Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis
Atmintis
Laikas
Aktualijos
Darbai
Credo
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Meilė Kristui yra šventumo paslaptis“

Mindaugas BUIKA

Palaimintieji Augustas Čartoriskis, Laura Montoja Upegi, Marija Gvadelupė Garsija Savala, Džiulija Nemezija Valė

Palaimintosios Euzebija Palomina Jenez ir Aleksandrina Marija da Kosta

„Meilė Kristui yra šventumo paslaptis“, – sakė popiežius Jonas Paulius II balandžio 25 dieną aukotų šv. Mišių homilijoje, kurių metu Bažnyčios palaimintaisiais paskelbė lenką salezietį kunigą, keturias vienuoles iš Ispanijos, Meksikos, Kolumbijos ir Italijos bei portugalę pasaulietę. „Jie yra iškalbingi liudytojai to, kaip Viešpats perkeičia tikinčiųjų egzistenciją, kai jie visiškai Juo pasitiki“, - kalbėjo Šventasis Tėvas kviesdamas Romos Šv.Petro aikštėje į beatifikacijos iškilmes susirinkusius maldininkus sekti naujų palaimintųjų pavyzdžiu ir ištikimai liudyti savąjį tikėjimą ir meilę.

Per savo 25 metų pontifikatą popiežius Jonas Paulius II jau yra paskelbęs daugiau kaip 1300 palaimintųjų. Jis taip pat yra kanonizavęs 477 šventuosius, daugiau nei visi jo pirmtakai iki šiol. Kaip įprasta, beatifikacijos iškilmėje sakytame pamoksle Popiežius supažindino pamaldų dalyvius su naujųjų palaimintųjų svarbiausiais gyvenimo bruožais, iškeldamas jų ypatingus nuopelnus tikėjimui ir Bažnyčiai.

Sekdamas pašaukimu atsisakė kilmingų titulų

Pirmiausia kaip „šventumo pavyzdys jauniems žmonėms“ buvo pristatytas XIX a. antroje pusėje gyvenęs palaimintasis Augustas Čartoriskis, kuris, sekdamas dvasiniu pašaukimu, atsisakė savo kilmingų titulų, tapo kunigu vienuoliu ir tai jį atvedė į šventumo kelią. Šis jaunasis kunigaikštis, rūpestingai stengdamasis suvokti dieviškąjį planą, „malda Dievui pavedė visus iškilusius klausimus ir didelį nerimą“ bei „klusnumo dvasia klausė savo dvasinių vadovų patarimų“, aiškino Šventasis Tėvas. Tai padėjo jam suprasti vienuoliško gyvenimo neturto ir tarnavimo „mažiausiems“ giliąją prasmę ir priimti sprendimus, kuriais „jis herojiškai įgyvendino dieviškosios Apvaizdos sumanymą“.

Augustas Čartoriskis gimė 1858 m. rugpjūčio 2 d. Paryžiuje ir buvo Lenkijos bei Lietuvos kunigaikščio Vladislovo Čartoriskio ir princesės Marijos Amparo Munjos de Vista Alegre, kuri buvo tuometinės Ispanijos karalienės duktė, pirmagimis sūnus. Žymioji kunigaikščių Čartoriskių šeima jau keli dešimtmečiai gyveno tremtyje Prancūzijoje ir savo įtaka bei turtais prisidėjo prie 1795 metais Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasidalytos Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo, aktyviai veikdami lenkų emigracijoje ir Europos politiniuose sluoksniuose.

Kilmingoji šeima tikėjosi, kad ir pirmagimis Augustas pratęs šį darbą tautos labui ir kartu išgarsins Čartoriskių vardą, tačiau Dievo planai buvo kiti. Kai berniukui buvo šešeri metai, nuo džiovos mirė jo motina, ir ši liga persidavė sūnui, pakirtusi jo sveikatą likusiam gyvenimui. Jausdamas vis didesnį dvasinio susikaupimo bei maldos poreikį, Augustas ėmė suprasti, kad nuolatinės kelionės su tėvu po Europos šalis, iškilmingi susitikimai ir puotos yra svetimi jo sielai. „Turiu prisipažinti, kad jaučiuosi pavargęs nuo tų pobūvių, ir jų paviršutiniškumas man kelia skausmą“, - rašė 20-metis jaunuolis savo tėvui.

Augusto asmenybės formacijai įtakos turėjo 1874-1877 metais jo dvasiniu auklėtoju dirbęs žymus lenkų ir lietuvių sukilimo prieš carizmą dalyvis Juozapas Kalinovskis, kuris buvo dešimčiai metų ištremtas į Sibirą ir vėliau tapo karmelitų vienuoliu. (Popiežius Jonas Paulius II J.Kalinovskį kanonizavo šventuoju.) Didžiulį vaidmenį, jaunajam kunigaikščiui pasirenkant kunigo ir vienuolio gyvenimą, suvaidino jo susitikimas su Saleziečių kongregacijos įkūrėju italų kunigu šv. Jonu Bosku.

Visoje Europoje išgarsėjęs kaip pamokslininkas ir jaunimo auklėtojas kunigas Don Boskas, 1883 metais atvykęs į Paryžių, priėmė kunigaikščių Čartoriskių kvietimą aukoti šv. Mišias jų šeimos turėtų Lambero rūmų koplyčioje. Po pamaldų, kuriose jis su savo tėvu patarnavo prie altoriaus, Augustas paprašė privataus pokalbio su Don Bosku, kuris tapo jo „sielos tėvu“ bei vadovu. Nors ir nenoromis, Augusto tėvas davė sutikimą leisti jaunuoliui nukeliauti į Turiną, kur buvo saleziečių bendruomenės centras, ir dalyvauti Don Bosko vadovaujamose dvasinėse pratybose, sustiprinusiose jo pašaukimą.

Nepaisydamas artimųjų priekaištų, kad vedybomis reikia pratęsti kilmingą giminę, Augustas tvirtai apsisprendė tapti vienuoliu saleziečiu. Pačiam Don Boskui suabejojus dėl kunigaikščio priėmimo į neturto įžadus duodančią kongregaciją, Augustas sugebėjo gauti tuomečio popiežiaus Leono XIII patvirtinimą dėl jo apsisprendimo. „Pasakyk Don Boskui, jog pats Popiežius nori, kad jis tave priimtų į saleziečių bendruomenę“, – rašė laiške Šventasis Tėvas. Gavęs šį patikinimą, Don Boskas atsakė: „Jeigu taip, mano brangus sūnau, aš priimu tave. Nuo šio momento tu esi saleziečių šeimos dalis ir noriu, kad jai priklausytum iki gyvenimo pabaigos“.

1887 metais oficialiai atsisakęs kilmingo titulo įpėdinystės ir perleidęs ją savo broliams, Augustas pradėjo saleziečių noviciatą. Nors tėvas kelis kartus jį aplankė ir net per Bažnyčios hierarchus bandė atkalbėti sūnų nuo šio pasirinkimo, tačiau Augustas buvo ryžtingas. Jis su „dideliu širdies džiaugsmu“ 1887-ųjų lapkričio 24 d. davė pirmuosius įžadus ir iš paties Don Bosko rankų priėmė vienuolio abitą. „Drąsos, mano kunigaikšti! Šiandien mes laimėjome, ir aš galiu pasakyti, kad, vieną dieną tapęs kunigu, tu daugiau nuveiksi savo šaliai“, - kalbėjo jam saleziečių bendruomenės įkūrėjas. Po kelių mėnesių Don Boskas mirė, ir Augustas amžinuosius įžadus davė jau prie savo mokytojo kapo.

Po penkerių metų baigęs teologijos studijas, 1892-ųjų balandžio 2 d., A.Čartoriskis buvo įšventintas kunigu. Nors tėvas jo kunigystės šventimuose nedalyvavo, tačiau vėliau jis susitaikė su savo sūnaus iškentėtu sprendimu. Dėl progresuojančios džiovos, A.Čartoriskio kunigiškas gyvenimas truko tik vienerius metus: jis mirė Italijoje 1893 m. balandžio 8 d. Palaikai buvo sugrąžinti į Lenkiją ir palaidoti šeimos kriptoje Sieniavos parapijos bažnyčioje. Vėliau jie buvo perkelti į saleziečių bažnyčią Peremyslyje, kur ilsisi iki šiol.

„Mano brangūs jaunieji draugai, - kreipėsi popiežius Jonas Paulius II į beatifikacijos iškilmėse gausiai dalyvavusį jaunimą. – Mokykitės iš palaimintojo Augusto karšta malda prašyti Šventosios Dvasios šviesos ir išmintingo vadovavimo, kad galėtumėte suprasti dieviškąjį planą savo gyvenime ir nuolat žengti šventumo keliu“.

Misijinių kongregacijų įkūrėjos

Tą patį sekmadienį, balandžio 26 dieną, Šventasis Tėvas palaimintąja paskelbė ir kongregacijos įkūrėją vienuolę Laurą Montoją Upegi, kuri tapo pirmąja Kolumbijos moterimi, nusipelniusia tokios Bažnyčios garbės. Gimusi 1874 m. gegužės 26 d. ir baigusi pedagoginius mokslus, ji dirbo pradinių klasių mokytoja tarp Antijokėjos ir Medeljino provincijų indėnų genčių. Neapsiribodama dalykiniu švietimu, ji stengėsi savo auklėtiniams perteikti ir Evangelijos žinias bei vertybes, nes daugelis Kolumbijos indėnų tuomet dar nepažino Jėzaus Kristaus mokymo.

Pajutusi ir išugdžiusi pašaukimą vienuoliniam gyvenimui, Laura drauge su keliomis kitomis savanorėmis, kurios atsidėjusios mokė ir evangelizavo indėnus, 1914 metais įkūrė naują kongregaciją, žinomą Švč.Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo ir Šv.Kotrynos Sienietės misionierių vardu. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų, kai moterys misionierės aktyviai įsitraukė į vietinių Lotynų Amerikos gyventojų evangelizavimo veiklą. Motina Laura savo pačios „meilės pedagogikos“ pavyzdžiu mokė dvasines dukteris priimti indėnų tautinę kultūrą, gerbti jų žmogišką orumą ir tobulai derinti apaštalinį ir kontempliatyvų gyvenimą.

Palaimintoji L.Montoja, kuriai Kolumbijoje prigijo garbingas indėnų mokytojos vardas, mirė Medeljine 1949 m. spalio 21 d. po sunkios ir skausmingos ligos, paskutinius devynerius gyvenimo metus praleidusi invalido vežimėlyje. Dabar jos įkurtos kongregacijos misionierės darbuojasi devyniolikoje šalių Amerikos, Afrikos ir Europos kontinentuose.

„Ši palaimintoji kolumbietė laikė save indėnų motina, kuriems ji norėjo atskleisti Dievo meilę“, - kalbėjo Popiežius beatifikacijos šv.Mišių homilijoje. Priminęs, jog ir tada, kai gyveno motina Laura, ir dabar Kolumbijoje vyksta neramumai bei pilietinės kovos, Jonas Paulius II ragino, kad naujosios palaimintosios „taikos mokymas“ įkvėptų kolumbiečius siekti šalyje taikos, teisingumo ir tikrosios pažangos.

Kita tą pačią dieną palaimintąja paskelbta Lotynų Amerikos atstovė, taip pat kongregacijos įkūrėja vienuolė Marija Gvadelupė Garsija Savala gimė Meksikoje 1878 m. balandžio 27 d. Nuo ankstyvos jaunystės žinoma savo pamaldumu ir jautrumu kitų vargams, sulaukusi 23 metų rengėsi ištekėti, tačiau nutraukė sužadėtuves, nes pašaukimas dvasiniam gyvenimui buvo stipresnis. Jos dvasinis vadovas kunigas Siprianas Inikesas, sužinojęs apie „staigų pasikeitimą širdyje“, pakvietė kurti naują kongregaciją, pavadintą Švč. Margaritos Marijos (Alakok) ir vargšų tarnaitės kongregacija.

Naujoji bendruomenė, kurios pagrindinė charizma buvo rūpinimasis ligonių fizine ir dvasine gerove, oficialią veiklą pradėjo 1901 m. spalio 13 d. M.Gvadelupė buvo išrinkta generaline vyresniąja sparčiai augančios kongregacijos, kuri iš surinktų aukų pastatė ligoninę. Nuo 1911 iki 1936 metų vykstant Katalikų Bažnyčios persekiojimui Meksikoje, motina Marija, nebijodama rizikos, ligoninėje suteikė prieglobstį kunigams ir vyskupams. Tačiau užuojauta ir rūpestis fizine bei dvasine ligonių gerove buvo pirmasis jos uždavinys, kuriam ji atsidavė visa širdimi.

Motina Marija, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais sirgusi sunkia liga, mirė 1963 m. birželio 23 d. Jos įkurtos kongregacijos seserys dabar slaugo ligonius įvairiose Lotynų Amerikos ir Europos šalyse. Popiežius Jonas Paulius II beatifikacijos šv.Mišių homilijoje iškėlė naujosios palaimintosios Marijos Gvadelupės Garsijos beribę meilę Kristui, ištikimybę Bažnyčiai ir priminė jos prasmingą gyvenimo motto, paliktą dvasinėms dukterims: Meilė iki aukos ir atkaklumas iki mirties.

Spinduliuojančio šventumo kasdienybėje pavyzdžiai

Kitos dvi balandžio 26-ąją popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikuotos vienuolės atstovauja Europos šalims – Italijai ir Ispanijai.

Naujoji palaimintoji sesuo Džiulija Nemezija Valė gimė 1847 m. birželio 26 d. vaizdingame Aostos slėnyje, šiaurinėje Italijos dalyje. Patyrusi nemažus šeimos gyvenimo išbandymus, po ankstyvos motinos mirties ir baigusi vienuolių išlaikomą internatinę mokyklą kaimyninėje Prancūzijoje (Bezensone), Džulija 1866 metais įstojo į Šv. Joanos Antidos Turė meilės seserų kongregacijos noviciatą. Parengiamojo kurso pabaigoje ji davė vienuolės įžadus, prisiimdama Nemezijos vardą, kuri buvo ankstyvosios Bažnyčios kankinė. Jos gyvenimas buvo grindžiamas devizu: Liudyti savo meilę Jėzui iki galo, bet kokia kaina, amžinai.

Sesers Nemezijos nepaprastai švelnūs charakterio bruožai atsiskleidė tada, kai ji buvo pasiųsta mokytojauti į Šv.Vincento institutą Tortonos miestelyje. Atrodė, kad visur buvo pilna „sesers Nemezijos širdies“: vienuolės, internatinės mokyklos auklėtiniai, kurių daugelis buvo našlaičiai, miestelio šeimos, gretimos seminarijos studentai, jauni kariai iš Tortono įgulos siekė kuo artimiau bendrauti su ja. Dėl beribės meilės visiems ir sielos švelnumo sesuo Nemezija buvo pavadinta „mūsų angelu“. Sulaukusi 40 metų ji buvo paskirta vietinės vienuolių bendruomenės vyresniąja, tačiau tai visiškai nepakeitė jos būdo, nes vadovauti jai reiškė „tarnauti“ visiškai atsiduodant dėl kitų gerovės.

1903 metais sesuo Nemezija persikėlė į Borgarą netoli Turino, kur buvo įkurta nauja Meilės seserų kongregacijos provincija ir ji buvo paskirta noviciato vadove. Čia ji taikė tą patį auklėjimo ir bendravimo metodą, kuris buvo grindžiamas meile, supratimu, gerumu, užuojauta. „Ji pažinojo kiekvieną mūsų, - prisiminė viena iš 500 jos išauklėtų novicių. – Ji suprato mūsų poreikius, stengėsi prisitaikyti prie kiekvienos mūsų charakterio ypatybių, tarsi klausdama, ką turi daryti, kad mes ją mylėtume“. Tobulai rodydama meilę kitiems, ji sau tarsi neegzistavo. Sesuo Nemezija šioje šventumo aureolėje mirė 1916 m. gruodžio 18 d., sulaukusi 69 metų amžiaus. „Ji yra pavyzdys spinduliuojančio šventumo, nukreipto į evangelinio tobulumo pačią viršūnę, kuris gali būti perteiktas paprastu kasdienio gyvenimo elgesiu, visiškai atsiduodant Dievo tarnystei“, - taip palaimintąją Nemeziją savo homilijoje apibūdino popiežius Jonas Paulius II.

Tarp šešių Dievo tarnų, kuriuos jis beatifikavo balandžio 26-ąją, buvo ir ispanė vienuolė Euzebija Palomina Jenez, kuri išpranašavo praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kilusį pilietinį karą Ispanijoje ir savo kentėjimus dėl sunkios ligos paaukojo šalies žmonių sielų išganymui. Ji gimė 1899 m. gruodžio 15 d. vargingoje sezoninio žemės ūkio darbininko šeimoje, kuriai teko paragauti ir elgetos duonos. Su vyresniąja seserimi dirbdama tarnaite Salamankoje, pamaldi mergaitė susipažino su Marijos Krikščionių pagalbos kongregacijos vienuolėmis, kurioms padėdama ir pati įsitraukė į bendruomenės gyvenimą.

1922 m. rugpjūčio 5 d. priimta į noviciatą ir po poros metų davusi vienuolės įžadus, sesuo Euzebija buvo paskirta į kongregacijos namus Valerde del Kamino miestelyje, pietvakarinėje Ispanijos dalyje, kur seserys išlaikė mergaičių mokyklą. Nors ir nebaigusi jokių teologijos mokslų ir dirbdama kasdienius virėjos, valytojos, durininkės, daržininkės darbus, sesuo Euzebija, turėdama fenomenalią atmintį, mokėdama gausybę pasakojimų apie šventuosius ir misionierius bei rodydama jautrumą visų rūpesčiams, netruko tapti dvasiniu autoritetu ne tik mokinėms ir jų tėvams, bet netgi seminaristams ir kunigams. Jos širdis buvo kupina Viešpaties išminties ir gailestingumo, ji tapo viena pirmąja seseriai Faustinai Kovalskai apreikšto Dievo gailestingumo mokymo perteikėja Ispanijoje.

1931 metais Ispanijoje prasidėjus Katalikų Bažnyčios persekiojimams ir vėlesniems pilietiniams neramumams, numatydama didelį pilietinį karą, ji pasiūlė Dievui save kaip auką už Ispanijos išgelbėjimą. Netrukus ši jos auka buvo priimta, ir 1932 metų rugpjūtį sesuo Euzebija susirgo mistine liga, kurios gydytojai negalėjo diagnozuoti. Jos kūno galūnės ištino, išsikraipė ir šį luošumą bei skausmo kančias sustiprino paaštrėjusi astmos liga. Nepaisydama didžiulio kentėjimo, sesuo Euzebija ir toliau liko rami bei linksma, rodė švelnią pagarbą aplinkiniams, kurie ja rūpinasi. Ji mirė 1935 m. vasario 10 d. , tarp vietos gyventojų pelniusi „šventosios“ vardą. „Pasirinkusi radikalumą ir pastovumą sesuo Euzebija Palomina Jenez rodo patrauklų ir reiklų šventumo kelią visiems mums, ypač šių laikų jauniems žmonėms“, - konstatavo popiežius Jonas Paulius II beatifikacijos iškilmių homilijoje.

Kentėjimus paaukojusi sieloms išgelbėti

Tose pačiose iškilmėse Šventasis Tėvas palaimintąja paskelbė ir mistinį patyrimą išgyvenusią portugalę pasaulietę Aleksandriną Mariją da Kostą, kuri dėl luošumo ir nesveikatos turėtas fizines kančias paskyrė kaip auką nusidėjėliams išganyti. Aleksandrina gimė 1904 m. kovo 30 d. Balazaro vietovėje, Portugalijoje. Sulaukusi keturiolikos metų, pamaldi ir tvirtą religinį švietimą gavusi mergaitė patyrė tai, kas jai paliko fizinį ir dvasinį antspaudą visam likusiam gyvenimui: suteikė realią galimybę pažvelgti į nuodėmės siaubą bei pasekmes.

Kaip nurodoma Vatikane paskelbtoje palaimintosios biografijoje, 1918 metų Didįjį šeštadienį ji kartu su seserimi ir drauge išgyveno įsilaužėlių į namus seksualinio pasikėsinimo bandymą. Saugodama savo skaistumą Aleksandrina iššoko per langą ir dėl gautų didelių sužeidimų prasidėjęs negrįžtamai progresuojantis paralyžius pakeitė visą jos gyvenimą. Sulaukusi devyniolikos metų ji buvo visiškai paralyžiuota ir buvo prikaustyta prie patalo likusius 30 savo gyvenimo metų.

Aleksandrina be perstojo meldė Dievo Motinos stebuklingo išgijimo malonės, pasižadėdama po jo tapti misioniere, tačiau pamažu su Dievo pagalba vis labiau suvokė, kad kentėjimas yra tikrasis jos pašaukimas ir buvimas Viešpaties „auka“ sudaro jos didžiąją misiją. Tai suprasdama ir nuolankiai priimdama ji sakė: „Dievo Motina man suteikė dar didesnę malonę: iš pradžių apleidimą, po to susitaikymą su Dievo valia ir pagaliau kentėjimo troškimą“. Augant šio kentėjimo troškimui, ji suvokė esanti pakviesta atverti akis kitiems dėl nuodėmės poveikio, raginti juos atsiversti ir tuo prisidėti prie žmonijos išganymo.

Jos mistinis Kristaus kančios liudijimas vyko nuo 1938 m. spalio 3 d. iki 1942-ųjų kovo 24 d., kai kiekvieną penktadienį tuo laiku Aleksandrina išgyvendavo tris valandas Jėzaus patirtus kentėjimus prieš nukryžiavimą. Tomis valandomis ji, tarsi įveikusi savo paralyžių, pakartodavo gestais Kryžiaus kelio stotis, kuriuos lydėdavo didžiulis fizinis ir dvasinis skausmas. Ji taip pat skaudžiai kentėjo dėl gundymų atsisakyti tikėjimo ir jos kūne atsiradusių žaizdų. Žmonių nesupratimas ir netikėjimas dar labiau apsunkino jos kryžių, ypač kad tie, iš kurių buvo galima laukti pagalbos, - Bažnyčios nariai ir vadovai, - rodė tik priešiškumą. Bragos arkivyskupas „uždraudė“ Aleksandrinos mokymą po to, kai kurijos sudaryta komisija paskelbė neigiamą verdiktą.

1942 m. kovo 27 d. prasidėjo naujas etapas nepaprastame Aleksandrinos gyvenime, kai ji atsisakė priimti bet kokį maistą, išskyrus Šventąją Eucharistiją. Ji maitinosi tik Komunija likusius trylika metų ir septynis mėnesius, tai yra iki mirties. Medikai, abejodami šiuo reiškiniu ir bandydami nustatyti neva „apgavystę“, su Aleksandrina darė įvairius tyrimus bei testus, neslėpdami savo priešiškumo, kas dar labiau pagilino jos kentėjimus. Tačiau ji nuolankiai priėmė šį pažeminimą, prisimindama per vieną regėjimą jai Jėzaus pasakytus žodžius: „Tu labai retai rasi paguodą... Bet aš noriu, kad tuomet, kai tavo širdis bus pilna kančios, tavo lūpose būtų matoma šypsena“.

To rezultatas – visi, kurie aplankė Aleksandriną, galėjo matyti moterį, kuri, nepaisydama didelių fizinių kančių, buvo linksma, besišypsanti, spinduliuojanti ramybe. Tik nedaugelis suprato jos kentėjimus ir vidinius išgyvenimus. Salezietis kunigas Umbertas Paskualė, kuris tuos metus buvo šalia Aleksandrinos, paragino jos seserį rašyti dienoraštį apie jos mistinį patyrimą ir pasisakymus. 1944 metais tapusi Saleziečių bendradarbių sąjungos nare, Aleksandrina dar tvirčiau savo kentėjimus skyrė sieloms išganyti. Ji gyvai domėjosi vargšų reikalais bei dvasine gerove tų, kurie prašė jos patarimo. Aleksandrina mirė 1955 m. spalio 13 d., ir jos paskutiniai žodžiai buvo: Aš esu laiminga, nes einu į dangų.

© 2004 "XXI amžius"