| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Šimtamečiai medžiai ardo kultūros paminklus Rūta JONUŠKIENĖ
Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia pastatyta 1883 metais. Tikriausiai tuo pat metu buvo pasodinti ir medžiai, per šimtmetį ar daugiau į aukštybes iškilusiais ir su bažnyčios bokštais aukščiu susilyginusiais medžių vainikais dabar juosiantys bažnyčią. Adolfo Streikaus knygoje Utenos parapija rašoma, kad 1873 metais, rūpinantis varpinės statyba (tais metais senoji varpinė nugriuvo), pasinaudota proga ir visas šventorius aptvertas akmenų tvora. Varpinė pastatyta 1876 metais. Ji buvusi vieno aukšto, ir, tik pastačius naują bažnyčią, varpinei pristatytas antrasis aukštas. Parapijiečiai jau pastebėjo, kad dalis senų medžių iškirsta. Vieni gaili bažnyčios istoriją ir senovę menančių klevų ir liepų, o kiti džiaugiasi, kad atsivėrė platesnė panorama, šventoriuje tapo šviesiau. Norėta iš esmės sutvarkyti šventorių Utenos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistas Jonas Marma užsiminė, jog yra projektinis siūlymas meniškai apšviesti Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią. Tačiau jei želdiniai aplink pastatą nebūtų sutvarkyti, apšvietimas būtų neefektingas. Žinoma, kol kas nėra lėšų projektui įgyvendinti (šiam tikslui reikėtų apie 100 tūkstančių litų), tačiau geroms idėjoms visuomet atsiranda rėmėjų. Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebonas Saulius Kalvaitis pasakojo, kad šiais metais norėjęs iš esmės sutvarkyti bažnyčios šventorių, tai yra, iškirsti visus senus medžius, išrauti kelmus, išlyginti teritoriją. Tokiai minčiai pritarė ir J.Marma. Medžius kirsti sumanyta ne šiaip sau. Daugelio jų šerdys išpuvusios, lapijos vainikai labai aukštai; pučiant stipriems vėjams medžiai gali lūžti ar griūti, pridarydami nemažai žalos. Kita svarbi priežastis - šaknys ardo ir verčia bažnyčios teritoriją juosiančią autentišką akmeninę tvorą, kuri yra kultūros paveldo paminklas. Žiūrint iš miesto pusės, bažnyčios tvora išsilaikiusi neblogai, tačiau vakarinė jos dalis jau gerokai pakrypusi. Medžiai taip pat gadina šventoriuje esančius paminklus - medinius kryžius ir koplytstulpius. Dėl senų medžių aplink bažnyčią kirtimo klebonas kun. Saulius Kalvaitis kreipėsi į miesto merą. Komisijos, sudarytos padėčiai įvertinti, nuomonės išsiskyrė. Utenos miesto seniūnija išdavė leidimą ne visiems, o tik keliolikai saugotinų želdinių kirsti, genėti ir pertvarkyti. Leidimą pasirašė autoritetinga komisija - Aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros darbuotojas Romualdas Motiejaitis, kraštovaizdžio architektė Jūratė Paragytė, Aplinkos apsaugos skyriaus darbuotoja Rasa Kaziliūnienė, Kultūros vertybių apsaugos departamento Utenos skyriaus viršininkas Romualdas Mikulėnas. Taigi dalis medžių bus iškirsta, o dalis liks. Ginčų būta ir anksčiau Sunku nuspręsti, kaip geriau ar, informavus visuomenę, sutvarkyti bažnyčios aplinką vienąkart, bet iš esmės, ar keletą metų iš eilės kirsti po keletą medžių. Net abejonių nekyla, jog, sumanius išardyti ar permūryti akmeninę tvorą, kiltų didžiulis triukšmas ir pasipiktinimas, tačiau kai šį ardomąjį darbą tyliai atlieka medžių šaknys, lyg ir niekam nekliūva. Tai, kad tvorą aplink bažnyčią ardo medžių