Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Istorijos vingiai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Premijuotas už romaną apie vyskupą

Paskelbti Čikagos „Lietuvių balso“
literatūrinio konkurso laureatai

JAV Čikagos „Lietuvių balso“ literatūrinės premijos laureatas dr. Juozas Jasaitis

Jau treti metai Čikagos laikraščio „Lietuvių balsas“ redakcija, vadovaujama Vytauto Radžiaus, rengia literatūrinį konkursą - premijuoja lietuviškojo romano autorius. Šiemet redakcijos paštas gavo arti 70 kūrybinių rankraščių. Žiuri turėjo atlikti labai didelį darbą – išrinkti ir paskelbti šių metų literatūrinio konkurso laureatus. Lėšas premijoms skiria JAV gyvenantis mecenatas dr.Jonas Adomavičius. Lietuvą jau pasiekė žinia apie nugalėtojus. Pirmąją vietą ir penkių tūkstančių dolerių piniginę premiją laimėjo žinomas rašytojas Vytautas Bubnys (slapyvardis Jurgis Jurgelaitis) už romaną apie Kražių skerdynes „Tas ryto laukimas“. Antrąją vietą ir trijų tūkstančių dolerių premiją laimėjo literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras kaunietis Juozas Jasaitis (slapyvardis Tomas Sodaitis) už romaną „Ganytojas“, kuriame pasakojama apie įžymų Lietuvos švietėją vyskupą Motiejų Valančių. Trečiąją vietą pelnė jaunasis Lietuvos kariuomenės kapitonas Vytautas Voveris ( slapyvardis Vytautas Balčiūnas) už istorinį romaną „Čia mūsų žemė“. Tai pasakojimas apie Lietuvą 1918 – 1924 metais. Šiam autoriui atiteko dviejų tūkstančių dolerių premija. Vertinimo komisijos narių nuomone, dar 6 – 9 kūriniai buvo verti premijų. Deja, konkurso sąlygose tiek apdovanojimų nenumatyta. Vieną laureatų jau susirado ir pakalbino laikraščio „XXI amžius“ korespondentas. Į pateiktus klausimus atsakė antrosios premijos laureatas, humanitarinių mokslų daktaras kaunietis Juozas Jasaitis.

Kaune, Dainavos mikrorajone, gyvenantį dr. Juozą Jasaitį nebuvo sunku surasti namie. Šeimininkas pakvietė vidun. Susėdome. Žinoma, pirmiausia pasveikinau gerbiamą rašytoją su laimėta antrąja vieta, palinkėjau sveikatos, naujų sumanymų.

Kada kilo mintis parašyti romaną būtent apie vyskupą Motiejų Valančių? Papasakokite apie savo literatūrinę veiklą, darbo pobūdį?

Parašyti romaną apie vyskupą M.Valančių buvo sena mano svajonė. Gimiau 1930 m. vasario 17 d. Žemaitijoje, Kuisių kaime, Tauragės valsčiuje. 1951 metais baigiau Tauragės vidurinę mokyklą. Vėliau studijos Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigiau 1955 metais ir įgijau mokytojo lituanisto diplomą. Dirbau mokytoju Laukuvos vidurinėje mokykloje. 1964 -1966 metais Vilniaus universitete dirbau aspirantu. 1969 metais parašiau mokslinį darbą apie Gabrielę Petkevičaitę - Bitę. Trisdešimt ketverius metus išdirbau Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete vyresniuoju dėstytoju, docentu. Teko daug laiko skirti mokslinei veiklai: leisti knygas apie Žemaitę, Bitę, sudaryti leidinius apie S.Daukantą, M.Valančių, Nobelio literatūros premijos laureatų kalbų knygą, rengti M.Katiliškio, Šatrijos Raganos, P.Orintaitės kūrybos rinktines. Esu spaudoje paskelbęs įvairių novelių.

Sprendžiant iš biografijos duomenų esate patyręs pedagogas, literatūros mokslininkas, liaudiškai sakant, plunksnos, lietuviško žodžio darbininkas. Kaip sutikote žinią, kad tapote laureatu?

Kaip ir kiekvienas žmogus, labai nudžiugau. Premija pateisino mano kūrybines viltis, siekimus, nes lietuvių literatūra užima didžiąją mano gyvenimo dalį. Medžiagos apie M.Valančių turėjau pakankamai, todėl puoselėjau mintį parašyti romaną apie šį vyskupą, lietuvių tautos švietėją, lietuviškos sąmonės žadintoją. Parašiau palyginti greitai, gal per kokius keturis mėnesius. Buvo didelis įkvėpimas. Pasirinkau vysk. M.Valančiaus paskutinę gyvenimo dieną. Tereikėjo rasti būdą, kaip viską įvilkti į meninį literatūros rūbą. Premija leidžia daryti išvadą, kad sumanymas pavyko.

Romane vaizduojama vysk. M.Valančiaus paskutinė gyvenimo diena - 1875 metų gegužės vidury. Vyskupas prisimena bažnyčių šventinimus, susitikimus su knygnešiais, tarp jų su legendiniu knygnešiu Jurgiu Bieliniu, blaivybės akcijos aspektus, savo svarbesnius raštus. Buvo nelengva tai pavaizduoti romane. Rašymui turėjo įtakos mano surinkta gausi medžiaga apie šią iškilią asmenybę. Neturėdamas didesnės romanisto patirties, nelabai tikėjausi sėkmės konkurse. Lietuvoje tokios premijos nebūčiau gavęs, todėl labiausiai vertinu šios premijos dvasinę pusę. Norėčiau pridurti vieną detalę: sovietmečiu domėjausi tuo metu sunkiai prieinama egzistencializmo filosofija – M.Heidegerio, A.Kamiu, J.Girniaus, K.Jasperso raštais. Tad ryžausi parašyti dorovinės novelistikos knygą „Lik sveikas, Tomai“.

Peršasi mintis, kad Lietuvoje apkeliavote labai daug vietovių, kur lankėsi mūsų garsusis švietėjas, blaivintojas vysk. M.Valančius. Be to, žinote daug istorinių faktų, kurie labai ryškiai charakterizuoja šią asmenybę. Paminėkite keletą įdomesnių.

Daug kur lankiausi.Nemažai laiko dirbau Laukuvoje. Laukuvos bažnyčią šventino vysk. M.Valančius. Apie Varnius žino beveik visi inteligentai. Čia Kunigų seminarijos rektoriumi buvo vyskupas, dar stovi jo gyvenamasis namas, o iškėlus vyskupą į Kauną yra autentiškų prisiminimų apie jo pasivaikščiojimus per dabartinę Laisvės alėją iki miesto pakraščio. Ten vyskupo laukdavo karieta, kuria panemune grįždavo atgal į namus. Amžininkai pasakojo, esą M.Valančius būtinai sustodavo pamatęs kelyje piemenuką ir klausdavo, ar šis moka skaityti, vaišindavęs saldainiais. Labai rūpinosi jaunimo švietimu. Caro sekliai ieškojo būdų, kaip užverbuoti M.Valančiaus giminaičius, aplinkos žmones sekti ir pranešinėti apie vyskupą, jo veiklą. Siūlė net 50 rublių atlyginimą, bet viskas veltui. Niekas nesutiko šio darbo atlikti.

Teko girdėti, jog jūs redagavote įvairių kitų autorių knygas. Tai susiję ir su lietuvių išeivijos literatūra.

Taip. Ypač su Petronėle Orintaite. Redagavau Lietuvoje išėjusias jos knygas „Erelių kuorai“, „Dangaus degėlų žėrėjime“. Teko sudaryti jos poezijos rinktinę „Pro mėlyną skliautą“. Parengiau spaudai M.Katiliškio novelių knygą „Paskendusi vasara“. Atradau Pulgio Andriušio prozą. Parengiau ir pasiūliau išleisti linksmąją jo autobiografiją „Septinton įleidus“. Mane visada žavėjo, stebino mūsų išeivijos literatūra, dvasinė jos kūrėjų tvirtybė, lietuviško žodžio išliekamoji vertė. Turiu prisipažinti, kad ilgi mokslinio darbo metai „slegia“ plunksną, varžo jos meninę vertę, lenkia į sumintus racionalių žodžių takelius. Liksiu išauklėtas tradicinio mūsų prozos stiliaus. Manęs nevilioja šiuolaikinių jaunųjų autorių klajonės klaidžiais, pilkais, sakyčiau, net tamsiais, postmodernistinės prozos keleliais.

Šiemet švenčiamas lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetis. Būtų gražu, jei romaną „Ganytojas“ ta proga išvystų ir skaitytojas Lietuvoje. Ko galite palinkėti mūsų jaunajai kartai, lietuviškojo žodžio pagerbimui iškilaus jubiliejaus dingstimi?

Lietuviškam žodžiui reikia žymiai daugiau pagarbos, ypač jubiliejiniais metais. Viską užgožia politika. Turiu vilties, kad neišnyksime nuo pasaulio žemėlapio, o jaunimas tęs mūsų, senelių ir prosenelių tradicijas. Na, o apie knygą, jos leidybą galiu tik tiek pasakyti:artimiausiu laiku bus žinoma, kaip susiklostys jos išleidimas čia, Lietuvoje. Ačiū „XXI amžiaus“ redakcijai už linkėjimus ir sveikinimus. Linkiu geros kloties visiems, kurie dirba lietuviškojo žodžio puoselėjimo sargyboje, o per jį neša gėrį mūsų visai kultūrai, jos klestėjimui.

Dėkoju už įdomias, turiningas mintis ir nuoširdumą.

Kalbėjosi Kazimieras Dobkevičius

Autoriaus nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"