|
Psichologijos mokslininkas Lietuvoje
ir Užpoliarėje
Jono Pankausko 100-osioms gimimo metinėms
Albertas RUZGAS
Nepavydėtina dalia lietuvių tautos, gyvenančios
šalia didesnių tautų vokiečių, rusų, lenkų. Per tūkstantmetę Lietuvos
istoriją ir net XX amžiuje godžių, grobikiškų kaimynų ordos trypė,
kolonizavo Lietuvą žudė, kalino, trėmė, prievartavo, persekiojo
jos gyventojus. 1941 metų birželį per raudonųjų okupantų vykdytus
trėmimus Sibire atsidūrė ir psichologijos mokslininkas Jonas Pankauskas
su žmona ir dviem (penkerių ir pusantrų metų) vaikais.
Jis gimė 1904 m. sausio 5 d. Kuliškių kaime, Kvėdarnos
valsčiuje, Tauragės apskrityje. 1913 metais Jonas ėmė lankyti Kvėdarnos
pradžios mokyklą, kurioje buvo mokoma rusų kalba. Bet kitais metais
prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir greitai Kvėdarną užėmė vokiečiai.
Karo laikotarpiu ta mokykla buvo uždaryta.
Jis mokytis grįžo tik po šešerių metų. Peršokdamas
klases, 1920-1921 metais mokėsi Rietavo progimnazijoje, o paskui
Šiaulių gimnazijoje. 1925 metais baigė Šiaulių gimnaziją ir tų
pačių metų rudenį įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos
fakultetą. Studijavo filosofiją, psichologiją ir pedagogiką. Kartu
klausė lietuvių literatūros ir lietuvių kalbos paskaitų. Būdamas
studentas, 1928-1929 metais dar dirbo žurnalo Židinys redaktoriumi
(vyriausiasis redaktorius tuo laiku buvo V. Mykolaitis-Putinas).
Studijuodamas ypač susidomėjo eksperimentine psichologija.
Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) baigė 1930 metais. Traukė nauji
psichologijos mokslo horizontai, todėl išvyko specializuotis į seniausią
Europoje psichologijos institutą, kuris veikė prie Leipcigo universiteto.
Tas institutas turėjo turtingą psichologijos laboratoriją, įkurtą
garsaus vokiečių psichologo Vilhelmo Vundto (Wundt). Čia jis klausė
paskaitų, dalyvavo įvairiose pratybose bei bendruose instituto tyrimuose
ir jų aptarimuose. Savo ruožtu turėjo pranešinėti apie savo darbo
pasirinkta tema (iš visumos psichologijos) tyrimo eigą, rezultatus,
problemas ir kt. Tuos eksperimentinius duomenis jis apibendrino
disertacijoje Izoliuotų ir ritmiškai susijusių laiko atkarpų palyginimas.
Disertaciją apgynęs, gavo filosofijos daktaro laipsnį.
1934 metais J.Pankauskas grįžo į Lietuvą ir VDU
pradėjo dirbti vyr. asistentu. Dėstė eksperimentinę psichologiją
ir eksperimentinę pedagogiką. Tuo laikotarpiu parašė ir apgynė habilitacinį
darbą Tipo sąvoka naujojoje psichologijoje (nebuvo išspausdinta).
Tą darbą apgynė 1940 metais ir buvo paaukštintas gavo docento
mokslinį vardą ir pareigas.
1940 metais okupacinė sovietų valdžia Teologijos-filosofijos
fakultetą uždarė. J.Pankauską iš pareigų atleido. Tada jis ėmė dėstyti
vokiečių kalbą Kauno politechnikume.
Čekistai jo nepamiršo. 1941 m. birželio 15 d.
jį su šeima ištrėmė į Barnaulą Sibire, o po metų išgabeno į Užpoliarę,
prie Laptevų jūros. Tremtyje jam teko dirbti paprastu darbininku,
statybos meistru, valgyklos vedėju, tiekimo viršininku anglių kasyklose,
o kelerius paskutinius tremties metus teko dėstyti vokiečių kalbą
vidurinėse mokyklose. 1956 metais grįžo į Lietuvą ir dirbo Kauno
teritoriniame statybos treste (iki išėjo į pensiją 1969 m.).
Studijuodamas ir dėstydamas VDU, aktyviai reiškėsi
visuomeninėje veikloje. 1927-1928 metais buvo išrinktas studentų
atstovybės pirmininku. Daug laiko atidavė ateitininkams. 1936-1938
metais buvo Ateitininkų sąjungos pirmininku. Yra buvęs Draugijos
pasaulio lietuviams remti valdybos nariu ir Lietuvių katalikų mokslo
akademijos valdybos nariu. 1939 metų rudenį buvo išrinktas Lietuvių
katalikų mokytojų sąjungos garbės teismo nariu kartu su VDU rektoriumi
S.Šalkauskiu ir profesoriumi A.Maliauskiu. 1938-1940 metais jis
ėjo Katalikų veikimo centro (KVC) Vyriausiosios valdybos pirmininko
pareigas.
KVC veiklos sfera plati. Centrui priklausė visos
katalikų kultūrinės (išskyrus politines) organizacijos. Tai apėmė
jų idėjinę ir kultūrinę veiklą, ypač platų užmojį turėjusią periodinių
leidinių ir knygų leidybą. Buvo net įsteigtas spaudos biuras tam
darbui tvarkyti, koordinuoti. Be to, buvo įkurtas krikščioniškajam
menui remti fondas, skyręs premijas už geriausius literatūros ir
meno kūrinius. Pavyzdžiui, 1939 m. vasario mėn. J.Pankauskas įteikė
KVC literatūros premiją Jonui Marcinkevičiui už romaną Kražių skerdynės.
J.Pankauskui teko atstovauti įvairioms organizacijoms
tarptautiniuose forumuose. Kaip studentų atstovybės pirmininkas
yra dalyvavęs Pabaltijo studentų sąjungos (SELL) konferencijose
Rygoje, Taline, Kaune. Studentams ateitininkams yra atstovavęs Pasaulio
katalikų studentų sąjungos Pax Romana konferencijoje Lichtenšteine.
Taip pat dalyvavo VDU delegacijoje, kuri vyko į Vokiečių kultūros
dienas Miunchene.
1936 metais Naujosios Romuvos žurnale buvo paskelbta
šešiolikos žinomų mokslo ir kultūros žmonių deklaracija Į organiškosios
valstybės kūrybą. Deklaracijoje buvo pasisakoma prieš autoritarinį
režimą Lietuvoje.
Buvo viešai pareikšta, kad valdžioje turi būti
atstovaujama visiems pozityviems visuomenės sluoksniams, kad valstybė
turi būti tvarkoma pilietinės visuomenės pagrindu. Tarp deklaraciją
pasirašiusiųjų (J.Ambrazevičiaus, P.Dielininkaičio, J.Griniaus,
J.Grušo, Z.Ivinskio, J.Keliuočio, A.Maceinos, I.Malinausko, P.Mantvydo,
K.Pakšto, Č.Pakucko, A.Salio, A.Vaičiulaičio, B.Vitkaus) yra ir
J.Pankausko pavardė.
Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos reikalai
nebuvo svetimi J.Pankauskui ir vėliau. Antai 1939 metų kovo mėnesį,
kai hitlerininkai jėga atėmė iš Lietuvos Klaipėdą, įvairaus politinio
spektro Lietuvos organizacijų vadovai, tarp jų ir KVC pirmininkas
J.Pankauskas, paskelbė kreipimąsi Lietuvos visuomenei!, kuriame
kvietė visus laikytis vienybės, rimties ir tvarkos.
Nors J.Pankauskas, jaunas dėstytojas, turėjo skirti
nemažai laiko pasirengti paskaitoms ir pratyboms, nors turėjo taip
pat didelį visuomeninį krūvį, vis dėlto jis sistemingai dirbo ir
mokslinį darbą. Štai kai kurių jo mokslinių darbų sąrašas: Psichinė
realybė ir jos ypatybės (Logos, 1934), Svarbesniosios srovės
naujojoj psichologijoj (Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo
darbai, 1935, t. 1), Sielos problema naujojoj psichologijoj (Židinys,
1936), Psichinės plėtotės esmė (Logos, 1936), Ugdytinių tipai
ir jų svarba pedagogikai (Logos, 1937), Erotinio ir seksualinio
gyvenimo plėtotė (Lietuvos mokykla, 1937). Be to, įvairios tematikos
straipsnių jis yra paskelbęs žurnale Ateitis, dienraštyje XX
amžius ir kituose periodiniuose leidiniuose.
J.Pankauskas priklauso Lietuvos elitui. Jo gyvenimą,
gabumus, talentą sužlugdė raudonieji okupantai. Dėl bolševikų represijų
jis padarė mokslo ir visuomeninio gyvenimo srityse tik dalį to,
ką galėjo padaryti. Tačiau ir tuo, ką spėjo nuveikti pirmosios nepriklausomybės
metais, jis yra nusipelnęs garbingos vietos Lietuvos mokslo ir visuomeninio
gyvenimo istorijoje.
J.Pankauskas mirė 1999 m. sausio 14 d.
© 2004 "XXI amžius"
|