Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Istorijos vingiai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Varpas“: apie lietuvybę,
tiesą, laisvę ir moralę

Žurnalo „Varpas“ 37-ojo numerio viršelis

Nuo 1963 metų JAV, Čikagoje, Varpininkų filisterių draugijos leidžiamas žurnalas „Varpas“ tvirtai laikosi prieš šimtmetį ėjusio „Varpo“ tradicijos, nenutolsta nuo jo steigėjo Vinco Kudirkos ideologijos, gilinasi į aktualiausias šiandienės Lietuvos problemas. Ne išimtis ir 2003-2004 metų 37-asis „Varpo“ numeris, pradedamas V.Mykolaičio-Putino eilėraščiu „Mortuos voco“ („Mirusius šaukiu“).

Dr.Vytautas A.Dambrava straipsnyje „Į tikrąją demokratiją“ bando suvokti, kodėl Lietuva taip sunkiai eina į ją: „Šiandien demokratija rankioja žmones be įsitikinimų, be moralinių skrupulų. (…) Kadangi demokratijos širdis yra laisvė, o moralinės vertybės sudaro užtvarą nežabotai laisvei, tai neretai ir dabar pilietis tampa tuščios laisvės ir tuščios, bereikšmės demokratijos artistu, statistu ar tik liudininku. (…) Pirmiausia, pilietis neturi siekti laisvės tiktai sau. Laisvė yra nedalijama: ji yra susijusi su tarnyba visai žmonijai. Laisvė tampa tuščia sąvoka, kai žmonės vien tiktai laukia ką pasaulis jiems pasiūlys, ir reikalauja, ką valstybė jiems duos, tada piliečiai patys naikina ir save, ir valstybę. Žmonės, piliečiai, privalome nešti viltį valstybei ir pasauliui“. Dr. V.A.Dambrava sako, kad šiandien daug lietuvių tarnauja mamonai, jiems rūpi ne sąžiningai tarnauti valstybei, o greitai, nepaisant priemonių ir pilietinio padorumo, „prasikurti“. Straipsnio autorius mato tokią naują mūsų tautos dvasinio prisikėlimo viziją: a) idealais tikintis jaunimas įgyvendina Lietuvai naudingus savo siekius; b) šių laikų savanoriai herojai atsakingai tęsia darbą, kurį, negailėdami savęs, garbingai atliko partizanai, tremtiniai, politiniai kaliniai; c) kuo galėdama Lietuvai padeda idealistinė išeivija. Dr.V.A.Dambravos manymu, svarbiausias gražios Lietuvos rytdienos garantas – teisingumas.

Kun. Algirdas Paliokas, SJ, rašinyje „Nesibaigiančios laisvės problemos“ nagrinėja glaudžiai tarp savęs susijusius praeitį ir dabartį, tautiškumą ir tikėjimą, laisvę ir gerovę, argumentuotai aiškina, kur gali nuvesti žmoniją klaidingos ir baisios ideologijos. Tereikia prisiminti Leniną, Staliną, Hitlerį.

„Kai kam gali pasirodyti, - rašo kun. A.Paliokas,SJ, - jog be reikalo prisimenamas marksizmas, ateizmas, socializmas, komunizmas. Kas jau kapuose, tegu sau ten ir pūva. Blogiausia, kad šios ideologijos nėra palaidotos. Niekas neištrynė jų iš žmonių sąmonės, nes žmogus – ne kompiuteris. Homo sovieticus yra gyvas ir ne tik gyvas, o vadovaujantis. (…) Laisvė – tai priklausymas nuo Dievo! Laisva valia apdovanotas žmogus (kartu ir tauta) yra laisvas tik tada, kai savo dvasia ir gyvenimu stengiasi panėšėti į Dievą, kuris yra tobula Laisvė“.

Analizuodamas neigiamų jėgų strategiją, autorius teigia, kad jos stengiasi nukirsti tautos šaknis, t.y. sunaikinti praeitį, suskaldyti tautą, uždaryti žmogų vienatvėje. „Šiurpiai išgyvenamos vienatvės tragiškumo jutimas beprasmio likimo akivaizdoje paskatina alkoholiui, narkotikams, savižudybei, - konstatuoja kun. A.Paliokas.(…) Ir vargas jam, jeigu ir ryšio su Dievu nebeturi“.