šaknys, pasak miesto seniūno Jono Slapšinsko, patvirtino ir paveldo architektai. Tvarkyti bažnyčios aplinką skatina net keli motyvai: suformavus želdinius, pagerės pastato estetinis vaizdas, seni medžiai nebekels grėsmės pastatams ir žmonėms, tinkamai bus saugomas kultūros paveldas. Būta ginčų ir tuomet, kai prieš kelerius metus buvo kertamos senos liepos prie tautos patriarcho J. Basanavičiaus paminklo pagrindinėje miesto gatvėje. Ginčai ginčais, tačiau dabar akivaizdu, jog pasielgta teisingai. Paminklas matomas, švarus, ant jo nevarva vanduo. Gal ir dar kelis medžius aplink jį reikėtų nukirsti, o tuomet suformuoti jaukų skverelį. Tokį ar panašų, kokį J. Basanavičiaus ir Maironio gatvių sankirtoje miestelėnams dovanojo AB Utenos trikotažas. Gal atsirastų ir kitos bendrovės ar verslininkai, neabejingi savojo miesto grožiui. Be abejonės, buvo gailima ir beržų bei sidabrinių eglių, augusių prie senojo pašto (Dailės mokyklos) rūmų. Bet kaip puikiai pastatas atrodo dabar! Visi teigia, kad iškirtus želdinius buvo pasielgta teisingai. Išryškėjo architektūros paminklo grožis, išorės detalės. Tikriausiai niekam nekiltų mintis vėl paslėpti šį puikų statinį už augalotų medžių. Ne visada pritariama ryžtingiems sprendimams, tačiau kartais jie yra būtini, nes kiekvienas racionaliai mąstantis žmogus gali patvirtinti, jog didelius darbus žymiai pigiau, greičiau ir ekonomiškiau atlikti iš karto, nei tvarkytis po truputį kelerius metus. Dažnos kosmetinės procedūros visada kainuoja brangiau nei viena operacija. Bus restauruojamos bažnyčios išorės sienos Sutvarkius aplinką, jau šiais metais bus atliekami Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios išorės ir šventoriaus tvarkymo darbai. Šiems darbams penkiolika tūkstančių litų skyrė rajono savivaldybė ir penkis tūkstančius litų bažnyčia (tai nėra didelės sumos, žinant, jog patiesti 100 metrų kokybiškomis trinkelėmis dengto šaligatvio kainuoja daugiau nei 20 tūkstančių litų). Bus restauruojamos bažnyčios išorės sienos, kuriose yra nemažai ištrupėjusių plytų, atnaujinamas nišų, kuriose stovi skulptūros, tinkas, bareljefai virš durų, bažnyčios bokštų vidinės ir išorinės sienos. Planuojama įrengti tinkamo nuolydžio pandusą senyviems ir neįgaliems žmonėms į bažnyčią patekti. Ketinama sutvarkyti durų spynas, vartų ir vartelių vyrius bei kt. Sutvarkius bažnyčios išorę, kitąmet darbai vyks pastato viduje - bus atnaujinamas parketas, pakeistas parketas presbiterijoje, atliekami dažymo darbai. Taip pat ketinama pagrindinį į bažnyčią vedantį taką išgrįsti geros kokybės trinkelėmis, kurios bus paklotos ant sutankinto, sunkiasvorėms transporto priemonės atsparaus pagrindo, kad, reikalui esant, būtų galima saugiai įvažiuoti į bažnyčios teritoriją. Naujai bus nutiesti ir bažnyčią juosiantys takai. Deja, šiuos darbus atlikti kol kas neskubama, nes net jeigu senieji medžiai bus kertami kelerius metus, naujų takų tiesti tikrai neverta... O ką apie visa tai mano miestelėnai? Ar verta nuolat grįžti prie tų pačių problemų ir darbų? Ir kaip geriau gyventi - ar dirbti ir planuoti darbus taip, kad vertingi kultūros paminklai išliktų ateities kartoms, ar rūpintis tik šia diena? Utena Audronės DRISKIUVIENĖS nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |