|
Kai spaudos labiau bijojo nei šautuvo
Vytautas Andziulis,
Salių (Kauno r.) pogrindinės ab
spaustuvės steigėjas, disidentas
XIX amžiuje netoli Kairo buvusiame kape rasta mumija.
Archeologai ištyrė, jog ant drobulės, į kurią buvo susuktas kūnas,
esantis mumifikavimo aprašymas etruskų rašmenimis gali būti lietuviškas.
Taigi daugiau kaip prieš 2000 metų prirašyta drobė gali tapti pirmuoju
mums žinomu lietuvišku rašytiniu šaltiniu. Tyrinėtojai randa ir
daugiau panašių šaltinių.
Tad galime sakyti, jog lietuvių kalba atsirado seniai. Kaip savo epe rašo kunigas Antanas Šmulkštys, amžiai girgždėdami slinko, o tautos tarpusavyje kovojo, stūmė viena kitą iš vietos į vietą, norėdamos išsikovoti vietą po saule, turėjo sukurti bei saugoti savo kalbą. O kokią reikšmę tautai turi savas raštas, rodo vien tik Lietuvos istorinė patirtis. Antai lenkų okupuotame Vilniaus krašte Rapolas Mackonis už lietuvišką spaudą buvo įkalintas lenkų vyriausybės, po to nacistinės vokiečių valdžios Štuthofe, o jam grįžus į Lietuvą, jį suėmė ir ištrėmė į Sibiro lagerius bolševikai.
Bet grįžkime į ankstesnius laikus. Didžiausias carinės Rusijos siekis buvo nutautinti Pabaltijo valstybes, uždraudžiant raštą, kalbą, klastojant istoriją. Žinome gubernatoriaus M.Muravjovo vedamą politiką šiuo klausimu, tačiau nepaisant milžiniškų netekčių ir kitokių bausmių 1904 metais lietuvių tauta nelygią kovą su spaudos persekiotojais cenzoriais laimėjo.
Praėjusio amžiaus viduryje, nacių okupacijos metu, tiek valstybinėse, tiek pogrindinėse spaustuvėse nelegaliai buvo leidžiami laikraščiai ir kiti spaudiniai, už kuriuos kilo grėsmė patekti į mirties lagerius. Pavyzdžiui, už tokią veiklą 1943 metais vienu metu buvo suimti ir įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje šešiolika lietuvių inteligentų. Taip buvo ir pavadinta vadinamoji Spaudos byla. Išaiškintos ir sunaikintos Mildažių Kaune, netoli Pažaislio, Paragių (Kaune) Tvirtovės al. ir kitos spaustuvės.
Sovietmečiu daugiausia uždraustos spaudos išleido partizanų spaustuvės. Nelegalių spaustuvių organizatorius ir darbuotojas Juozas Grušys, tardomas Vilniaus KGB kalėjime, pasakė: Jūs mane nuteisėte kalėti už nelegalią spaudą daugiau metų negu partizanus, kurie kovojo ginklu prieš jūsų valdžią. Tardytojas prisipažino: Spaudos mes labiau bijome nei šautuvo. Užgniaužus partizaninį judėjimą ir jo leistą spaudą, apie 1970 metus atsiranda slapta, daugiausia religinės tematikos literatūra. Deja, 1973-iaisiais vienu metu išduodamos ir uždaromos Kauno, Šiaulių ir kitose Lietuvos vietovėse veikusios spaustuvės, o juose dirbę žmonės įkalinami. Kai pas mane, ką tik pradėjusį veiklą savo įkurtoje spaustuvėje, apsilankė kunigai Juozas Zdebskis ir Sigitas Tamkevičius, abu tvirtino, kad daugiau kaip dvejus metus neišsilaikysiu: KGB vis tiek suseks. Laimė, prognozės neišsipildė ir galėjau dirbti dešimt metų iki pat nepriklausomybės atkūrimo.
Dabar, remiantis Seimo priimtais įstatymais, gaudamas valstybinę pensiją aš, kaip pensininkas (kaip ir kiti pensininkai), negaliu legaliai dirbti Karo muziejuje, kuriam mes priklausome, rinkti medžiagą apie Lietuvoje veikusias spaustuves, juose dirbusius žmones, remontuoti esančias patalpas ir užsiimti kita su tuo susijusia veikla, todėl ir toliau dirbu nelegaliai.
Nepaisydami ansčiau buvusių sunkumų šiandien galime džiaugtis laisvu žodžiu ir savo archaiška kalba. Todėl jums, žurnalistai, spaudos atgavimo, kalbos ir knygos 100-ųjų metinių proga linkiu nepriklausomo tiesos žodžio. O visiems lietuviams nepamiršti savo rašto istorijos bei ginti gimtąją kalbą nuo naujų iššūkių šiuo globalizacijos laikotarpiu.
Kalba, pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje gegužės 7 d.
© 2004 "XXI amžius"
|