|
Šventoji Dvasia,
vis stipriau veik mūsų gyvenime!
Vienos misionierės gyvenimo istorija pateikia įrodymą, jog dieviška malonė, pasinaudodama nauju tikinčio žmogaus atsivėrimu Jėzui, gali ir per visai nežymų asmenį palengva padaryti didelę įtaką nemažai žmonių daliai.
Nors toji misionierė sunkiai dirbo (rašytojas Francis McGawis liudija, kad ji Indijoje įvairiais būdais pagelbėdavo stokojantiesiems ir sergantiesiems), tačiau šios pastangos buvo mažai vaisingos. Tada ši moteris, norėdama, kad jos triūsą besidarbuojant Kristaus vynuogyne labiau laimintų Viešpats, pasiryžo geriausias savo valandas paskirti maldai ir, studijuodama Šventąjį Raštą, ieškojo Dievo valios.
Dieviškos jėgos stiprinama, misionierė pradėjo gyventi maldos gyvenimą ir, nepraėjus nė metams, ji parašė tokio turinio laišką: Svarbiausia tais metais buvo išlaikyti savo pasiryžimą. Buvau pratusi prie aktyvaus gyvenimo, visą dieną dirbdavau. Šis naujas gyvenimo būdas reikalavo tam tikrą geriausią dienos dalį praleisti meldžiantis ir studijuojant Bibliją. Ar galite įsivaizduoti, kaip man reikėjo jaustis ir kaip dar kartais tenka jaustis dabar, kai matai kitus sunkiai dirbant, o pati ramiai sėdi savo kambaryje? Kaip tai atrodė neveiklu.
Daug kartų norėdavau vėl grįžti į skubotą gyvenimo tempą ir aktyvią veiklą, bet Dievas manęs neleisdavo. Tarsi kokia ranka mane vis sulaikydavo... Man buvo gėda už savo misionieriško gyvenimo metus, kai beveik nesimelsdavau.
Kiekviena mano darbo sritis dabar klesti labiau nei kada nors anksčiau. Įtampa ir sunkumas pasitraukė. Džiaugsmas, jaučiant, jog gyvenimas yra subalansuotas: kai yra laikas, skirtas bendrauti su Dievu, ir yra laikas, skirtas darbui, - teikia nuolatinę ramybę ir poilsį.
Dėl šios misionierės dvasinio gyvenimo pasikeitimo ir uolios krikščioniškos veiklos per kelerius metus krikščionių skaičius išaugo iki šešių šimtų.
Šeštojo Velykų sekmadienio Evangelija byloja apie Išganytoją, kuris savo mokiniams kalbėjo: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. (...) Globėjas Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs (Jn 14, 23. 26).
Kas ieško Dievo meilės, tas atranda ir meilę artimui, nes neįmanoma, mylint Jį, nemylėti Jo mylinčių žmonių. O kadangi Kristaus meilė aprėpia visus žmones, todėl ir krikščionys (dažnai nesąmoningai) vadovaujasi indukcijos reiškiniu: kaip geležies gabalas, padėtas šalia įmagnetinto daikto, įsimagnetina ir virsta magnetu (tiesa, tol, kol abu daiktai būna šalia), taip panašiai ir tikintieji, kol jie yra šalia Viešpaties, tol jie patiria neišvengiamą Jo meilę ir tampa Jo magnetu, kuris traukia ne prie savęs, bet prie Kristaus. Tad kuo labiau esame susivieniję su Juo tikėjimo ir maldos saitais, tuo stipresnė Jo meilė mus valdo ir tuo daugiau žmonių Jis gali patraukti (per mus) prie savęs.
Kristaus meilės veikime ypatingas vaidmuo tenka Dievo Šventajai Dvasiai. Ji ne tik į mūsų atminties ir širdies klodus įsodina Jėzaus žodžių daigus, bet ypač, kai maldos metu su tikėjimu prašome, kad Šventoji Dvasia užvaldytų visas mūsų gyvenimo sritis, tuomet Ji nedelsdama atsiliepia į mūsų (Dievo valią atitinkančius) širdies troškimus ir taip pradeda veikti mūsų mintis, valią ir jausmus, kad mes pastebime savo vidinius pasikeitimus tolydžio labiau mus valdo dieviškoji meilė ir vis mažiau mumyse šeimininkauja klastingoji savimeilė.
Tesustiprina mūsų pasiryžimą gyventi maldos, tikėjimo ir meilės dvasia šie Motinos Teresės žodžiai: Skleiskite meilę visur, kur einate, ir pirmiausia savo pačių namuose. Dovanokite savo meilę vaikams, žmonai arba vyrui, kaimynams... Tegul niekas, prisilietęs prie jūsų, nenueina netapęs geresnis ir laimingesnis. Būkite gyva Dievo gerumo išraiška. Tegul geras būna jūsų veidas, jūsų akys, jūsų šypsena, jūsų šiltas pasisveikinimas.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2004 "XXI amžius"
|