Vertas dėmesio Lino Kojelio straipsnis „Rusijos energetikos oligarchų įtaka Lietuvos politikai ir ekonomikai“. Jau pats pavadinimas verčia suklusti, o perskaitęs publikaciją, tiesiog nustėrsti: kokie galingi oligarchų rankose svertai ir kiek daug būdų, norint pakreipti Lietuvos gyvenimą taip, kaip pageidauja jai, reikia manyti, priešiška valstybė. L.Kojelis siūlo priešintis Rusijos oligarchams ir jų vietininkams Lietuvos oligarchams ir įkurti Strateginių studijų institutą. „Lietuvoje yra sąžiningų ir intelektualiai bei moraliai kvalifikuotų žmonių - politikų, akademikų, žurnalistų, verslininkų, visuomenininkų – kurie šią strateginę grėsmę Lietuvai supranta“, - tikina rašinio autorius.

„Varpe“ išspausdintame Jono Pabedinsko straipsnyje „Gerbūvio lyginimas ir žmonių laimė“ rašoma apie tai, kaip savo gyvenimą vertina amerikiečiai, vokiečiai, prancūzai, skandinavai, kad „ne viename krašte (Egipte, Pakistane, Alžyre ar Indonezijoje) islamistų nesugebėjimas pritaikyti jų gyvenimo vertybes prie modernaus pasaulio veda į neapykantą ir bergždžią tarptautinę kovą prieš Vakarus“, trumpai užsimenama apie sunkią ekonominę daugelio Afrikos šalių padėtį.

Žurnalistė Audronė Viktorija Škiudaitė pristato Lietuvos kariuomenės savanorio, paskutinio nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministro brigados generolo Kazio Musteikio (1894-1977) knygos „Prisiminimų fragmentai“ ištrauką.

Vladimiras Laučius, profesionaliai vertindamas daugiausia užsienio autorių bei vieno kito lietuvio mokslo darbus bei publikacijas, straipsnyje „Apie politinę filosofiją ir depolitizaciją Lietuvoje“ siekia įžvelgti, kokie politinio Lietuvos gyvenimo reiškiniai lieka nepastebėti ir nenagrinėti, kokia apskritai šiandien politikos būklė.

Ilgametis „Varpo“ redaktorius, Kudirkaičių organizacijos garbės pirmininkas Antanas Kučys rašo apie 2003 m. sausio 6 d. į Amžinybę išėjusią Lietuvos kudirkaičių vadovę, mokytoją ekspertę Angelę Šiaurienę, gyvenusią V.Kudirkos idealais, neskyrusią patriotiškumo nuo tikėjimo ir perdavusią Kudirkaičių organizaciją Garliavos gimnazijos mokytojai Jūratei Dranginienei, o Varpininkų draugiją – mokytojai Angelei Sevrienei. A.Kučys taip pat prisimena 2003 m. balandžio 3 d. mirusį Grožvydą Lazauską, nuo 1993 metų buvusį „Varpo“ žurnalo administratoriumi, ir publicistą bei visuomenininką Juozą Žygą, 90-mečio proga nuoširdžius žodžius taria Justinui Lieponiui, talentingam ekonomistui, verslininkui, statybininkui, bankininkui, golfo klubo šeimininkui, mecenatui idealistui, pinigais remiančiam „Varpą“.

Negaliu nepacituoti bent kelių jautrasielio Aleksandro Šidlausko eilučių, lyg žaltvykslė švytinčių jo rašinyje „Lietuvos kaimo dvasios laukas“: „Skausmo naštą užsikrovęs lietuviškas kaimas ištvėrė, išsaugojo kūrybos ir jausenos kibirkštis, nesuniveliavo kalbos, folkloro, papročių, apeigų ir švenčių.

Kaimo išaugintąja duona mito ir pirmaklasis, ir profesorius, ir poetas, ir tremtinio vaikai.

Norisi iki pačios žemės nusilenkti kaimui, dėkoti senolių ir pranokėjų kartoms už perduotus į rankas kraičio skrynių turtus, dvasios didystę“.

A.Šidlauskas žavisi kaimiečių kūrybingumu, džiaugiasi, kad kryždirbystė „2002 metais pateko į UNESCO sąrašus kaip ypatingos vertės tautos genijaus atspindys. (…) O dainų švenčių tradicijos sakralumas taip pat jau pakeliui į tą pačią UNESCO įstaigą Paryžiuje“. Autorius skaudama širdimi rašo: „Kaimas nešė savo naštą, palydėjęs į sibirus šimtus tūkstančių pačių darbščiausių ūkininkų, sumaniausių mokytojų, šviesiausių dvasininkų, gabiausių karininkų, visuomenininkų, ištvermingiausių tiesos ieškotojų ir istorijos saugotojų.

