|
Pirmoji krikšto akcija Lietuvoje
X-XI amžiais per Europą nusirito antroji krikšto banga, kuri pastūmė krikščioniškojo pasaulio ribas gerokai į rytus. Būtent šiame laikotarpyje pasikrikštijo beveik visos Europos tautos: danai, švedai, norvegai, čekai, vengrai, rusinai (Kijevo Rusia) ir kt. Atrodytų, Pabaltijys buvo misionierių pamirštas kraštas. Tačiau taip nebuvo. Į šį regioną taip pat buvo pasiųsti misionieriai, kurių aprašymai išliko ir byloja apie Europos valdovų rūpinimąsi apkrikštyti Pabaltijo tautas.
Vienai svarbiai misijai vadovavo šv. VaitiekusAdalbertas, kuris mirė kankinio mirtimi Prūsijoje. Jis nepabūgo grasinimų ir tęsė savo darbą stengėsi liudyti Dievą pagonims ir atversti juos į tikrąjį tikėjimą. Tačiau prūsai, vadovaujami savo žynių, toliau priešinosi šiam misionieriui. Buvo duotas terminas viena naktis per kurį šv. VaitiekusAdalbertas turėjo palikti prūsų žemes. Tačiau jis atsisakė, ir misionieriai buvo išžudyti.
Kita misija yra tiesiogiai susijusi su Lietuva, todėl apie ją pakalbėsime plačiau. Su ja sietinas pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Misija vyko 1009 metais, jai vadovavo šv. BrunonasBonifacijus. Šis misionierius buvo lankęsis naujai apkrikštytose šalyse: Lenkijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Rusioje. Visas jas buvo stengiamasi, nors ir nominaliai, susieti su pakilimą išgyvenančia Šventąja Romos imperija. Baltų kraštai, šv. Brunono akimis žiūrint, taip pat turėjo tapti universalios pasaulietinės valstybės dalimi, kurią vienijo bendra religija. Taip šventasis atsidūrė Lietuvos ir Prūsijos pasienyje, kur buvo nužudytas. Tačiau jis savo misiją įvykdė tikėjimo sėkla buvo pasėta.
Reikėtų pasakyti, kad šio pasakojimo yra trys versijos, kurios, pasak Edvardo Gudavičiaus, visos pateiktos nepriklausomai viena nuo kitos. Taigi pažvelkime, kaip vyko ši misijų kelionė.
Vos tik įžengęs į Lietuvą, šv. Brunonas buvo atvestas pas kunigaikštį Netimerą, kuris net nenorėjo išklausyti misionieriaus, sakydamas, jog lietuviai turi savus dievus, ir prašė aukoti jiems aukas. Tačiau šv. Brunonas įsakė atnešti stabus ir sumetė į ugnį. Tai pagonims turėjo parodyti jų dievų bejėgiškumą, nesugebėjimą ne tik ginti juos, bet ir patiems apsiginti. Netimeras, tai matydamas, įširdo. Jis liepė įmesti šventąjį į laužą, kuris dar degė, sakydamas, jog, tuo atveju, jei šv. Brunonui nieko nenutiks, tuomet jie nustos garbinti savo dievus ir priims krikštą. Ugnis buvo pašventinta vandeniu ir smilkalais, o po to šv. Brunonas žengė į ją. Visi trys šaltiniai skirtingai nurodo jo išbuvimo ugnyje laiką, tačiau šiuo atveju yra svarbus noras įrodyti Dievo buvimą. Šv. Brunonas žengė į ugnį pasipuošęs vyskupo apdaru ir iš jos išėjo nepažeistas.
Pastarasis Dievo buvimo įrodymas lietuviams atrodė pats reikšmingiausias. Netimeras su trimis šimtais žmonių tuojau priėmė krikštą. Šv. Brunonas visus norinčiuosius krikštijo netoli buvusiame ežere. Po to misionierius išvyko į greta buvusią žemę, o Netimeras pasižadėjo niekada nesiskirti su juo ir valstybę palikti sūnui. Karaliaus brolis, kuris gyveno su juo (taigi dar buvo per jaunas turėti savas valdas), prieštaravo krikščioniškojo tikėjimo priėmimui. Tuo nepatenkintas Netimeras jį nužudė.
Šv. Brunonas Bonifacijus stengėsi neapsiriboti vieno žmogaus krikštu. Jis patraukė pas kitą Netimero brolį, kuris jau valdė atskirą žemę (prie Alstros upės). Tačiau šis kunigaikštis (tokia Lietuvos valdančiojo sluoksnio hierarchija nustatyta šaltiniuose) Zebedenas atsisakė išklausyti misionierius. Dar daugiau, jis buvo iškart priešiškai nusiteikęs, žinodamas, kad brolis priėmė krikštą. Šaltiniai, bylojantys apie misiją šioje vietoje, prieštarauja vienas kitam, tačiau visur yra sutariama, kad šv. Brunonas mirė kankinio mirtimi. Vienas šaltinis kalba apie vyskupo nukankinimą su visais jį lydėjusiais asmenimis.
Kitas šaltinis teigia, jog šv. Brunonas buvo užkluptas aukojant šv. Mišias. Vienas pagonis kalaviju nukirtęs ranką, tačiau ranka ir toliau žegnojo tikinčiuosius, o tai matydamas lietuvis puolė po kojom vyskupui ir jo krauju buvo pakrikštytas, nes gailėjosi dėl savo poelgio. Tačiau pasirodęs visas vyrų būrys šventajam nukirto galvą, kurią įmetė į šalia tekėjusią Alstros upę. Vėliau, naktį, joje žvejoję vyrai toje vietoje pastebėjo sklindančią šviesą. Jie išsigandę bandė nuplaukti kuo toliau, tačiau valtis nejudėjo, kad ir kaip smarkiai jie yrėsi. Tik pasirodžius pačiam šventajam, jie suprato, kas čia darosi, tą vietą pasižymėjo, o ryte ištraukė vyskupo galvą iš vandens ir padėjo į jo kapą.
Galiausiai trečiajame šaltinyje pasakojama, jog kunigaikščio paliepimu vyskupui visų akivaizdoje buvo nukirsta galva. Tačiau tai nepraėjo be pasekmių visi ten buvę pagonys prarado galimybę pajudėti, o Netimero brolis Zebedenas dar ir apako. Apie tai sužinojęs kunigaikštis užsidegė noru atkeršyti už šv. Brunono nužudymą. Jis atvyko su savo kariais, tačiau, pamatęs sustingusius žmones, nutarė pasielgti krikščioniškai. Jie puolė melstis, nusprendę, kad, tuo atveju, jei kunigaikštis ir jo žmonės atsigaus iš sąstingio, tai bus Dievo ženklas, liudijantis, jog reikia pasigailėti ir atleisti savo priešams. Po to, kai Zebedeno žmonės atsigavo, jie priėmė krikštą ir atliko atgailą dėl savo poelgio.
Du iš trijų šaltinių mini, jog toje vietoje, kur buvo nukankintas šv. Brunonas, buvo pastatytos šventyklos. Tiesa, šiuo atveju jie tarpusavyje nesutaria: viename rašoma, jog buvo pastatytas vienuolynas, antrame bažnyčia.
Kaip teigia profesorius E.Gudavičius, tai buvusi pirmoji krikšto akcija Lietuvoje. Tiesa, šis krikštas (kaip, beje, ir po dviejų su puse amžių vykęs Mindaugo krikštas) neįgavo tęstinumo, tačiau jis išsamiai byloja apie Lietuvos valstybės pastangas įsilieti į europinę visuomenę. O tai reiškė ir priimti Europos kultūrą, kurios pagrindas krikščioniškasis tikėjimas.
Vytas JANKAUSKAS
© 2004 "XXI amžius"
|