| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Bitininkų dinastija iš Bitininkų gatvės Bronius VERTELKA
Vienai Panevėžio rajono Velžio gyvenvietės gatvei suteiktas Bitininkų vardas. Joje yra sodyba, kurioje gyvena vienuolika žmonių ir visi jie nors šiek tiek turi ryšių su bitininkyste. Amžiumi vyriausiam jų Vytautui Balžekui sausio 1ąją sukako 80 metų. Tris kartus kišo galvą į prūdą Vytauto tėvas buvo žinomas bitininkas Lyduokių parapijoje. Petras Balžekas visada turėdavo apie 20 bičių avilių. Ukmergiškis mėgdavo nuvykti pas kaimynus bitininkus, kad padėtų jiems kopinėti medų. Tada Vytauto tėvas po visą savaitę namuose nepasirodydavo. Išvykdamas į Ukmergės turgų, kartą jis sūnų paliko saugoti bičių spiečiaus. Kaip tyčia, jis išskrido iš avilio ir sutūpė dėdės sodelyje. Sugalvojo Vytautas bites atgal parsivaryti. Išsitepė galvą kažkokiu tepalu. Vylėsi, kad užuodusios bjaurų kvapą jo neims gelti. Bet atsitiko priešingai. Bitės lyg susitarusios puolė berniuką. Vaikas tris kartus šoko į prūdą, kad vandeniu nuo jų atsigintų. Vytautą taip sugėlė bites, kad per sutinusį veidą akys nieko nematė. Nesuprato, ką reiškia keisti galvą Tuo metu kaime laikydavo kelminius avilius. Juos darydavo iš rąsto nuopjovos, kurios viename gale išskaptuodavo kiaurymę. Ten ir apsigyvendavo bitės. Sykį tėvas Vytautą nusivedė pas kaimyną. Apžiūrėjęs jo avilį, vyresnysis Balžekas šiam ir sako: Reikės keisti galvą. Vytautas iš pradžių nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Pasirodo, vienas avilio galas stovi aukščiau, o kitas žemiau, todėl juos reikėjo sukeisti vietomis. Itin dosnūs medaus buvo metai, kada vokiečiai bėgo iš Lietuvos. Iš vieno kelminio avilio bent keturis kibirus gintarinio jo prikopė. Okupavus mūsų šalį vokiečiams, jie pasirodė kaip kultūringi žmonės. Užsimanę medaus, šie jo paprašydavo. Užėjus rusams, jų kareiviai išdraskydavo visą bičių šeimą. Už tokias piktadarystes jiems Vytautas iki šiol negali atleisti. Mokslai baigėsi... lageriu Išlydėjo namiškiai Vytautą semtis bitininkystės mokslų. Siekti žinių Kretingoje jį rekomendavo agronomas Narbutas. Mokslas ten truko vienerius metus. Kaip tik tuo metu žemės ūkio mokykla buvo reorganizuota į technikumą. Dar mokslo metams neįpusėjus, skrebai atėjo suimti Vytauto. Pasirodo, jį įskundė kaip partizanų ryšininką. Jaunuolio laukė ilgi kančių ir nelaisvės metai. Jis buvo nuteistas 25 metams lagerio. Vykstant kaliniams į Temirtau buvo šilta. Nuteistuosius perrengė vasariškais drabužiais. Nuvažiavus gal 20 kilometrų, staiga pradėjo niauktis dangus, ėmė stūgauti pūga. Privertė sniego tiek, kad toliau važiuoti buvo neįmanoma. Sargybiniai sako: Kas norite, galite pasilikti mašinoje, kitiems teks eiti pėstiems. Vyrai suprato: pasilikus jų lauktų mirtis. Paėmę silpnesniuosius už parankių, jie ėjo toliau. Išvargę ir alkani pasiekė nekūrentą baraką. Krito miegoti kaip kas sugebėjo. Nė vienas nesušalo ir net nesusirgo. Už darbadienius nesutiko dirbti Tik po penkerių metų ir trijų mėnesių V. Balžekas grįžo į gimtąjį Jogvilų kaimą. 1956 metais sukūrė šeimą. Atvažiavęs kolūkio pirmininkas rado Vytautą nendrėmis dengiantį stogą. Eisi dirbti? - paklausė pirmininkas. Pagalvojęs jis sutiko. Išėjo šienauti, o dalgis atšipęs. Tyčia, užtaikęs į kelmą, jį nulaužė. Mato, kad Vytautas prastas pjovėjas. O samdomas už pinigus ėjo bet kur. Atsisakius kolūkio bitininkui savo pareigų, į jo vietą Vytautą pasiūlė. Iš pradžių jis turėjo prižiūrėti 25 bičių šeimas. Likvidavus kolūkį, V. Balžekas perėjo dirbti bitininku į Panevėžio sodininkystės ūkį. Žinojo, kad Staliną iš mauzoliejaus meta V. Balžekui dirbant šiame ūkyje, bitynas vienu metu turėjo net 150 bičių šeimų. Ne kartą jis buvo pripažintas geriausiu rajono bitininku. Netgi į sąjunginį bitininkų suvažiavimą buvo deleguotas. Apsigyvenę Sovietų Sąjungos sostinėje, su tokiu Puipa sumanė po Maskvą pasidairyti. Net nepriėjus jos centro, ėmė plūsti kariuomenė su karine technika. Geležiniu žiedu ji apsupo Kremlių. Arčiau jo nieko neleido. Smalsumo vedini, draugai kitą dieną vėl čia prisistatė. Tik ant mauzoliejaus jau nebebuvo Stalino pavardės. Važiuodami traukiniu namo išgirdo, kad generalisimas išmestas iš mauzoliejaus. Žmonės atrodė lyg kažko pasimetę, o Vytautui tik juokas ėmė iš tokios jų reakcijos. Vyresniųjų vietą užima jaunesnieji Ilgokai teko dirbti prie bičių ir V.Balžeko žmonai Viktorijai. Būdami pensininkai, dabar jie bitininkavimu užsiima prie savo namų. Greta Balžekų sodybios žiemoja penkiolika bičių šeimų. Bitininkavimo verslą iš tėvo rankų perėmė jo sūnus Gintaras. Jis prižiūri apie 250 bičių šeimų. Bitynai skirtingose vietose, todėl Velžyje gyvenančiam vyrui nėra kada nuobodžiauti. Jis pasidaro pats viską, ko reikia bitininkavimui. Tvarkytis bičių ūkyje Gintarui padeda jo žmona Onutė. Abu jie baigė aukštesniuosius bitininkystės mokslus Kaune. Ten jaunuoliai ir susipažino. Kitoks jų, nei vyresniųjų Balžekų, gyvenimas. Sugeba jie pasidairyti po pasaulį, pasidomėti, kaip bitininkauja užsienio šalyse. Velžyje gyvenantys Balžekai kviečiami dalyvauti pasauliniuose bitininkų kongresuose. Nesiskundžia jie, kad vos sutelpa tėvų sodyboje, reikia būtinai statytis savo namus. Norėtų jie turėti geresnę bitininkauti reikalingą techniką, bet tam stokoja lėšų. Tačiau Balžekams smagu girdėti, kai pirkėjai giria jų bičių suneštą medų. Velžys, Panevėžio rajonas Autoriaus nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |