|
Ilgai laukta diena...
Balys URBONAS
Tikras Lietuvos patriotas ir pilietis negali
būti abejingas įžymioms savo valstybės datoms, pavyzdžiui, Vasario
16-ajai. Ir man, kaip ir daugeliui savo Valstybę gerbiančių žmonių,
šių metų Vasario 16-oji buvo ypatinga. Lietuva ją pasitiko Tėvynės
sąjungos susijungimu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių
sąjunga. Tai įvyko vasario 7 dieną. Gal ši diena padės mūsų šaliai
atsitiesti ir atsikratyti ją krečiančio politinio drugio? Gal tai
bus impulsas visoms pagrindinėms didžiosioms Lietuvos partijoms
vienytis, kai šalį ištinka politiniai kolapsai, tokie, kaip ir tebevykstantis
Prezidentūros skandalas?
Šiaip ar taip, o norint, kad žodis taptų kūnu,
man regis, visada neprošal atsigręžti atgalios ir pamąstyti ne tik
apie laimėjimus, bet ir apie savo klaidas. Ir jomis dalytis su visais,
tarsi atsiprašant savų žmonių, kas ne taip padaryta iš nesugebėjimo,
o gal ir iš nenorėjimo.
Knietėjo, norėjosi tarti žodį tiems vasario 7-ąją
į Vilniaus kongresų rūmus sugužėjusiems, gražiems ir savo dvasia
tauriems žmonėms. Oi, kaip norėjosi! Nes, kaip paaiškėjo vėliau,
tie žodžiai būtų daug kuo skyręsi nuo ten pasakytų. O labai produktyviai
ir glaustai dirbusiame suvažiavime ir laiko buvo sutaupyta. Vildamasis,
kad XXI amžiaus skaitytojų yra bent dešimt kartų daugiau nei suvažiavime
dalyvavusių išlošiau. Dabar savo mintimis pasidalysiu su platesne
auditorija.
Aš nežinau kelintą kartą: gal šimtąjį gal tūkstantąjį,
vėl atbunda tautos sąmonė, kad visi, kurie kaip savo motiną myli
tėvynę, susitelktų. Susitelktų, susigniaužtų į vieną kumštį, kaip
tie penki pirštai, ir ne todėl, kad kam nors rengtumėmės smogti,
o kad įmanytume apsiginti.
Dabar, kai vėl stovime ant prarajos krašto, kai
išryškėjęs psichologinio karo smaigalys nutaikytas, kaip tas Treniotos
durklas, į taip sunkiai atgimusios valstybės, dar su Mindaugu užgimusios,
širdį, buriamės ne sąmokslui, o gynybai nuo sąmokslo, toli sumanyto,
arti vykdomo.
Todėl vasario 7-oji, mielos sesės ir mieli broliai,
yra istorinė! O, kad išmuštų valanda ir kad ne tik mes, patyrę nelaisvės
grandinių sunkumą, bet ir daugelis, išsibarstę po įvairias partijas
ir partijėles, progresyvūs lietuviai, burtųsi apie Tėvynės sąjungą,
jusdami vienybę, kuri iš dvasios ateina patriotiniam, vidiniam balsui
pašaukus.
Būkite sveiki, skaitą šį straipsnį, ir jaučiu
savo dešinę, tiesiamą ir kitaminčiams, tačiau ne tiems, kurie tik
slepiasi po tuo nekaltu žodžiu kitamintis, o mintija vakarykščiai:
kaip padėti svetimiems Rytų chanams ir ivanams vėl mus pavergti,
užgrobti, prismaugti, kad, vos kvėpuodami, ne laisvai gyventume,
o nuolankiai, nusižeminę, deja, per šimtmečius ir šito išmokę, tarnautume,
vergautume.
Gana visuotinio pasityčiojimo! Mūsų laisvę ir
jauną demokratiją pamina, stengdamiesi manipuliuoti mūsų įstatymais,
mūsų valstybės tiesa ir raide, visokie Borkos, Šviliai, visokios
S.M.-lytės, visokie A.L.-Maksai ir ... (bijau ir ištarti!), stumdydami
kaip ant kokios šachmatų lentos pėstininką - be vienos raidės kokį
Aksą: jie nori, sukėlę sumaištį ir nesantaiką, pasakyti pasauliui
leninišką tiesą: tiše jedeš (uostinėdamas ir pardavinėdamas),
dalše budeš (aukštai kildamas, bet žemai tupdamas) ot etovo miesta,
gde jedeš . Ak, kad taip toliau nuo to Kremliaus berniukų juodųjų
(na, kur ten tik juodųjų!) ir nuo tų margųjų pančiojančių technologijų
atskirus mūsų politikus, prekeivius, kultūrininkus, visuomeninkus,
valdininkus, istorikus, žiniasklaidos poliglotus ir šiaip, anot
Biliūno, visokius idiotus.
Gana visuotinio pasityčiojimo; prabilote, drąsieji
ir išmintingieji politikai, tai ir pirmyn! Padėkite apsivalyti padoresniems
prekeiviams, uždekite kūrybiška ugnimi kultūrininkus, kad mažiau
bėdotų, o daugiau laisvę dainuotų. Paskatinkite visuomenininkus,
kad pačiose atokiausiose tėvynės vietose gerą žinią ir naujieną
skleistų. Ne tik nihilizmą, kriminalizmą ir visokiausią kitą išgverimą
ir pasileidimą, tą visą psichologinio karo instrumentiką, vienas
kitam persakytų, pagražintų, neviltį, netikrumą skleistų, kaip tuos
rinkiminius iš aukštai numestus saldainiukus, rinktų, griebtų ir
čiulptų.
Drąsieji, išmintingieji politikai ir valdžios
vyrai, ne tik drausminkite, bet ir nubauskite nedorą valdininką,
fašistuojantį ekstremistą, atveskite į protą, tarkime, su protu
susipykusį istoriką, kad jis neskaitytų savo iškilmingų (čia žodį
iškilmingų rašau tarp didelių kabučių) pranešimų, kurių leksika
skaudintų Sausio 13-ąją žuvusiųjų gimines ir artimuosius, nesakytų,
esą partizanų kova su bolševizmu buvusi beprasmė. Tai gal tam istorikui
jau vaidenasi diena, kai jis iš tos pačios tribūnos pasakys, kad
ir Sausio 13-osios aukos beprasmės? Bijau ir pagalvoti, kad tai
filologinė anomalija ir kad lietuviška mano kraštiečio pavardė
Truska būtų kilusi iš rusiško žodžio trūs! Geriau jau būtų lietuviška,
tiesiog Bailys.
Drąsieji, išmintingieji, ne vienas ten, toje salėje,
buvę taigi ir būsimieji politikai, būkite drąsūs ir atkaklūs, apginkite
tiesą ir gerais įstatymais įtvirtinkite žmonių lūkesčius. Aš, kaip
ir visi, noriu, kad pagaliau Lietuvoje gražų žodį lietuvis kiekvienas
pradėtų suvokti taip: aš padorus tėvynės pilietis, ir pirmoji
mano pareiga patriotizmas!
Ilgai skaitytojų nevargindamas, pabandysiu išsakyti
mintis, veikiau vasario tezes (neišsigąskite, ne balandžio tezes).
Tai mūsų laikotarpio tezės, kurios, sustiprintos tam tikrais paaiškinimais
ir šiek tiek sarkastiškomis išvadomis, išryškintų mūsų klaidas,
kurias padarėme.
Pirmoji tezė: nemokėjome sutelkti savojo
elektorato.
Savus pamiršome, tiesiog atstūmėme, nes daugelis
įsimylėjome tik savo patogias valdžios kėdes.
Paaiškinimas: nemoki pats, mokykis iš nedraugo.
Buvo pavyzdys LDDP. Viską visur savais kadrais
užkaišiojo. Ypač tos valdžios piramidės apačią kone po kiekvienų
rinkimų tvirtindavo.
Išvada: Šaunuoliai! Migruodami, mutuodami,
delikačiai graužiasi iki pačios tautinio medžio šerdies. O jeigu
tai būtų daroma dorai, iš tyros širdies? Ir ne dėl asmeninės naudos,
o dėl valstybės, dėl visų ateities?!
Antroji tezė: paleidome kaip iš butelio
džiną, tą velnio neštą ir pamestą depolitizaciją, įstatymiškai
neaprobavę desovietizacijos. Leidomės būti apiplėšti tautiniu, kultūriniu
ir istoriniu, doroviniu ir moraliniu, o ypač pilietiškai politiniu,
požiūriais, šitaip pasidavę kosmopolitizmo madoms.
Paaiškinimas: kam ieškai priešų, jei savomis
rankomis per gerą dešimtmetį išdraskei iš visos švietimo sistemos
vertybes, kurias per pastarąjį tūkstantį kaupė Lietuva? Ką padarėte
(ir jūs, Dariau Kuoly!) ir ką darote jūs, naujieji intelektualai,
griovę ir tebegriaunantys lietuviškąjį patriotizmą? Pridėkite ranką
prie širdies ir taip tiesiai šviesiai pasakykite: prisidėjome prie
to, kad sugriūtų mokslininkių pedagogių Teresės Bukauskienės,
Meilės Lukšienės ir pasaulinio garso filologo Zigmo Zinkevičiaus
teoriniai ir praktiniai darbai, jam tapus Lietuvos švietimo ir mokslo
ministru ir pradėjus sėkmingai įgyvendinti nacionalinės mokyklos
švietimo, mokymo ir auklėjimo pagrindų programą.
Išvada: retas sugebėjimas pjauti šaką,
ant kurios pats sėdi, visai negalvojant, kokią šaką aptūps būsimos
lietuviukų kartos.
Trečioji tezė: Bažnyčios tarnai! (Beje,
nepastebėjau jų gausios vasario 7-osios suvažiavime.) Gal ateistai
už Bažnyčią ir Dievą jūsų nesiuntė į Sibiro gulagus? Taigi, Dievo
vietininkai žemėje, išeikite galų gale už savo maldos namų slenksčio.
Eikite į mokyklas, į universitetus ir į šiaip didesnius ne tik vyresniųjų,
bet ir jaunesniųjų susiėjimus. Eikite į laikraščių redakcijas pas
mūsų kultūrininkus, rašytojus, žurnalistus, pas visų sričių menininkus
su karštu krikščionišku savo žodžiu, ne tik dangiškus, bet ir žemiškus
reikalus pasiaiškinti, aptarti.
Paaiškinimas: argi už tokį bendravimą jums
kas nors prikiš politikavimą? Beje, politika tai valdymo menas.
Kiekviena veiklos sritis turi savą, specifinę politiką, o jos visos,
susibėgusios tarsi upeliai į vieną upę, ar ir nesudaro tos didžios
valstybinės politikos? Sakykite, argi melas, gobšumas, pataikavimas,
dviveidiškumas tik abstrakčios sąvokos? Argi maža šito apsimetėlių
politikų lūpose? Garbūs kunigai, padėkite mūsų politikams iš savęs
išvyti tą seną ir raudoną velnią, mūsų progreso stabdį!
Išvada: anoji 1918-ųjų Nepriklausoma Lietuva
blaivinosi su Motiejumi Valančiumi, žemę išsidalijo, Mykolui Jeronimui
Krupavičiui vadovaujant. Litą įtvirtino kaip teisingos finansinės
politikos svertą Vladas Jurgutis. Steigiamojo Seimo narys Juozas
Vailokaitis su savo vardu susiejo Lietuvos kapitalo organizavimą
(atgijo Broliai Vailokaičiai ir vėliau įsteigtas Ūkio bankas).
Jonas Mačiulis-Maironis savo istoriją ir poeziją į pačios padangės
aukštumas kilstelėjo... Daugelis kitų dvasininkų lavino, ugdė, švietė
ir valstybiniuose darbuose reiškėsi, taigi tiesioginėje politikoje
dorovę ir moralę diegė. Ar tai blogai?
Ketvirtoji tezė: ar susiorientavo mūsų
spauda pirmaisiais šios nepriklausomybės metais pateikti pirmiausia
svarbiausią, valstybę ugdančią, labai objektyvią ir teisingą informaciją?
Ar stengėsi ne tik į savo, bet ir kitų nuomonę įsiklausyti? Gal
ir retorinis klausimas, bet kodėl ne visuose spaudos leidiniuose
(na, gal daugelyje?) iki šiol nėra vietos krikščioniškam žodžiui?
Paaiškinimas: todėl, kad komunistinė idėja
buvo persmelkusi sovietinės žurnalistų kalvės auklėtinių (beveik
visų) galvas ir sąmonę (o gal ir pasąmonę). Žinia, daugelis gal
ne iš nenoro, o iš nežinojimo ir nepažinimo tautos savasties griebėsi
sensacijų, gandų, būtų ir nebūtų istorijų, kad tik to aukso ir gardaus
valgio šaukšto kas iš rankų neišmuštų. Per ilgai užtrukote, broliai
žurnalistai, kol akis ir ausis prasikrapštėte ir suskatote į lietuviškas
valstybines barikadas atsistoti.
Išvada: beveik po penkiolikos metų, realiai
būtinybei prispyrus, susivokta, kad geriau vėliau negu niekada.
Taigi, mieloji žiniasklaida, tik sąžiningu balsu kalbėki, tiesos
raide vadovaukis, o fakto nevartyki kaip prisvilusio blyno ant senos
sudegusios keptuvės. Būki, paprastai šnekant, šviesi, aiški ir net
permatoma. Taigi būki, koks, pavyzdžiui, pastaruoju metu yra kad
ir Rimvydas Paleckis. Jis skleidžia informacinę šviesą ir tiesą.
Tai gražiausias jo, senelio padarytų, savo tautos atžvilgiu klaidų
atpirkimas. Būki, Rimvydai, atviras, teisingas ir principingas!
Penktoji tezė: ar visi politikai įstatymdaviai
ir vykdomosios valdžios moterys ir vyrai rūpinasi šeima? Tai svarbiausia
tautos ląstelė. Rūpinasi, kad būtume Europoje gerai. Stengiasi,
kad priimtų Vakarai po NATO skėčiu gerai. Daug šnekėta apie modernų
ūkininką, protingą ir sąžiningą verslininką irgi gerai. Ir...
apie naują žinių ir informacijos visuomenę. Tai labai, labai gerai.
Bet...
Paaiškinimas: ne visi politikai savo veiklos
svarbiausiu subjektu matė žmogų, taigi ir šeimą. Per menkas dėmesys
buvo ir yra dorai, darbščiai ir didelei šeimai. Ar daug girdite
ir matote, kad mūsų sociologai analitikai pasidomėtų buitimi normalios
šeimos, iš paskutiniųjų dirbančios ir norinčios, kad tie keturi,
penki ar septyni vaikai užaugtų sveiki ir išsilavinę? Ko tai šeimai
reikia šiandien, greičiausiai, būtiniausiai, privalėjome, privalome
ir privalėsime savęs klausti. Reikia rūpintis pamestinukais, asocialiomis
šeimomis, bet pirmiausia normalia šeima! Kentėti žmonės moka ir
gali. Bet viskam yra ribos. Taigi nuovokus politikas jau savo intuicija
turi pagauti tos žmogaus kančios ribą. Ir svarbiausia neleisti
įvykti socialiniam sprogimui, nes tai blogiau nei žemės drebėjimas.
Kas man pasakys, kiek yra Lietuvoje normalių šeimų, tikinčių savo
ateitimi ar viltį turinčių, kad jų gyvenimas pagerės? O norint,
kad ir vargstantis žmogus tikėtų ir viltį turėtų, jis turi žinoti
visą tiesą, kas aplink jį darosi. Tiesa, buvo kalbėta apie žinių
ir informacijos visuomenę
Štai čia būtų toks pastebėjimas: kodėl ten, kažkur,
atrodo, apie Pasvalį ar Rokiškį, po Atgimimo šaunieji lietuviai
mechanizatoriai pradėjo versti laidinio radijo stulpus ir traukyti
laidus. Patys? Tikriausiai paliepti. Mat radijo bokštuose buvo išmontuojami
ilgųjų bangų siųstuvai, o ir vidutiniųjų bangų galimybės mažinamos.
Mat sakė viską pakeis FM bangos. Bet tos bangos, pasirodo, neaprėpė
(bent taip tada buvo) visos Lietuvos
Trumpai šnekant, Lietuvos
vietovės, tarkime, Gudijos pašonė, Švenčionių kraštas ir kitos liko
be lietuviško žodžio. O ir tas vietoves, kurias FM bangos pasiekė,
tos senos musių aptupėtos radijo dėžutės nepriėmė. Taigi gal reikėjo
pirmiausia žmones aprūpinti pigiais radijo imtuvais, gal daliai
žmonių reikėjo juos nuvežti ir padovanoti, o tada ta juoda nežinios
uodega sakė pasakė nebūtų pradėjus vilktis. Nes būtų ir žinių,
ir informacinė visuomenė. Dabar kaimo žmonės gudrių pažadukų geru
žodžiu supainioti, nes valstybinė, ekonominė, kultūrinė sveikatingumo
ir kita strateginė politika yra neaiški. Galbūt man kas nors replikuoja:
Būtų, jeigu būtų. Bet ta sparnuota frazė čia netinka! Ne žmonės
kalti, kad grūdų nuo pelų negali atsijoti, o mūsų propagandinė mašina,
kuri neatsijoja, bet dar daugiau tiesą ir melą sumaišo. Prisipažinkime,
patys kalti, jog nesugebėjome žmogui įteigti, kad ne pasivogti pinigai,
o kantrybė ir darbas, taigi dedama kruopelė prie kruopelės padarys
visus turtingus ir laimingus. Apie tai privalėjo ir privalo skelbti
politikai, visuomenės veikėjai, dvasininkai, mokytojai ir tėvai
savo vaikams, apie tai kartoti šeimose!
Išvada: ne kokių mažonų juodi žiponai
didžiausias baubas mums, o pavilioniai tie psichologinio karo
kapelionai, ar veselkos, kaip kokios šiaurės alkos, iš kiekvienos
tribūnos vis rėkia, kvarkia, kad saulė teka ne iš Vakarų! Ir reikia
atrasti vaistus, kuriais išgydytume sveikos žmonių psichologijos
trikdytojus! Reikia!
Ir paskutinė šeštoji tezė: mums reikia
naujų vardų, naujų asmenybių. Reikia atgaivinti žmonių mintį, kad
ne pati politika yda, o netikęs, nepadorus žmogus, į ją pralindęs.
Todėl ir sakau: patikėkite, žmonės, dorais žmonėmis. Jie sugebės
nukreipti politiką teisinga linkme. Nuo šiol politika turi tapti
ne karčiu, o saldžiu žodžiu. Visų gero gyvenimo praktiniu atspindžiu:
dirbančių, krutančių, kuriančių Lietuvą, pasirinkusią ir išgrindusią
savą, kietą ir apgalvotą naujos politikos kelią.
Paaiškinimas: gal senamadiška taip sakyti
ateities nėra be praeities. Bet gal gerai, kad yra iš ko pasimokyti
ir iš senesnės, ir iš nesenos praeities. Mažai mūsų dabarties
politiniuose pamatuose buvo įmūryta dr. Jono Basanavičiaus, Vilhelmo
StorastosVydūno, dr. Vinco Kudirkos, Maironio, Stasio Šalkauskio,
Antano Maceinos bei Vlado Putvinskio-Pūtvio ir kitų tautos grynuolių
idėjų. Mažai! Palikta tuose pamatuose landų, pro kurias dabar ir
narsto Rytų apnuodytos pelės.
Anie vyrai, kurių 1918-ųjų Nepriklausomybė buvo
tvirtų pamatų, patys pirmiausia buvo dideli žmonės. Išsilavinimas,
erudicija tik padėjo jų didžiadvasiškoms asmenybėms. O iš vakarykščio
ar galime pasimokyti, savo šiandienos idėjas kuo nors tvirčiau surišti?
Nelabai. Ištarus prof. Vytauto Landsbergio vardą, reikėtų ilgai
galvoti, ką šalia jo pastatyti prasidėjusiame po Kovo 11-osios laisvės
kelyje. Su juo atlaikėme puolimus, draskymus, pjudymus, bauginimus.
Tai turime atlaikyti ir kitokios formos svetimųjų ir savųjų atakas,
nutaikytas į mūsų Nepriklausomybę! Ir atlaikysime, jei augsime visapusiškai,
lygiuodamiesi į ką tik minėtus vardus.
Išvada: nesigėdykime mokytis iš klaidų,
nemenkindami gerų pavyzdžių! Kad laimėtume, neišstumkime iš savo
gretų dorų ir teisingų žmonių. Venkime bestuburių apolitiškų nihilistų
ir bailių. Mes, mano likimo sesės ir broliai, užgrūdinti sovietinio
gulago kalėjimuose ir lageriuose. Todėl manau, kad, susiliedami
su Tėvynės sąjunga, įdiegsime jai pasitikėjimo, drąsos ir pasiryžimo
laimėti viltį, kad šį kartą laisvė gal paties Dievo siųsta visai
mūsų tėvynei. Ėjome ir eisime kartu tik pirmyn! Eikime, kiek dar
jėgų turime, laimėję laisvę, kad laimėtume ir visavertį gyvenimą!
© 2004 "XXI amžius"
|