Povilaičio žūties metines.

Kazimieras Skučas gimė 1894 m. kovo 14 d. Marijampolės aps. Prienų rajone, Mauručių kaime. 1911 metais, baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo įvairiose Lietuvos vietovėse. 1914 metais baigė Petrapilio mokytojų institutą. Tačiau K.Skučui toliau dirbti pedagogo darbo neteko. 1915 metais jaunuolis pašaukiamas į Rusijos kariuomenę ir siunčiamas mokytis į karo mokyklą Ukrainoje. Ją baigęs K.Skučas su 249 pėstininkų pulku siunčiamas į Rumunijos frontą. O į Lietuvą jis grįžo 1918 metų birželį ir Dauguose organizavo milicijos būrį. 1919 m. vasario 6 d. paskirtas Alytaus komendantu. Aktyviai dalyvavo kovose su bolševikais. Vėliau, jau turėdamas kapitono laipsnį, dirbo Marijampolės, Suvalkų komendantu. Dar ėjo bataliono vado ir pulko vado pavaduotojo pareigas.

K.Skučas greitai kilo karjeros laiptais. Nuo 1924 metų rugsėjo jis – Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo valdybos Operatyvinio skyriaus viršininkas, nuo 1925 metų lapkričio – Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektorius, nuo 1928 metų sausio – Kauno įgulos komendantas. Pulkininkas K.Skučas taip pat vadovauja 2-ajai pėstininkų divizijai.

1925 metais išėjo laikraštis „Kardas“, kurios steigėjas ir pirmasis redaktorius buvo generolas K.Skučas. Tuo metu jis taip pat vadovavo Lietuvos karininkų ramovei.

1934 metų gegužę K.Skučas laikinai paliko Lietuvą – jis buvo paskirtas Lietuvos Respublikos atašė Sovietų Sąjungoje. Po ketverių metų pertraukos generolas K.Skučas paskirtas Vytauto Didžiojo aukštosios karininkų mokyklos viršininku. 1939 metais generolas paliko Lietuvos kariuomenės gretas – jis išėjo į atsargą. Nuo 1939 metų kovo iki lapkričio dirbo J.Černiaus vadovaujamame Ministrų kabinete, vėliau, iki 1940 metų birželio, – A.Merkio vadovaujamame Ministrų kabinete vidaus reikalų ministru.

Maskvos spaudimu 1940 m. birželio 15 d. gen. K.Skučas buvo areštuotas, kurį laiką sėdėjo Kauno kalėjime, o liepos 23 dieną perduotas Valstybės saugumo departamento žinion. Vėliau išvežtas į Maskvos Lubiankos kalėjimą ir 1941 m. liepos 30 d. Butyrkų kalėjime sušaudytas.

O tuo metu Lietuvoje liko K.Skučo žmona Stefanija Skučienė ir dukra Birutė. Vėliau jos pasitraukė į Vokietiją, o po kiek laiko į JAV ir apsigyveno Niujorke. Čia Birutė ištekėjo už lietuvio Rimgailos.

S.Skučienė yra pateikusi dar kai kurių savo vyro gyvenimo momentų. Jos teigimu, generolas labai išgyveno dėl 1917 metų revoliucijos Rusijoje, nes ji galėjo tiesiogiai paliesti ir Lietuvą. Dar dirbdamas Lietuvos karo atašė Sovietų Sąjungoje, K.Skučas teigė, kad nepasitiki sovietų vadovais. Rusai 1939 metais Lietuvai grąžino Vilnių ir, generolo nuomone, tai buvo Lietuvos okupacijos pradžia.

Nepalankūs generolui įvykiai prasidėjo 1940 metų pradžioje. O šios tragedijos užuomazga įvyko 1940 m. birželio 12 d., kada Lietuvos vyriausybės ministras pirmininkas A.Merkys grįžo iš Maskvos. Kaip tik tada jis pranešė prezidentui, jog Maskva reikalauja, kad vidaus reikalų ministras K.Skučas atsistatydintų, o Saugumo departamento direktorius A.Povilaitis skubiai būtų atleistas iš pareigų. Naktį iš birželio 14-osios į 15 dieną Lietuvos vyriausybė gavo Maskvos ultimatumą, kurio pirmasis punktas skelbė, kad K.Skučas ir A.Povilaitis turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

K.Skučas apie šį ultimatumą sužinojo iš paties A.Merkio, kada šis jiems paskambino. Skubos tvarka Skučas ir Povilaitis iš darbo buvo atleisti, tačiau kol kas nesuimti. Jiems buvo leista vykti į Vokietijos pasienį, tačiau iki konkretaus nurodymo sienos nepereiti. Buvo nutarta, kad Skučo ir Povilaičio šeimos vyks į pasienį ir laikinai apsistos Povilaičio ūkyje, kuris buvo netoli pasienio - už Jurbarko, Žygaičiuose.

Tačiau vos spėjo Skučas ir Povilaitis atvykti į Žygaičius, kai paskui juos atvažiavo mašina su policininkais. Abu jie buvo suimti. Birželio 16 dieną buvo nuvežti į Jurbarką, vėliau – į Kauną. O iš čia perduoti Lietuvos saugumo departamentui. K.Skučo ir A.Povilaičio šeimų nariai buvo paleisti.

Nežinodami tolesnio Skučo ir Povilaičio likimo, šeimos nariai negalėjo imtis jokių konkrečių žygių. Kada prasidėjo karas, S.Skučienė sužinojo, kad jos vyras kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime (į jį buvo uždarytas 1940 m. birželio 25 d.). O liepos 23 dieną jau perduotas Valstybės saugumo departamento kvotos skyriui.

1942 metų vasario mėnesį į S.Skučienės rankas atsitiktinai pateko vokiečių okupuotoje Lietuvoje leidžiamas laikraštis „Ateitis“. Jame buvo rašoma, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras P.Kozlovskis vieno vizito Maskvoje metu lankėsi Butyrkų kalėjime ir susitiko su K.Skuču. Iš patikimų šaltinių S.Skučienė sužinojo, kad P.Kozlovskis yra Berlyne. Greitai sutvarkiusi dokumentus, ji nuvyko į Berlyną ir susirado P.Kozlovskį. Tačiau iš jo mažai sužinojo apie savo vyrą. P.Kozlovskis patvirtino, kad jis 1941 metų liepos mėnesį susitiko su K.Skuču Butyrkų kalėjimo teismo laukiamajame ir apie dvi valandas kalbėjosi. Tolesnis K.Skučo likimas jam nežinomas.

Apie generolą K.Skučą buvo nemažai rašyta respublikinėje spaudoje. Tačiau apie jo gyvenimo laikotarpį Maskvos kalėjime nebuvo žinoma bemaž 50 metų. Ir tik 1989 metais iš Maskvos į Lietuvą netikėtai pateko K.Skučo byla. Tada ir Lietuvos gyventojai susipažino su generolo tardymo byla Maskvoje.

Iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo K.Skučas buvo išvežtas 1940 m. liepos 23 d. ir į Maskvos Lubiankos kalėjimo saugumiečių tardytojų rankas pateko liepos 25 dieną. Buvo pradėta Sovietų Sąjungos valstybės saugumo liaudies komisariato byla Nr. 1811. Pirmasis tardymas įvyko tik po dviejų mėnesių – rugsėjo 13-14 dienomis. Šių tardymų metu K.Skučui buvo iškelta baudžiamoji byla ir suformuluoti pagrindiniai kaltinimai. Jie skambėjo maždaug taip: „K.Skučas yra provokacinių veikimų prieš Lietuvoje esančius tarybinius garnizonus tiesioginis kaltininkas. Būdamas Lietuvos vidaus reikalų ministru jis vykdė žiauriausią politiką prieš Lietuvos revoliucinį judėjimą. Be to, 1934-1939 metais, būdamas Lietuvos karo atašė Maskvoje, šnipinėjo prieš Sovietų Sąjungą“. Šį nutarimą pasirašė Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaro Berijos pavaduotojas Merkulovas. Kaip tik šis nutarimas ir nulėmė K.Skučo likimą, nes tada Merkulovo tvirtinimo niekas neturėjo teisės paneigti.

Po šio K.Skučo susitikimo su saugumo tardytojais generolas kažkodėl bemaž pusmetį į tardymą nebuvo kviečiamas. Jis prisimintas tik 1941 m. kovo 18 d. Tardymas vyko naktį, net penkias valandas. O tam, kad K.Skučui pateikti kaltinimai būtų svaresni, buvo apklausti daugelis buvusių aukštų Lietuvos pareigūnų. K.Skučo byloje randami parodymai, kuriuos davė A.Merkys, tuo metu buvęs Saratovo kalėjime, taip pat yra buvusio Lietuvos saugumo departamento direktoriaus A.Povilaičio, buvusio Lietuvos misijos Maskvoje patarėjo L.Bagdono, buvusio Lietuvos šaulių sąjungos vado P.Saladžiaus, Lietuvos kariuomenės generalinio štabo 2-ojo skyriaus buvusio viršininko K.Dulksnio parodymai. Tačiau šiuose parodymuose nėra konkrečių įkalčių prieš K.Skučą.

Nors įrodymų prieš K.Skučą nebuvo surinkta (tai turbūt suprato ir patys Rusijos saugumiečiai), tačiau K.Skučo byla 1941 m. birželio 26 d. buvo baigta ir perduota į Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo Teismo karinę kolegiją. Karinės kolegijos posėdis įvyko liepos 8 dieną. Nors K.Skučas liepos 9 dieną parašė malonės prašymą, jis faktiškai nebuvo svarstytas. 1941 m. liepos 30 d. gen. K.Skučas buvo sušaudytas.

1990 metų rugsėjo mėnesį gen. K.Skučo brolis gavo tuometinio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro A.Paulausko pasirašytą pažymą, kad K.Skučas reabilituotas. Tokia pat pažyma 1992 metų balandžio mėnesį atėjo ir iš tuometinės Sovietų Sąjungos vyriausiosios karinės prokuratūros. Ir nors po daugelio metų gen. K.Skučo geras vardas atstatytas, tačiau jo teismo byla dar guli Maskvos archyvuose.

© 2004 "XXI amžius"