Atnaujintas 2004 m. kovo 24 d.
Nr.23
(1226)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kodėl taip puolamas filmas
„Vienui vieni“?

Darius VILIMAS

Kino teatruose pradėjus rodyti pirmąjį vaidybinį lietuvių kino filmą apie partizanus, netrukus sulaukėme ir autoritetingų kritikų atsiliepimų. Atrodo, reikėtų tik džiaugtis, kad į ekranus pagaliau prasimušė pirmasis tokio tipo kūrinys. Bet kur tau!

Pasigirdo pasipiktinusių kritikų murmesys. Jis greitai peraugo į riksmus. Kur matyta, kad taip neprofesionaliai pastatytas filmas! Šiems žinovams užkliuvo viskas – ir pastatymas, ir režisūra, ir vaidyba. Taigi viskas blogai! Suniekintas režisierius, supeikti aktoriai. Net idėja, pasirodo, netinkama. Mes tokie niekam neįdomūs, niekas pasaulyje tokio filmo nežiūrės... O kokie turėtume būti įdomūs? Koks turėjo būti šis filmas? Ir kur šio pastatymo blogumas? Kas galėtų pasakyti tiksliau?

Neigiamų recenzijų lavina tikrai nerodo prastos filmo kokybės. Nors teigiamus atsiliepimus galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, pabandykime pasižiūrėti į keletą šio filmo kūrimo aspektų. Ar tikrai „Vienui vieni“ tokie blogi, kaip mums bandoma įrodyti? Kad nebūtume apkaltinti šališkumu, turime pasakyti, kad šį filmą pasižiūrėjome pirmąją jo demonstravimo savaitę. Kadangi nesame kino meno specialistai, tebūnie šie pastebėjimai tik nuoširdžių žiūrovų mintys.

Filmo oponentams galima atsakyti, kad šis pastatymas tikrai nepretendavo į holivudinius trilerius. Pokario metų laisvės kovotojų tema yra per daug tragiška, kad iš jos būtų galima suregzti vakarietišką „happy endą“ arba kokį panašų moraliai pamokantį finalą. Toks siužeto posūkis būtų paprasčiausia veidmainystė ir belieka pasakyti ačiū jo kūrėjams, kad jie to nepadarė. Vienoje recenzijoje skaitytas priekaištas apie J.Vaitkaus, teatro režisieriaus, darbo minusus kine galime laikyti tik privalumu. Filmas buvo planuotas kelių serijų, tik dėl begalinio vilkinimo ir elgetiškos jo sąmatos jį teko suspausti į 90 minučių juostą. Šioje situacijoje kiek statiškas jo montažas tik leidžia sukoncentruoti siužeto liniją. Čia viskas talpu ir aišku. Nėra jokių nereikalingų pertempimų ar šalutinių veiksmo posūkių. Net visų išpeikta Juozo ir medicinos sesers Nijolės meilės istorija yra kaip trumpa itin pavykusi novelė šiame istoriniame romane.

Žavi aktorių (ypač S.Balandžio) vaidyba. Išvystame ne tik visą mūsų jaunųjų Lietuvos aktorių žvaigždyną, bet ir nesuvaidintą vienos šeimos istoriją. Kažkur praslydo priekaištas apie labai primityvų gerųjų ir blogųjų supriešinimą filme. Tokie kritikai užmiršta (o gal nenori atsiminti?) siužeto apie Lukšų šeimos karo metu išslapstytą rusų kareivėlį, po karo parašiusi jiems „pagiriamąją“ pažymą. Negalima vienpusiškumu kaltinti ir išdavikų portretų, pavyzdžiui, to paties Deksnio.

Užsimiršę kritikai net pareiškia, kad sovietmečio filmai apie pokarį „turi daugiau meninės tiesos, negu naujasis posovietinis“. Štai ir išlenda yla iš maišo. Pasirodo, nemalonus buvo pats filmo pasirodymo faktas. Gal ir vėl reikėjo guostis sovietinio meto šedevrais bei keiksnoti šiandienos kūrėjus, kaltinant juos kūrybine impotencija?

Kokia šio filmo paskirtis? Pirmiausia jis perplėšia keliolikos metų tylėjimo šydą. Mūsų kino kūrėjai neleistinai ilgai tyli. Kodėl? Tai būtų atskiro pokalbio tema. Esame pusšimtį metų maitinti sovietine propagandine retorika.

Dabar jau keliolika metų tie patys žiūrovai migdomi holivudine trečiaeile produkcija arba iš nebūties pakilusiu „naujuoju“ rusų kinu, kas iš principo tėra prastos kokybės vakarietiškų trilerių plagiatas. Sutinkame, kad tarp didžiulės masinės kino produkcijos bangos, iš abiejų pusių užplūdusios mūsų šalį, pasitaiko ir gerų filmų. Bet jų tiek maža, kad jie primena retas razinas jau prėskame pyrage. Tauta apdairiai migdoma, norint ištrinti jos istorinę atmintį. Ar ne dėl to lietuvių kūrėjai pasitenkina slogia (nors ir aktualia) dokumentalistika, kuri yra tik medaus lašas pigaus šlamšto degute? Ir ar daug žmonių žiūri tokius filmus?

Kažkas turėjo prabilti apie pokarį. Džiugu, kad tai padarė talentingas režisierius. Filmas paperka autentika. Be reikalo atidūs kritikai traukia per dantį keletą kartų kareivių šturmuojamą vis tą pačią pamiškę, Rumšiškių muziejaus etnografines sodybas ar apšepusius stribus. Gal ir karo taktika su strategija neišsaugotos, filmuojant mūšių scenas ir karinė technika ne tokia, kokia turėtų būti iš tikrųjų. Bet tikroviškas ne tik paprastų sodiečių idealizmas (vykusiai kontrastuojantis su vilniečio Markulio-Erelio demagogija), kovojant už savo šalį. Bekompromisinis moralinis pasirinkimas kovoti su okupantais – viena stipriausių filmų poteksčių. Tikroviškas ir išdavystės motyvas, atvedęs partizaninį judėjimą į žlugimą, o pagrindinį filmo herojų į žūtį. Kaltinti filmo kūrėjus siužeto fragmentiškumu, žinant jo biudžeto dydį, yra tiesiog nekorektiška. Jie ir taip praleido daug herojaus biografijos momentų. Čia nėra nei J.Lukšos prasiveržimų (o jų buvo net du) per geležinę uždangą paminėjimo, nei kitų, nuotykių filmui taip tinkamų epizodų. Negarbinga ir lyginti šį filmą su filmu „Niekas nenorėjo mirti“ ar kitais sovietiniais pseudošedevrais. Ano meto menininkai, prievartaujami okupantų, nejautė jokių finansinių sunkumų. Gal buvo tik sąžinės priekaištai (jei tikrai buvo).

Lietuvių kinematografas priartėjo prie esminio apsisprendimo momento. Išmušė valanda, kai reikės apsispręsti, kuria linkme jis vystysis toliau. Ar būsime tik įspūdingų gamtos vaizdų (pvz., filmas apie Atilą) ar trečiaeilių vaidmenų aktorių tokiems nuotykių filmams tiekėjai? Gal toliau kursime nuo sovietmečio pamėgtus ištęstus kompleksuotų keistuolių (autobiografiškus narciziškų režisierių) pasvaičiojimus? Gal nukrypsime į pigių atvežtinių problemų refleksijas? Kam reikalingi lietuvių filmai? Kam reikalingi istoriniai filmai? Ar jau nereikalinga istorinė atmintis? Ar yra nuoširdūs tie, kurie sako, kad tokio tipo filmai, kaip „Vienui vieni“, yra nereikalingi?

Manytume, kad tokių filmų reikia mums patiems. Vienas kritikas pareiškė, kad aptariamas filmas tėra „meninė dokumentika“. Nesinorėtų sutikti su šiuo teiginiu, bet net ir šiuo atveju drįstame paklausti – ar mums nereikalinga meninė dokumentika? Ar be šio etapo kino pastatymų iš karto pavyks sukurti kvapą gniaužiančius, tarptautinius prizus laiminčius filmus? Turbūt ne.

