| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Marijos garbinimo keliai Lietuvoje
Rašant apie Marijos garbinimą Lietuvoje, tai reikėtų padaryti pačioje Nemuno, Neries ir Šešupės šalyje. Reikėtų aplankyti Marijos šventoves, įsižiūrėti į stebuklinguosius Marijos paveikslus, patyrinėti akmenyse įspaustas Marijos pėdas, drauge su maldininkų miniomis aplankyti Aušros Vartus, Šiluvą, Žemaičių Kalvariją, Pažaislį ir kitas vietas, kur lietuviai daugelį metų nešė ir klojo po Marijos kojomis savo skausmus, sielvartus, maldas ir apžadus. Reikėtų pavaikščioti Lietuvos keliais ir sustoti prie pakelės koplytėlių su Skausmingosios Dievo Motinos statulėle, įsižiūrėti į jos veido išraišką ir bandyti atspėti lietuvio dievadirbio mintį, kurią jis savo kūrinyje norėjo išreikšti. Reikėtų vietoje išgyventi kaimo romantiką su šaltos žiemos ryto Rarotomis, su žydinčio pavasario Gegužinėmis pamaldomis, įsigilinti į šeimos darbo, maldos ir giesmės sutartinę, kai lietuvė motina pradeda savo ryto darbus su giesme Sveika Aušros Žvaigžde šviesi lūpose, dalyvauti vakariniame šeimos susibūrime, kur giedamos giesmės Marijos garbei. Deja, viso to padaryti šiandien negalime. Tenka tad raustis po istorinius šaltinius ir savo atmintį, kad galėtume atsekti, kuriais keliais ir būdais plito Marijos garbinimas Lietuvoje, kada ir kaip buvo organizuojamos Marijos garbei platinti bendruomenės brolijos, aiškinti tik iš istorinės perspektyvos jos giesmių kilmę, bandyti atskleisti jos gausių paveikslų atsiradimo ir įvairių pamaldumo formų istoriją. Tai bus, nors ir netobula, bet graži mozaika, vaizduojanti Lietuvos Bažnyčios ir jos religinio gyvenimo vaizdą, kurio centre stovi Marija. Marijos garbinimas, drauge su naujai įvesta krikščionybe, atėjo į Lietuvą iš Vakarų Europos jau nusistovėjęs tiek dogmatiniu, tiek liturginiu atžvilgiu. Įvairios šventės, pamaldumo praktikos Lietuvoj prigijo tokiu būdu, koks buvo visoje Vakarų Bažnyčioje. Nors Lietuva neišgyveno viduramžių, tų riterių ir moters garbinimo amžių, kurie davė daugybę didžių Marijos garbintojų, sukūrė naujų jos garbinimo formų, brolijų, ordinų, švenčių, himnų, maldų, išugdė ma-riologinį meną, pristatė Marijos garbei didingų katedrų, tačiau visą tą viduramžių palikimą Lietuva greitai pasisavino, į jį įsigyveno. Tuo galima išaiškinti, kodėl Lietuva, paskutinė iš Europos valstybių priėmusi krikščionybę, Marijos garbinime ne tik nuo kitų neatsiliko, bet greitai pasivijo kitas tautas ir kai kur jas net pralenkė. Pirmosios bažnyčios, pastatytos Lietuvos žemėje, gavo daugiausia Marijos titulą. Tuo būdu buvo pasekta kaimynine Livonija (dabartinės Latvijos ir Estijos plotai), kuri dar 1215 metais Laterano Susirinkimo metu, popiežiaus Inocento III laikais, buvo gavusi Terra Mariana vardą, ir Prūsija, kurią valdė ordinas, turėjęs Marijos vardą ir jos garbinimą išugdęs savo žemėse. O ir kiekviena kita, ne tik Marijos vardu pavadinta, naujai pastatyta bažnyčia buvo drauge ir Marijos sostas, jos garbinimo vieta, kur buvo aiškinamas Marijos gyvenimas, jos dorybės keliamos lietuviams pavyzdžiu, švenčiamos jos šventės. Taip Marija atėjo į Lietuvos žemę, susipažino su jos vaikais ir ėmėsi savo misijos šiame Baltijos jūros pakraštyje būti ir lietuvių Motina. Juk Marija yra neatskiriama nuo Kristaus. Gal niekur kitur, tokiame nedideliame žemės plote, nėra tiek garsių Marijos šventovėmis ir stebuklingais jos paveikslais vietų, kiek Lietuvoje. Teisingai Lietuva (prie kurios buvo prijungta Livonija) nusipelnė ir paveldėjo Marijos žemės vardą, ypač po to, kai kaimyninėje Livonijoje reformacija sunaikino Marijos garbinimą. Laikui bėgant, Marijos garbei skambėjo giesmės ir himnai ne tik bažnyčiose, bet ir kiekvienoje lietuvio pirkioje ir lūšnelėje. Jos vardą nešiojo ir nešioja tūkstančiai lietuvių moterų ir mergaičių. Jos šventės buvo tikro dvasios triumfo apraiškos. Ir tai įvyko palyginti per trumpą laiko tarpą. Marijos garbinimas Lietuvoje labai išsiplėtė, nepaprastai greitai ir įgavo visas krikščioniškame pasaulyje žinomas formas. Mūsų psichologai, tyrinėję lietuvio dvasią, yra pastebėję, kad lietuvis nemėgsta tarpininkų tarp Dievo, Marijos ir savęs. Jis kreipiasi tiesiog į Dievą arba į Jo Motiną Marija, kuri jam yra visų malonių tarpininkė ir galinga užtarytoja. Dėl to ir Šventųjų garbinimas Lietuvoje nėra ryškus. Lietuvio santykiai su Dievu ar Marija yra daugiau tiesioginiai, asmeniški, intymūs, lyg ir paslėpti nuo viešumos. Apie juos jis mažai ir santūriai kalba, lyg nenorėdamas viešumon iškelti tai, kas jam yra brangu. Savo širdies paslapčių lietuvis nemėgsta atskleisti kitiems, lyg ir bijodamas, kad kas jų nepastebėtų, nesuniekintų, neišjuoktų. Lietuvis taip pat nemėgsta už gautas malones viešai dėkoti. Jo padėka Dievui ar Marijai irgi yra intymi, šeimyniška (be skelbimo spaudoje, reklamos). Gautosios malonės jam atrodo tokios natūralios (juk Dievas yra geras, tad kitaip ir būti negali, o Marija juk yra Jo Motina), kad apie tai neverta viešai kalbėti. Todėl lietuvis yra priešingas visokioms religinių dalykų statistikoms. Lietuvių šeimose vyresniam, garbingesniam asmeniui viešai ir iškilmingai padėkoti nėra įprasta, nes tai yra tik šeimos reikalas, nes tas asmuo yra savas, o savajam asmeniui viešai dėkoti būtų įžeidimas, tai panašiai lietuvis nemėgsta viešai reikšti savo padėkos Dievui ar Marijai. Tai yra jo intymus reikalas, nes tas, iš kurio jis gavo malonę, yra jam savas, artimas. Taip pat lietuvis nemėgsta apie gautąsias malones viešai kalbėti; tai turi būti žinoma tik jam ir Dievui ar Marijai. Šitokie lietuvio dvasios bruožai gali mums išaiškinti, kodėl kai kitos tautos savo šventas, stebuklingas vietas išreklamuoja, išgarsina, pakviečia mokslininkus įvykusių stebuklų ištirti, juos aprašyti, išanalizuoti, parodyti viešumai, tai lietuvis, gavęs kurią nors, kad ir labai nepaprastą malonę, tyliai pasišalina, lyg ir slėpdamas savo paslaptį, niekam apie tai nekalbėdamas, neskelbdamas, nesigirdamas. Lietuvis nemėgsta eiti pas kunigą ar gydytoją papasakoti apie savo išgijimą ir leisti apie tai paskelbti visiems. Štai kodėl lietuviai, turėdami tiek daug stebuklingų vietų, Marijos malonėmis garsių šventovių, beveik nežino registruotų stebuklų. O jų yra labai daug, tik jais niekas nesidomėjo ir nesistebėjo. Lietuviui atrodo, kad tai visiškai natūralus dalykas. Dievo ar Marijos žygis žmogui padėti lietuvio nestebina, stebuklai jo nejaudina. Lietuviui atrodo visai natūralu, kad stebuklingoje vietoje stebuklai įvyksta. Kartais net ir vietos klebonai, kurie dažnai mato ir žino įvykusius stebuklus, nė nebando juos bent užrašyti, užregistruoti. Nieko nepadėjo nė vyskupų raginimai ir įsakymai specialioje knygoje užrašyti įvykstančius stebuklus prie Marijos paveikslų. Jei kur laikinai tokios knygos ir buvo užvestos, tai greitai jos buvo vėl pamirštos, o žmonės, patyrę iš Marijos malonių, ir toliau su džiaugsmu bei padėka širdyje kiekvienas skubėjo ten, iš kur buvo atvykęs. Taigi vien lietuvio kuklumas (kartais net iki apsileidimo) padarė tai, kad Marijos garbinimas, išplitęs per palyginti trumpą laiką ir pasklidęs įvairiomis formomis, tiek mums patiems, tiek platesniam pasauliui liko tarsi nežinomas. Net ir Marijos apsireiškimas Šiluvoje, turėjęs Lietuvos katalikybės atgimimui didelės reikšmės, ne tik nebuvo išgarsintas, kaip, pavyzdžiui, tarsi prancūzų Lurdas, ar portugalų Fatima, bet netgi pačių lietuvių ne visų buvo tinkamai suprastas ir įvertintas. Marijos šventovės Lietuvoje neįgijo tokio garso, kaip italų Loretas, vokiečių Altoetingas, lenkų Čenstakavą, meksikiečių Gvadalupė, nes jų niekas nereklamavo, ir jas lankė vien tik Lietuvos artojas, čia rasdamas pagalbos ir dvasinės paguodos. Lietuviai, taip susigyvenę su Marijos garbinimo įvairiomis formomis, lankydami jos šventoves bei stebuklinguosius paveikslus, nė nebandė į visa tai gilintis, tyrinėti, skelbti viešai, kaip yra padariusios kitos tautos, kur kiekviena Marijos šventovė turi savo ištirtą, aprašytą istoriją, kur Marijos ikonografija yra išstudijuota, nustatyta paveikslų metai ir stiliai, įtakos bei keliai, kaip ir kur tie paveikslai plito.
Pagal J.Vaišnoros, MIC, knygą
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |