Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Istorijos vingiai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Sergame objektyvumo liga

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto docentas Žygintas Pečiulis Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Žurnalistų etikos kodeksas turėtų būti peržiūrėtas ir patikslintas, nes jame yra neįgyvendinamų straipsnių, kai kurios nuostatos kelia šypseną.

Tokią poziciją interviu Eltai išreiškė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto docentas Žygintas Pečiulis.

Kokias Lietuvos žiniasklaidos ypatybes galėtumėte išskirti? Kokie mūsų žiniasklaidos ypatumai Vakarų pasaulio bei Vidurio ir Rytų Europos kontekste?

Kalbant apie Lietuvos žiniasklaidą, galima išskirti keletą jos bruožų. Per keturiolika nepriklausomybės metų įgijome demokratišką spaudą. Turime demokratišką Visuomenės informavimo įstatymą. Lietuvoje yra žodžio laisvė. Už nuomonę nebaudžiama. Kiekvienas norintis gali leisti laikraštį. Šiais aspektais mes esame Vakarų pasaulio dalis.

Kita mūsų žiniasklaidos savybė – Lietuvoje yra nedaug kokybiškos spaudos. Tai galima sieti su maža mūsų skaitytojų auditorija. Yra toks posakis: „Televizijų stiprumą lemia ne šalies turtingumas, o jos dydis“. Šiuo atveju Šveicarija – viena turtingiausių pasaulio šalių – niekada nesusilygins su Rusija. Ryškiai skiriasi šių valstybių auditorijos dydis.

Kokybiškos spaudos trūkumą galima sieti su politiniais ar kultūriniais dalykais. Remdamiesi sociologiniais tyrimais matome, kad skandinavai yra labai dideli laikraščių skaitytojai, o estai, kurie laiko save skandinaviškos pakraipos, pagal laikraščių skaitymą gerokai atsilieka.

Kita kultūrinė sąsaja, lemianti skaitytojų kiekį, – skirtumas tarp katalikiškų ir protestantiškų kraštų. Pastebėta, kad katalikai mažiau skaito nei protestantai. Tai siejama su pastarųjų aukštinamu Šventojo Rašto žodžiu.

Kalbant apie televizijas, Lietuva yra viena iš pirmaujančių Rytų ir Vakarų Europos šalių pagal televizijų kiekį vienam milijonui gyventojų. Yra neįprasta, kad 3,5 milijono gyventojų turinti šalis turėtų keturis nacionalinius kanalus. Paprastai vienam kokybiškam kanalui tenka 10 milijonų žiūrovų. Matome aiškų neatitikimą.

Taigi daug televizijų, nedidelė auditorija, palyginti nedaug reklamos, kurią reikia išsidalyti keturioms nacionalinėms televizijoms ir dar kelioms regioninėms, lemia specifines Lietuvos žiniasklaidos ypatybes.

Nevienodai suprantamas žiniasklaidos laisvės principas. Kur yra ribos tarp visuomenės teisės žinoti ir asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą?

Kai skaitai žiniasklaidos veiklos gaires nustatančius įstatymus, tokius kaip Visuomenės informavimo įstatymas ir kitus, susidaro vaizdas, kad beveik nieko negalima.

Nesakau, kad įstatymai yra per griežti, bet jie yra labai sudėtinga sritis, todėl žiniasklaidą reguliuoti yra labai sunku. Pavyzdžiui, jei įstatymuose bus parašyta tiksliai, ko negalima daryti, tai bus traktuojama kaip cenzūra, o jei aptakiai – norintys visada ras būdų, kaip tą įstatymą „apeiti“.

Dėl privataus gyvenimo neliečiamumo galima pastebėti, kad žiniasklaida lietuvius kažkiek pakeitė. Anksčiau įsivaizdavau, kad lietuvis yra santūrus žmogus, kuris neneša šiukšlių iš savo kiemo, kad kaimynai nesužinotų. Dabar atvirkščiai – atsiranda radijo ir televizijos laidų, kuriose žmonės pasakoja savo intymiausius dalykus. Yra laidų, kuriose žmonės eina aiškintis santykių su kaimynais, bartis ar net muštis. Lygiai taip pat yra su pageidavimų koncertu. Užuot padovanojus žmogui tuos 500 litų, stengiamasi už paskutinius centus nupirkti sveikinimą. Taigi žiniasklaida formuoja tam tikras madas.

Sunku įvertinti, ar į tokias laidas žmonės atvyksta savo noru, ar, tarkim, papirkti. Kartais kyla įtarimų, kad į televizijos teismą žmogus eina galvodamas, jog tai tikras teismas. Galima pastebėti, kad kai kuriose laidose žmonės vaidina iš anksto parašytus scenarijus.

Maža to, net ir įstatymuose ar etikos kodeksuose lieka neaiškumų, kai nurodoma, ką leidžiama daryti. Etikos kodekse yra labai plati frazė: „Išskyrus ypatingus atvejus“. Jei žurnalistas dirbdamas mano, kad tai yra ypatingas atvejis, tai jis tą ir atlieka. Taigi pritariu nuomonei, kad šiuolaikinėje žiniasklaidoje privatus gyvenimas yra labai eskaluojamas, bet tai yra ne vien Lietuvos bėda, o naujosios žiniasklaidos tendencija.

Yra nuomonių, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas nereikalingas, nes esą jo nuostatų mažai laikomasi. Kiek šis kodeksas reikšmingas Lietuvos žiniasklaidai?

Manau, kad šis kodeksas labai svarbus. Jis parodo, kad demokratinėje visuomenėje žiniasklaida yra valdoma vadinamuoju savireguliavimo būdu.

Pavyzdžiui, Amerikoje iš viso nėra jokio žiniasklaidos veiklą reguliuojančio įstatymo. Užtenka Pirmosios Konstitucijos pataisos, kurioje kalbama apie žodžio laisvę, ir to visiškai pakanka.

Europoje susiklostė tokia situacija, jog, siekiant išvengti įtarinėjimų esą valdžia nori suvaržyti žodžio laisvę, žurnalistai patys save kontroliuoja. Taigi šis etikos kodeksas buvo pirmasis žingsnis į savireguliavimą.

Pats faktas, kad žiniasklaida pati save reguliuoja, yra teigiamas. Tačiau yra ir neigiamų aspektų. Kartais žurnalistai nenori kolegų labai kritikuoti, pagaili.

Taigi nepritarčiau nuomonei, kad kodeksas nereikalingas. Kitas dalykas – jį jau reikia peržiūrėti. Skaitant kai kurias nuostatas pastebima, kad jos yra labai aptakios, kai kurios vietos net šypseną sukelia. Tarkim, nuostatos, kad žurnalistai turi rodyti solidarumą, nesipykti ir šitaip negriauti žiniasklaidos prestižo.

Žurnalistų etikos kodekse yra ir kitų straipsnių, kurie yra neįgyvendinami. Todėl aš manau, kad šis kodeksas turėtų būti peržiūrėtas ir patikslintas.

Populiarėja posakis, kad žiniasklaida ne informuoja, o formuoja. Ar iš tiesų žiniasklaida „kuria“ tikrovę?

Pritarčiau teiginiui apie žiniasklaidos kuriamą tikrovę. Tarkim, organizuojamas piketas. Jeigu jis nebus aprašytas nė vieno laikraščio, neparodytas nė per vieną televiziją, iš esmės galime teigti, kad jo nebuvo.

Kitas pavyzdys – į šį piketą atvažiuoja visos nacionalinės ir kelios regioninės televizijos bei radijo stotys. Per radijo stotis informacija apie piketą skelbiama maždaug kas pusvalandį. Per vakarą televizijos sukurtą reportažą pakartoja kokius aštuonis kartus. Be to, žurnalistai vieni nuo kitų nusirašinėja. Spauda šį renginį aprašo ir praplečia nauja informacija.

Esmė ta, kad informaciją apie piketą žiniasklaida atrenka pagal tam tikrus principus. Vieni dalykai iš jų akiračio dingsta, o kiti, kaip šis piketas, yra pastebimi.

Dažnai girdime skundžiantis: „Niekas neparašo, kaip mes gerai dirbame“. Žurnalistams neįdomu, kai kažkokia ministerija gerai dirba, nes, jų supratimu, tai yra normalu. Norint pakliūti į žiniasklaidą, reikia arba taip gerai dirbti, kad tą ministeriją uždarytų, arba ten turi įvykti kažkoks svarbus įvykis.

Visame pasaulyje žiniasklaida taip atrenka informaciją. O informacijos atrinkimas pagal tam tikrus principus iš tikrųjų formuoja pasaulio matymą pro „žiniasklaidos akinius“.

Kita vertus, tai veikia ir žiūrovą. Kiekvieną dieną jam norisi vis stipresnių dozių. Net skandalas, kuris vyksta kelis mėnesius, pasidaro banalus, žmonėms reikia kažko naujo.

Maža to, žiniasklaida aktyviai dalyvauja rinkimuose. Dalį Seimo narių rinkėjai pasirenka pagal tai, kaip jie pasirodo žiniasklaidoje, ypač televizijoje. Nors Seime yra 141 narys, per televiziją nuolat pasirodo kokie 30. Jie dažniau rodomi ne todėl, kad yra protingesni ar geriau atstovauja rinkėjų interesams, bet todėl, kad yra fotogeniškesni, geriau kalbantys ir norintys kalbėti. Rinkdamiesi už ką balsuoti, mes greičiausiai balsuosim už tą, kuris nuolat pasirodydavo televizijoje, o ne už tą, kuris tyliai ramiai dirbo, daug padarė, bet visuomenė apie jį žino mažai.

Apeliuodami į nomenklatūros sąvoką, kai kurie Vakarų mokslininkai žiniasklaidą apibūdina kaip „mediaklatūrą“. Kokia tikroji šio žodžio reikšmė?

Kaip žinome, nomenklatūra sovietiniais laikais buvo vadinamas tam tikras valdininkų sąrašas, turėjęs tam tikrų privilegijų. Jei kalbėsime apie „mediaklatūrą“, šis sąrašas nėra oficialus, bet egzistuoja žurnalistų galvose ar užrašų knygutėse. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, atsiranda grupė žmonių, kurie nuolat kviečiami į radijo ar televizijos laidas. Tai gali būti Seimo nariai, politologai. Taip formuojasi naujas elito sluoksnis, galintis dažnai patekti į žiniasklaidą. Šis sluoksnis formuoja žmonių nuomonę.

Kita grupė, patenkanti į žiniasklaidą, – paprasti žmonės. Kitaip nei pirmosios grupės atstovai, jie turi žinoti, ką daryti, norėdami ten patekti. Pavyzdžiui, išauginti didžiulį pomidorą, nubėgti didelį atstumą, ilgai nesiprausti arba nevalgyti. Paprasti žmonės formuoja žiūrovų elgesį. Jų pavyzdys skelbia: galima daryti taip ir taip, nieko baisaus, atvirkščiai – net per televiziją parodys.

Ar Vakarų žiniasklaida objektyvesnė nei Lietuvos?

Dažnai kalbama apie Vakarų žiniasklaidos tikslumą, objektyvumą, bet užtektų paimti bet kurį Vakarų laikraštį, kuriame yra straipsnelis apie Lietuvą. Pamatysime daug faktinių klaidų, pavardžių ir pareigų iškraipymo.

Arba – neseni įvykiai BBC, kuris mūsų šalyje buvo informacijos objektyvumo ir tikslumo etalonas. Nors dabar sunku pasakyti, kas ten iš tikrųjų įvyko, Anglijos teismas pripažino, kad BBC buvo neteisus. Kanalas net buvo apkaltintas per maža redaktorine priežiūra – į eterį pateko nepatikrinta informacija. Todėl pirmiausia mes turime atsisakyti mitų, nes tiek Rytų, tiek Vakarų žiniasklaida daro klaidų.

Kitas dalykas dėl objektyvumo – man atrodo, kad mes dabar sergame tam tikra objektyvumo liga. Mes įsivaizduojame, kad laikraštis ar televizija visa savo apimtimi turi būti objektyvi. Iš tikrųjų tai labai sudėtingas klausimas.

Užtektų paskaityti užsienio laikraščių antraštes, kad pamatytume jų angažuotumą. Esu skaitęs tokį teiginį, kad objektyvumas atsirado XX a. pradžioje kaip absoliučiai komercinis veiksnys. Kai Amerikoje susiformavo dvi apylygės didelės partijos, laikraščių leidėjai pamatė, kad joms neapsimoka remti kurią nors vieną pusę, nes taip bus prarandama pusė skaitytojų. Todėl geriau yra deklaruoti objektyvumą, nes taip didėja tikimybė iš abiejų pusių turėti laikraščio skaitytojų.

Lietuvoje pastebima kita tendencija, susijusi su nedidele skaitytojų auditorija. Mūsų laikraščiams kai kuriais atvejais atrodo geriau angažuotis, nes tada bus sudominta konkreti auditorijos dalis.

Matomas aiškus spaudos ir televizijos susigrupavimas užimant vienas ar kitas pozicijas. Nemanyčiau, kad taip nusikalstama, tai žurnalistų teisė.

Kiti kalba apie Lietuvoje taikomus skirtingus matus, kintantį objektyvumo supratimą. 1988-1992 metais mūsų spauda buvo be galo subjektyvi. Tačiau tada niekas dėl to nepyko, nes visi buvo „už tą reikalą“.

Tada „simpatikų“ ir „antipatikų“ proporcijos, grubiai sakant, buvo 90 prieš 10, tai lėmė ir tokį spaudos pasiskirstymą.

Dabar, kai Prezidento šalininkų ir oponentų proporcijos yra beveik lygios, spauda išgrynina savo pozicijas, leisdama pasirinkti.

Nemanyčiau, kad šie procesai neatitinka demokratijos supratimo. Nedemokratiška būtų, jei atsirastų įstatymas, nurodantis, kaip tokius įvykius reikia nušviesti.

Pagal tai, kaip spauda nušviečia politinį konfliktą, Prezidentūros atstovai eina į laidas, duoda interviu laikraščiams, išvaro neįtikusius žurnalistus iš Prezidentūros.

Akivaizdu, kad žiniasklaida dalyvauja šiuose procesuose ir, galimas dalykas, ji gali paveikti skandalo baigtį.

Lietuvoje pastebima „spaudos karų“ tendencija. Ar tai būdinga tik Lietuvai?

Nors konkrečių pavyzdžių dabar neprisimenu, mūsų atvejis nėra išskirtinis. Kaip žinome, žiniasklaida, išskyrus visuomeninius kanalus ir partinius leidinius, yra būdas užsidirbti informuojant. Jei susikerta interesai, prasideda karas. Lietuvoje tokių karų jau anksčiau yra buvę.

Pasaulio praktikoje pasitaiko atvejų, kai visa komercinė žiniasklaida susivienija prieš visuomeninį transliuotoją. Pavyzdžiui, norima iš jo atimti reklamą arba bent ją apriboti.

Paprastai tokiais atvejais kalbama apie visuomeninio transliuotojo misiją. Esą reklama trukdo šią misiją atlikti. Paprastai su nutylėjimais, įvairiais faktų iškraipymais siekiama savų tikslų. Tokie konfliktai, be abejo, nedidina pasitikėjimo žiniasklaida.

Kita vertus, žiniasklaida parodo, kad ji nėra šventa. Žiniasklaidoje irgi dirba žmonės, turintys ekonominių ir politinių interesų.

Atkreipčiau dėmesį, kad jau apie dešimt metų, pagal sociologinius tyrimus, Lietuvos žiniasklaida kovoja su Bažnyčia dėl pirmos vietos.

Žiniasklaidos pirmavimas Lietuvoje iš tiesų buvo nenormali situacija. Vakarų demokratijose niekas žiniasklaidos taip aukštai nevertina. Manyčiau, kad toks aukštas pasitikėjimas žiniasklaida siejamas su šiuo aspektu: žiniasklaida ir Bažnyčia yra dvi institucijos, kurios kritikuoja arba moko, bet realiai už nieką neatsako.

Prasidėjus Prezidentūros skandalui, žiniasklaida nukrito iš savo Olimpo ir dabar yra tik 6 – 7 vietoje. Dabar žmonės tikisi iš žiniasklaidos daugiau atsakomybės.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vytautas Beniušis

© 2004 "XXI amžius"