Tai buvo baisus, neregėto pasaulinio masto kraujo nuleidimas, visuotina tautos inteligentijos išnaika, visiškas dvasinio pasipriešinimo sustabdymas.

Dėl tos priežasties ir radosi stribijos klanas, kuris beveik visą pokarinį dešimtmetį „metodiškai“ terorizavo kaimą ir jo darbštų žmogų.

Kaimas iki šiol dar nėra visai išlaisvėjęs ir atsigavęs“.

Juozo Kojelio straipsnyje „Pasvarstykime, kaip patobulinti Lietuvos Seimą“ mąstoma, ką daryti, kad Seimas kuo greičiau stiprintų Lietuvoje demokratiją, kaip atkurti sąžiningą ir patikimą valstybės valdymą. J.Kojelis lygina 1990 metų Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, 1992-1996 ir 1996-2000 metų Seimus bei JAV Kongreso Atstovų rūmus, teigia, kad „Seimo narių skaičius Lietuvai yra aiškiai per didelis“.

A.Kučys rašinyje „Žaidimas partijomis“ abejoja, ar dabartinės partijos (o jų tiek daug) žino, ko ir kaip turi siekti. Tuo abejoti, pasak jo, verčia atskirų partijos narių ar net lyderių atsisakymas dalyvauti rinkimuose, prašymas balsuoti už kitą partiją ir asmenį.

A.V.Škiudaitės straipsnis „Po Kudirkos Naumiestį su mokytoja Natalija Manikiene“ skaitytojus supažindina su miestelio kapinėse palaidotais žymiais Lietuvos žmonėmis: Vincu Kudirka (autorė patikslina jo paminklo – akmens ąžuolo - statybos istoriją, rašo, kaip vietos šaltkalvis Antanas Zaleckis caro valdininko policijos viršininko Gorielovo įsakymu sunaikino paminklo papėdėje iškaltus „Tautiškos giesmės“ žodžius, kas vėliau prižiūrėjo Laisvės šauklio kapą), JAV mirusia Zanavykijos rašytoja Petronėle Orintaite, 1944 metais Budavonės miške sovietų nužudytais jaunais kunigais Jonu Petriku ir Vaclovu Balsiu. Šiose kapinėse palaidoti Prano Mašioto tėvai ir dailininko Vytauto Jonyno motina. Žurnalistė įdėmiai žvilgteli ir į mokytojos, kraštotyrininkės, muziejininkės N.Manikienės gyvenimą ir veiklą.

„Varpas“ ir varpininkai“ – tai itin informatyvus A.V.Škiudaitės pokalbis su „Varpo“ redaktoriumi, dviejų knygų autoriumi A.Kučiu. Sužinome, kad V.Kudirkos idealizmas ir savo tautos meilė jį sužavėjo jau Raseinių gimnazijoje, kad dabar įvairiose Lietuvos mokyklose veikia 47 kudirkaičių būreliai, jog įkurtas Antano Masionio varpininkų stipendijų fondas, kuriam Kanados lietuvis vienmintis skyrė 100 tūkst. dolerių. A.Kučys dėkoja dr. J.Pajaujui, J.Audėnui, dr.K.Karveliui, J.Daugėlai ir kitiems, padėjusiems leisti „Varpą“.

Rubrikoje „Mūsų literatūroje“ Nijolė Jankutė rašo apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, Aleksas Vitkus pristato skaitytojams laisvės kovotojo, partizano, Sibiro kalinio ir tremtinio, Politinių kalinių sąjungos Kauno skyriaus tarybos nario Antano Ruškio knygą „Endriejavo žemė“, A.Ruškys glaustai aptaria medicinos daktaro Jono Šalnos 1996 metais Vilniuje išleistą poezijos rinkinį „Nurimus banga“, iliustruotą autoriaus medžio drožinių nuotraukomis.

Skyriuje „Kudirkaičiai“ išspausdinti Kudirkaičių organizacijos tarybos pirmininkės, Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos metodininkės J.Dranginienės straipsniai „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, „Kudirkaičių organizacijos tautiškumo ugdymo vasaros stovykla „Visada su tauta“, mokytojos Daivos Majauskienės rašinys „Kudirkaičių organizacijos laikraščio „Varpo gausmas“ aidai“.

Vladas VAITKEVIČIUS

© 2004 "XXI amžius"