Pirmasis blynas neprisvilo. Filmas įdomus ir jaudinantis. Gaila tik, kad jis pasirodo 2004-aisiais, o ne, tarkim, 1994 metais. Žymios tautos dalies, ypač jaunimo, smegenys jau gerokai išpurtusios nuo betautės masinės kino industrijos surogatų. Istorinė atmintis beveik ištrinta. Gatvėje užkalbintas paauglys išdidžiai pareiškia, kad „Žalgiris“ – tai krepšinio komanda, o S.Darius ir S.Girėnas – tai tik portretai ant dešimties litų banknoto.

Džiugu ir tai, kad filmas „Vienui vieni“ sugebėjo peržengti primityvų jau minėtą „mūsiškiai visada laimi“ barjerą (dar prisimename pasakojimus apie nemirtingus rusų kareivius arba amerikietiškus supermenus). Belieka pasidžiaugti, kad net taip viešai supeiktas filmas bent sostinėje sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo. Juk tai mūsų istorija, netolima ir labai skaudi. Jos negalima užmiršti.

Tie, kurie nežino savo istorijos, amžinai lieka vaikais. Tai jau banali tiesa. Norėtume pasigirdusį kritikų burbėjimą nutildyti prisimenant, kad patriotizmas nėra jau toks senamadiškas dalykas. Štai mūsų kaimynai lenkai stato grandiozinius istorinius meninius filmus ir nė trupučio nesijaučia provincialūs!

Tokie istoriniai filmai yra ne tik reikalingi. Jie būtini. Galima ginčytis dėl to, kokia turėtų būti jų forma. Bet jie privalėtų užpildyti ne tik nutylėtąjį sovietinį penkiasdešimtmetį. Neaptartos ir kitos senesnių laikų problemos ar net asmenybės. Norite pavyzdžio? To paties gen. P.Plechavičiaus gyvenimo veikla laukia objektyvaus savo veiklos įvertinimo, o ne vien nereikalingų „paslaugių“ specialistų atsiprašinėjimų prieš visus.

Istorinių dėmių turime gana daug. Ir vien kino dokumentika čia padėties neištaisys. Interneto atsiliepimų svetainėje būta taiklių pastebėjimų, kad nėra filmų ir apie kitus žymius Lietuvos partizanus. Kur Ramanausko-Vanago, kur Kraujelio istorijos, klausė tie, kurie dar netapo mankurtais. Jie teisūs. Be to, kur dar meninis 1988-1992 metų Lietuvos istorijos atspindys kine?

Galima net suprasti sovietmečio kino kritikos korifėjus. Jiems keistis tikriausiai jau per vėlu. Deja, jų pateisinti jau negalima. Gyvename penkioliktuosius atkurtosios nepriklausomybės metus, o Lietuvos istorija jiems dar svetima. Jiems taip gera prisiminti sovietmečiu pagyras ir prizus pelniusius lietuvių autorių filmus. Jie vis gyvena ano meto šedevrų šlovės šešėlyje, nesuprasdami, kad šis naujas filmas yra mūsų istorija, pirmąkart perpasakota ne svetimųjų lūpomis. Viena žinovė net prisipažįsta, kad yra gimusi Stalino mirties metais, todėl „pasąmonėje vis dar žinau esant baimę, kurią dar prieš man gimstant akumuliavo savyje mano tėvai“. Ji vis dar bijo! Gal todėl ir tebesuokia apie sovietmečio įdomybes. Štai kitas kritikos korifėjus net prakaituodamas giria chruščiovmečio kino pamfletą apie Centijos ir Grošijos karą, nesuvokdamas, kad tai visų pirma tebuvo gličios pagiežos kibiras, išlietas ant „buržuazinio valstybingumo“, o kalbant tiesiai, pasišaipymas iš prieškario Lietuvos Respublikos. Bet tas žmogus nesurado gero žodžio J.Vaitkaus filmui...

Neigiamų recenzijų lavina tikrai nerodo prastos šio filmo kokybės. Tik vertintojų sąmyšį. Ko taip išsigando kino meno specialistai? Ar to, kad tokių filmų, kaip „Vienui vieni“, gali atsirasti daugiau? Ir kad žiūrovai, priešingai, negu norėtų tokie kritikai, plūs į kino teatrų sales?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija