|
Knygnešių krivūlė (1864-1904): kultūra ir likimai
Norėčiau ir miręs būti naudingas...
Julius PASTARNOKAS
(Pabaiga. Pradžia Nr. 34,
36)
...Iš Tilžės gabena knygas nesulankstytas, nesupjaustytas nepatogūs dideli ryšuliai.
Rėčgalių kaime prie Sudargo gyvena broliai Jurgis ir Juozas Angrabaičiai. Juozą kunigas pasiunčia knygnešystės pasimokyti į Tilžę. Iš brolio išmoksta ir Jurgis. Iš jų jau įrištos knygos paplinta po visą Lietuvą. Juos paskųs. Turės bėgti iš Lietuvos.
Juozas Dagilaitis iš Grynaičių kaimo šūsnis knygų parsineša iš Prūsijos ūkininko Kristupo Gavėno. Įriša. Paslaugių kaimynių dėka žandarai įsiveržia vidurnaktyje. Knygų neranda. Tik krosnis, prikūrenta knygomis, plieskia šiluma...
...Sederavičius rūpinasi knygas išnešioti, išvežioti į nuošalesnius miestelius ir kaimus.
Dažnai pats vežioja savais arba valstiečių arkliais. Važinėja naktimis, pakeisdamas arklius pas sodiečius. Per naktį sukaria į Šakius ir Naumiestį, Vilkaviškį ir Marijampolę, Prienus ir Veiverius, Kybartus ir Pilviškius.
Iš ryto, kaip niekur nieko, aukoja šv. Mišias ar vaikštinėja po miestelį.
Jo sunertas knygnešių tinklas itin platus ir ilgas gaubia ne tik Suvalkiją, bet ir dalį Žemaitijos bei Dzūkijos. Su knygomis per Kauno guberniją nuvyksta į Pakuršę. Pasiekia Palangą.
Suorganizuoja, kad Vilniuje prie Aušros Vartų devocionalijų pardavėjai (karabelninkai) turėtų ir lietuviškų knygelių.
Kiekvienais metais per Adventą veža Seinų vyskupui Kūčioms šviežių žuvų, sužvejotų Nemune. Veža dėl to, kad yra proga su knygomis pasiekti Kapčiamiestį ir kitas Seinų apskrities parapijas.
Nuoširdžiai Sederavičiui talkina Naumiesčio vikaras S.Pietrikas. Jis pasinaudoja tuo, kad įsakyta žandarams nekratyti kunigų, vykstančių pas ligonius su Švenčiausiuoju Sakramentu. S.Pietrikas dažnai važiuoja nuo pasienio pas ligonius. Pamato atjojančius raudonsiūlius ir skambina varpeliu nelieskite, nekratykite...
Padeda ir uolus lietuviškosios spaudos platintojas Kalvarijos dekanas Jonas Žaliauskas. Vieni artimiausių Sederavičiaus bendradarbių kunigai Antanas Vytartas, Simonas Račiūnas.
Sukuria vaikščiojantį paštą. Paštininkės pamaldžios tretininkės iš Slavikų, Kaimelio, Gelgaudiškio, Plokščių, Lukšių, Šakių, Griškabūdžio, Sintautų, Naumiesčio, Pilviškių, Vilkaviškio, Marijampolės, Prienų, Garliavos, Kalvarijos, Bartninkų, Lankeliškių, Alvito, Virbalio, Pajevonio parapijų, nueinančios šimtus kilometrų platinančios lietuviškas knygas be jokio atlyginimo.
S.Bosas, V.Dagilis, M.Čekys, J.Damušis, S. ir P. Petraičiai, O.Urbaitytė tai tik kelios knygnešių pavardės iš šimtų. Kas dabar juos suskaičiuos ir išvardys?.. O reikėtų...
...Miršta S.L.Kušeliausko žmona dvarininkė. Jis parduoda Senliolio dvarą Kelmės valsčiuje. Pinigus panaudos knygų leidybai.
Atvažiuoja gyventi pas Sederavičių į Sudargą.
Įkuria (1887) nelegalios raštijos fondą Knyginį amžiną banką lietuviškos rašliavos, nes tarp gyventojų lietuviškos giminės, ar esančios Žemaitijoje, ar Lietuvoje, ar Prūsuose, ar Amerikoje, ar kur kitur, yra didesnė pusė žmonių pavargėlių, neturinčių nei jokios išgalės pirkti knygeles.
Tilžės spaustuvininkai iššvaistys Kušeliausko kapitalą 2000 rublių. Bankas 1889 metais žlugs.
Jis 1889-aisiais finansuoja ir leidžia žurnalą Šviesa.
Visai S.Kušeliausko veiklai būdingas didelis visuomeninis aktyvumas, noras visapusiškai pakeisti gyvenimo negandų ir darbų nualinto vargdienio likimą. Todėl neteisinga būtų jį minėti tiktai kaip tamsių ir po jo mirties ne kartą leistų Peklų, Garsų apie baisybes dienos sūdo ir kitų panašių knygelių sudarytoją. S.Kušeliauskas rūpinosi varguolių materialiniu ir dvasiniu gyvenimu: kaip mokėjo, taip jiems padėjo, gydė ir švietė, rašys literatūrologė Aurelija Rabačiauskaitė (Knygotyra. Nr. 8 (15). V. 1980).
Jo knygelės Žinia: Apie gydymą ligų kūno ir dūšės (1889), Škola pavargėlių siratų (1887), Aukso Altorius arba Šaltinis dangiškų skarbų (1879) svarbus indėlis to meto lektūroje.
Verčia ir kompiliuoja maldaknyges.
Serafimui Kušeliauskui šalia L.Ivinskio, S.Daukanto, M.Valančiaus priklauso kuklesnė, bet irgi įsidėmėtina vieta lietuvių raštijos istorijoje. Jis nenuilstamas M.Valančiaus idėjų vykdytojas ir propaguotojas, paskyręs savo gyvenimą ir turtą lietuviškų raštų rengimui, leidimui ir platinimui niūriais spaudos draudimo metais (A.Rabačiauskaitė).
...Sederavičius ir Kušeliauskas gyvena ranka rankon, protas protan, širdis širdin.
Martynui baisus sukrėtimas bičiulio mirtis 1889 m. lapkričio 27-ąją.
Serafimo Amžinajam naktigultui išmūrija rūsį.
...Martynas Sederavičius parengia ir išleidžia (remia ir kiti dvasininkai) apie 30 religinio turinio knygų! Regis, daugiau nei kas nors kitas!
...Jo Mylysta Valančius, jausdamas, kad senka paskutiniai sveikatos syvai, kad po dienos kitos iškeliaus Amžinybėn, 1875 metų pavasarį rašo širdingus atsisveikinimo žodžius testamentą. Apžvelgia savo ganytojiškus darbus. Ramina tautiečius. Ragina žemaičius ir lietuvius laikytis jo paskleistų idėjų. Pranašiškai sako:
Žinokite, jogiai susilauksite gadynės, kurioje praslinks persekiojimai ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčiose žemaitiškai ir lietuviškai šventas giesmes.
Kunigas Sederavičius iš sakyklos pagarsina vyskupo testamentą. Apsipila ašaromis, skaitydamas paskutinius žodžius:
...Norėčiau ir numiręs naudingas būti, jei, skaitydami tą raštą, išlaikysite perspėjimus, tame padėtus...
Testamento neperskaitys visose bažnyčiose, nes įvesta griežta pamokslų cenzūra.
Nereikia dėl to pernelyg ir graužtis, mintija kunigas Martynas. Valančiaus darbai palieka kitą, nerašytą, testamentą žmonių širdyse. Jo nuostatų lietuviai sodiečiai laikysis tol, kol slėgs Lietuvą rusų priespauda, kol ateis šviesesni laikai...
...Visą gyvenimą Martynas stiprios sveikatos, šalčio ir alkio užgrūdintas. Nežino, kas yra nuovargis.
Tik tokios jėgos, tokios energijos, tokio darbštumo žmonės įstengia lietuvius kelti tautiniam ir religiniam atgimimui.
Rengia, rašo, leidžia, platina knygas ne sau, ne tik savo parapijai, bet visai Lietuvai.
Sederavičius ne vienos parapijos, bet ir Suvalkijos bei didesnės dalies Žemaitijos, Dzūkijos klebonas.
Tačiau dėl visos tautos švietimo skaudžiai nukenčia pati Sudargo parapija. Į ją, kaip nė vieną kitą Šakių krašte, Prūsijos pasienyje, skverbiasi germanizacija ir protestantizmas.
Klebonaujant Sederavičiui, parapijoje sumažėja katalikų.
Neremontuojama medinė bažnytėlė vieną gražią dieną gali ir sugriūti.
Bažnytiniai rūbai galutinai nudėvėti.
Parapijiečiai kreipiasi į vyskupą: prašome kito klebono.
Sederavičių nuo klebono pareigų atleidžia 1899 metų pavasarį.
Parapijos administratoriumi paskiria kunigą Dailidę.
...Per dvidešimt šešerius klebonavimo metus Sederavičius sau jokio turto nesusikrovė. O galėjo! Per jo rankas šimtai tūkstančių rublių perėjo! Sau nė kapeikos nepasiliko.
Kur ir kaip gyventi?
Kaip pasitikėjo Juozu Antanavičiumi, kaip pasitikėjo! Artimiausiu, saviausiu žmogumi laikė! Net jo vardu ūkį prie Sudargo kapinių nupirko ir užrašė.
Sederavičius ūkį prižiūrėjo. Užvedė sodą.
Manė: karšinčiaus dienas praleis.
Rengiasi kraustytis ten. Dėl to ir Dailidės siūlymo gyventi klebonijoje atsisako.
Antanavičius piktai sudraudžia: kunige, nėra ko į svetimą ūkį kraustytis, nes ne tavo, o mano vardu dokumentai surašyti.
(Dievulis, vieniems nueidamas, kitiems pareidamas, rykštele šmaukštelia... Antanavičiui kontrabandiniuose reikaluose nesiseks. Prasiskolins. Grės ūkio išvaržymas. Perrašys sūnui Aleksandrui. Pats išsikels į Lukšius.)
Taigi kur altaristai dėtis?
Tiesa, yra dar vienas namas. Ne sau žemę pirko, ne sau statė. Viską parapijai užrašė. Ir testamentu patvirtino.
Apsigyvena tame name be kapeikos kišenėje.
Kaip emeritas galėtų gauti iš rusų valdžios šiokią tokią pensiją. Neprašys. Nesižemins. Nesilenks priešui, visą gyvenimą prieš jį kovojęs. Kaip ir paso niekada neprašė. Kasmet be paso važiuodavo į Prūsiją, Varšuvą, Krokuvą. Vieną kartą nepasisekė pasiekti Krokuvos. Tai daugiau ir nevažiavo.
Kunigui prasideda pavargėlio dienos. Gyvena gerų žmonių išlaikomas.
Vargetos, išėjusio ant losnos duonos, visas turtelis lova, užtiesta paklode, galvūgalyje plyta, stalas ir dvi kėdės.
Apsivilkęs prasta, namie austo audeklo sutana.
Asketas ir senatvėje. Nenusijuosia nuo kūno vielinio diržo...
Dešinėje kojoje atsivėrusios žaizdos rožės negydo...
Laikosi ištikimybės šv. Pranciškaus priesaikoms nepaprastai griežtas gyvenimo būdas, labdara ir visokia atjauta vargšams, beturčiams, ligoniams.
Skurdą lengvina Šimkai iš Banaičių kaimo.
Negalėdamas kaip kitaip atsidėkoti geradariams atiduoda dvi savo fotografijas: nupaveiksluotas, kai jaunas buvo. Daugiau niekuomet nesifotografavęs tai ir jo nuotraukų niekur nėra. Vieną išsaugos Šimkaus našlė. Antrąją išsiųs sūnui į Ameriką.
...Atgavus spaudą, džiaugiasi, didžiuojasi. Mokytojui Gyliui, kartkartėmis aplankančiam, mėgsta kartoti:
Tai mano su Kušeliausku praminti takai. Jis miręs... Aš užmirštas, nuo vietos atstatytas, visų apleistas...
Kol pajėgia, eina kunigo pareigas: šv. Mišias aukoja, išpažinčių klauso, pas ligonius važinėja.
Taip gyvena aštuonerius metus.
...1907-ųjų vasarį per speigą ir pūgą važiuoja pas ligonį į kitą Nemuno pusę. Važiuojant per griovį, smarkiai trinkteli. Kunigas iškrinta, bet kojos užkimba už rogių. Velka gerą kelio galą, kol vežėjas pamato.
Įsiligoja.
Lanko ne tik katalikai.
Žydas Orskis iš šviežios minkštos jautienos išverda skanų troškinį.
Martynas po šešiasdešimties metų pirmą kartą valgo mėsą...
...Prašo:
Nelaidokite iškilmingai. Nestatykite paminklo. Sakau, kaip šviesiausio ir garbingiausio atminimo vyskupas Valančius: Norėčiau ir po mirties būti naudingas...
Kunigas Martynas Sederavičius 1907 m. kovo 7 d. iškeliauja Amžinybėn...
...Velionio drabužiai visiškai susidėvėję. Apie šarvonę nėra nė kalbos...
Kunigas P.Martišius atiduoda savo drabužius.
...Nors neišbrendamas, neišvažiuojamas vežimų ratai iki stebulių klimpsta pavasarinis šlapymetis, į laidotuves sueina, suvažiuoja gausybė žmonių katalikų, protestantų, žydų. Pribūna dešimt kunigų.
P.Martišius pasako pamokslą. Sudargiečiai pirmąsyk išgirsta: jų paprastas, geranoris, geravalis, tėviškai visus mylėjęs klebonėlis didis knygnešys!
Paguldo Knygnešių Tėvą šalia artimiausio ir brangiausio žmogaus, bendradarbio ir bendraminčio S.L.Kušeliausko, apie kurio knygnešystės veiklą sudargiečiai nei žinojo, nei girdėjo...
Epilogas
Klebono Dailidės paliepimu ant M.Sederavičiaus ir S.L.Kušeliausko bendrakapio atridena mažą akmenėlį, nieko nebylojantį, kas po rieduliu ilsisi...
Tik geroji parapijietė Birgelienė, kiek jėgų išturės, kapo žemelę papurens, žolelę išraus, gėlytę pasodins...
Bėgs metai ketvirtis amžiaus praslinks: kapelis užmarštin panirs...
...M.Sederavičių prisimins, kai Sudargo klebonu taps Dumčius. Kapą tvarkys ir lankys ateitininkai ir pavasarininkai.
Jo dvidešimt penktosioms mirties metinėms atminti 1932 m. birželio 26 d. pastatys vertingą paminklą.
Post scriptum. Prisimenate dainos žodžius: Ar kas mus, knygnešius, atmins?..
Atmins.
Tądien, 1989 m. lapkričio 11-ąją, blausoko saulės spindulio pamalonintas kapas suplazdėjo gėlių malda...
Suplazdėjo ir tyru, šviesiu maldingu atodūsiu iš čia susirinkusiųjų sudargiečių, svečių iš Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Vilniaus ir Kauno krūtinių...
Suplazdėjo iš visų, atkakusių nusilenkti Martynui Sederavičiui Knygnešių Tėvui (taip jį dar 1932 metais pavadino P.Matijošaitis).
Subuvo gausybė žmonių, besistengiančių suprasti kovas ir kančias, be ryto naktį, pagerbti ne tik Zanavykijos, bet ir visos Lietuvos didžiavyrio atminimą 160-ųjų gimimo metinių proga.
Subuvo klausyti atsiminimų tikrų ir pramanytų, virtusių legendomis, nes Sederavičiaus vardas, susijęs su laikotarpiu, kai grumtasi su gausingais priešais, skubiai, slaptai ginkluojant savuosius... Tokios grumtynės ir gimdo legendas apie nepalaužiamuosius...
Subuvo nusilenkti M.Sederavičiaus bendražygiams, talkininkams, sekėjams, besiilsintiems Sudargo įkalnėje...
...Plazdant vėjyje vėliavai su kankinio vainiku, rymant prie knygnešių knygnešio kapo, aukojant šv. Mišias, dingojosi mintys: nelegalios veiklos sąlygos, nuolatinė pavojaus grėsmė, persekiojimo ir bausmės baimė bylojo apie Martyno Sederavičiaus kasdienybės dramatizmą, nutvieskė kunigo žingsnius, veiksmus, darbus rūsčios romantikos šviesa ir iškėlė virš jo galvos didvyrio vainiką, apie kurį anas niekuomet, o niekuomet nepagalvodavo...
© 2004 "XXI amžius"
|