| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Profesiją nulėmusi mokytoja
Rodos, dabar matau: stovi klasėje aukšta, laiba, negraži, juodais vienuolės drabužiais, ori, santūri mokytoja. Pirmu įspūdžiu mokytoja šalta, tartum mokiniams neprieinama. Tokios laikysenos mokytojams mokiniai išdaigų nekrečia. Bet prabilusi savo kreipiniais į mokinius, mokytoja staiga pasikeičia, tampa maloni, patraukli. Ir labiausiai pasikeičia mokytoja dėstydama pamokų temas. Jos vaizdingas istorinių faktų pasakojimas patraukia visų klasės mokinių dėmesį, nors ne visos domisi jos dėstoma disciplina. Mokytoja istorinius faktus dėsto taip, lyg pati būtų tų įvykių dalyvė, nors pasakotų, tarkime, apie Kartagenos karus. Mokytoja sušildo klasės atmosferą. Klausytojų drausminti nereikia, nors klasė ir nepasižymi drausmingumu. O dažnai pamokų temos sunkios, daug painių faktų. Taip sudominti mokinius dėstomąja disciplina reikia didelio mokytojo meistriškumo. Pamokos būdavo įdomios ir dėl įvairios pamokų vedimo metodikos. Niekada nežinojome, kaip vyks būsimoji pamoka. Labai įvairi būdavo pamokų apklausos ir naujos temos įtvirtinimo forma. Negirdėtas dalykas buvo istorijos rašomasis. Kai kada mokytoja pakviesdavo kokią mokinę atpasakoti ką tik dėstytą pamokoje temą. Tai mobilizuodavo mokinių dėmesį, lavindavo atmintį, mokinių norą įsiminti naujus istorinius faktus. Dažnai mokytoja skatindavo piešiniuose pavaizduoti kiekvienai labiau atmintin įstrigusius, praeitoje pamokoje pateiktus istorinius faktus tai būdavo namų darbų užduotis. Įvairi dalyko dėstymo metodika darė pamokas įdomias, įvairias, lavino mokines įvairiapusiškai. Mokytoja buvo puiki metodininkė, dėstomos disciplinos puiki žinovė. Meistriškai vesdama pamokas, mokytoja rodė meilę savo darbui ir pasirinktai specialybei. Buvo labai patrauklu ir įdomu mokytis senovės istorijos. Ši istorijos mokytoja savo dėstymu sudomino mane, patraukė susidomėti jos dėstoma disciplina. Iki tol aš norėjau būti pradžios mokyklos mokytoja. O prieškario Kauno šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijos pirmoje reformuotoje klasėje (1938-1939 mokslo metais), seselės Fidelijos istorijos disciplinos dėstymu sudominta, apsisprendžiau tapti istorijos mokytoja. Baigusi gimnaziją, šio savo pasirinkimo nepakeičiau, studijavau istoriją, įgijau istorikės specialybę. Gaila, kad mokytoja mums dėstė tik vienerius metus. Niekada daugiau nei gimnazijoje, nei universitetuose (Vytauto Didžiojo ir Vilniaus) nesutikau istorikų, taip įdomiai, nuoširdžiai dirbančių, taip savo dėstomąjį dalyką mėgstančių mokytojų ar dėstytojų. Seselė Fidelija, nors savo kolegų nelabai suprasta ar įvertinta, buvo vienintelė, nepamirštama mano sutikta istorikė, mokytoja, nepaprastai mylėjusi mokinius ir savo darbą. Ir aš, dirbdama jau sovietų valdžios metais įvairiose mokyklose (vidurinėse, technikume, spec. lavinimo), dažnai vadovaudavausi savo buvusios mokytojos istorijos dėstymo metodika. Šiais metais mano mokytojai būtų sukakę šimtas metų. Ji, Eugenija Jackūnaitė, gimė 1904 m. sausio 1 d. Biržų apskrityje. 1929 metais baigė Panevėžio gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto istorijos specialybę. Tais pačiais metais įstojo į Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyną Kaune, kur gavo sesers Fidelijos vardą. Studijuodama dvejus metus (1932-1934) dirbo kongregacijos pradžios mokykloje Kaune mokytoja, o vėliau, iki 1940 metų, Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijoje istorijos mokytoja. Vokiečių ir sovietų okupacijų metais iki 1948-ųjų dirbo Linkuvos ir Prienų vidurinėse mokyklose istorijos mokytoja. Vėliau - vaikų tuberkuliozės sanatorijoje ir Pažaislio psichiatrijos ligoninėje sanitare, nuo 1953 iki 1963 metų dirbo vaistinėje. Būdama pensijoje, iki mirties dirbo tarp vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų katekizacijos darbą. Mirė 1981 m. birželio 18 d. Palaidota Pažaislio šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyno kapinėse. Minint mano mylimos mokytojos E.Jackūnaitės s. Fidelijos šimtąsias gimimo metines, aplankius jos kapą, ir toliau lieka gyvas mokytojos atminimas. Sunkus, kruopštus, reikalaujantis kasdieninės proto, nervų įtampos, visiško atsidavimo, nuoširdumo, duodantis mažai apčiuopiamų rezultatų mokytojo darbas labiausiai įvertinamas mokinių prisiminimais. Tik per laiko atstumą, atsigręžus gali lyginti ir įvertinti tave mokiusius žmones. Tarp jų vienas kitas šviečia švyturiu, kaip ir ši mano mokytoja. Elvyra RAŽANAUSKAITĖ, Kaunas
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |