Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Kultūra
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Knygnešių krivūlė (1864-1904): kultūra ir likimai

„Norėčiau ir miręs būti naudingas...“

Julius PASTARNOKAS

Kun. Martynas Sederavičius

Vyskupas Motiejus Valančius

(Tęsinys. Pradžia Nr. 34)

Vyskupo siekimas: žadinti lietuviuose atsparumo dvasią ir pasipriešinimą rusintojų užgaidoms. Vyskupo įsakymu kunigai reikalaus iš tėvų, kad vaikai, eidami pirmosios išpažinties, būtinai mokėtų skaityti.

M.Valančius siekia, kad lietuviškos knygelės skaitymas pasidarytų tarsi ir tikėjimo dalis.

„Tėvai arba patys mokina vaikus namie, arba kviečia daraktorius, kurie, vaikščiodami po sodžius, moko lietuvių abėcėlės, – rašys K.Binkis. – Muravjovui panaikinus lietuviškas mokyklas, Valančiaus valia gimsta kitos – vargo mokyklos, kur lietuvės motinos moko savo vaikučius lietuviškų raidžių prie ratelio ir balanos. Ši vargo mokykla suvaidina lemiamą vaidmenį mūsų tautos atgimime, nes, kai saujelė šviesuolių ims Prūsuose leisti lietuviškus laikraščius ir žadins tautą pabusti, – bus kas juos skaito.

Vyskupas, gindamas nuo rusintojų puolimo katalikų tikėjimą, gina nuo surusėjimo lietuvių tautą.

Vyskupas Valančius, vyriausia katalikų galva Lietuvoje, sumania ir akyla taktika paralyžiuoja visas rusintojų pastangas tikėjimo srityje. Kad bažnyčia atlaikytų priešininkų puolimus, reikia, kad ji būtų stipri ir drausminga. Niekad prieš tai vyskupas nerašė kunigams tokių griežtų atsišaukimų, niekad neparodė tokio griežtumo už mažiausius kunigų nusižengimus kaip dabar“.

Po sukilimo perspėja kunigus – nepolitikuokite: „Kad, ateinant pavasariui, karštos galvos vėl nesubruztų, reikia, kad niekas iš kunigų nesikištų į svetimus jiems dalykus, nesinaudotų sakykla žmonėms kiršinti, kad tuo neužtrauktų dar didesnių nelaimių!“

Kitame aplinkraštyje ragina kunigus pradėti darbą nuo paties savęs – tobulinimo, vengti pasaulietinių tuštybių, puikybės, nesivaikyti aukštesnių vietų, dora žibėti. Taip pat rašo:

„...Pakeliu balsą ir į jus, kunigai, mano draugai, kovotojai, žadindamas jūsų uolumą, kviesdamas jus stovėti sargyboje.

Nepriimkite jokių raštų, nesutinkančių su Katalikų Bažnyčios mokslu, ir neskelbkite jų iš sakyklos.

Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagalios nei pati mirtis tenenugąsdina jūsų ir tenesulaiko nuo katalikų tikėjimo!“

Vyskupas rengia kovai už lietuvišką jos raštiją ir kalbą. Vadina kunigus „draugais kovotojais“, įkvėpdamas jiems drąsos ir pasiaukojimo.

Valančius, gerai numatydamas rusintojų tikslus, protą ir energiją atiduoda nelengvai kovai už lietuvių tautos išlikimą.

„Maištui pasibaigus, rusų valdžia nusprendžia perdirbti Lietuvos kraštą rusišku, – rašo dienoraštyje. – Visi laikraščiai perdėm šaukia: obrusit, obrusit!“ (surusinti, surusinti!).

Yra kunigų, kurie pataikauja rusų valdžiai. Tikisi per jos malonę įsigyti geresnių vietų ir paaukštinimų.

Tokius šiaudadūšius vyskupas griežtai baudžia. Joks rusų viršininkų užtarimas neišgelbsti jiems pataikaujančio kunigo.

...Griškabūdžio vikaras vasarą pasileidžia per parapiją. Piemenukui, ganančiam gyvulių bandą, parodo raides, duoda knygelę. Po kiek laiko vėl ateina. Patikrina, ką išmoko.

Žiemą pasikviečia vaikus mokytis pas save.

...Griškabūdyje neužsibūna. Persikelia į Liudvinavą. Susipažįsta su Dainavos kraštu. Jo pažintys siekia net Kapčiamiestį – Dzūkijos užkampį.

Neilgai vikarauja ir čia.

Pasikviečia bičiulis – Šakių klebonas Kalėda.

...„Rusams uždraudus lietuvių spaudą, Valančius pirmas ima spausdinti lietuviškas knygas Prūsuose, Tilžėje. Suorganizuoja jų gabenimą.

Pats parašo šešias knygas, nurodydamas, kaip reikia laikytis persekiojimų metu.

Jas Tilžėje spausdina ir po visą vyskupiją išplatina“ (K.Binkis).

„Tas knygutes žmonės godžiai skaito...“ – pasižymi dienoraštyje.

Valančius geriau už kitus rašytojus pažįsta tautos būdą, papročius ir polinkius. Jo raštai daugeliu dešimtmečių pergyvens autorių – bus skaitomi iš kartos į kartą.

Vyskupą tardo. Vyskupijos kanceliarijoje ir Valančiaus bute dažnai daro kratas.

...Kunigas M.Sederavičius visa esybe priima Majestoso dvasios Ganytojo nurodymus, nes tai – jo gyvenimo ir darbų kelrodės žvaigždės.

Sederavičius telkia knygnešius. 1870 metais buvusį mokinį Joną Bastį siunčia pas Eitkūnų ūkininkus – pargabenti M.Valančiaus „Kantičkų“ – giesmių knygų. ...Nusenęs Sudargo klebonas Eidukevičius vyskupą prašo, kad jam pagalbininku atkeltų veiklų Šakių vikarą Sederavičių.

1873 metų pavasarį Martynas išvažiuoja į Sudargą.

Po kelių savaičių Eidukevičius miršta.

Sederavičius Sudarge gyventi nori, klebonauti – ne. Du mėnesius raštu ir žodžiu vyskupui atsisakinėja:

– Tos garbės, Ekscelencija, nesu vertas ir netrokštu. Aš esu pasišventęs Dievo ir artimo meilei. Klebonaudamas neturėsiu tiek laiko skirti šiems reikalams.

Vyskupas atsikalbinėjimų neklauso – kaimyninių parapijų kunigų prašomas Sederavičių patvirtina klebonu.

...Sudargas – labiausiai į vakarus nutolęs Šakių krašto miestelis ant aukščiausio apylinkės kalnelio – tarp Nemuno ir Šešupės, apsuptas pušų giraitės ir penkių piliakalnių. Šioje Nemuno pusėje – Šilėnai, kitoje – Smalininkai. Čia pat – Prūsijos siena.

Sudargas – patogiausia vieta padaryti „langą“, per kurį sklistų dvasinė šviesa į Lietuvą.

Dėl to Sederavičius ir sutinka klebonauti, kad tik galėtų gyventi Sudarge. „Langą“ meistruoja atsidėjusiai, kruopščiai, pasiaukojančiai.

...Gyvena asketiškai. Miegamajame yra lova. Bet joje mažai kada miega. Guli šalia lovos ant plikų grindų. Po galva pasideda pagalį ar plokščią akmenį, rastą Jotijos upelyje.

Kunigas Martynas įžado, kurį davė pats sau, vagodamas tėviškėje arimą, laikosi. Nevalgo mėsos. Negeria. Nerūko.

Šeimininkės nelaiko. Pats gaminasi valgį. Per Gavėnią, Adventą ir pasninko dienomis valgo šaltibarščius su šutintomis bulvėmis, duoną su svogūnais.

Aprėdas – paprasčiausias. Po marškiniais – ant nuogo kūno – susijuosęs vieliniu diržu. Namuose vilki baltą austinę sutaną. Drabužiuose kišenių nėra.

Kairėje rankoje arba po pažastimi nešiojasi nosinę. Nosinė tokia didelė, kad, važiuodamas į atlaidus, į ją susivynioja kamžą ir stulą.

Pasivaikščiodamas skaito brevijorių. Kai susitinka žandarus, tai iš nosinės išvynioja brevijorių, tai vėl į ją susuka. Žandarams nė į galvą netopteli, kad nosinėje yra knygų. Nosinės niekas niekada nekrato.

Viename nosinės kamputyje visada įsukta tabako, kurį labai mėgsta šniaukšti. Užtat viršutiniai drabužiai pažaliavę nuo dažno čiaudulio.

...Martynas Sederavičius – kunigas ir mokytojas.

...Kunigas šv. Mišias atnašauja su didžiausiu susikaupimu. Dažnokai net apsiverkia. Klausykla visuomet apklaupta einančiųjų išpažinties. Jo pamokslai virkdo ir klupdo ne tik zanavykus, bet ir žemaičius, atsiyrusius valtimis iš anapus Nemuno.

...Mokytojas – už bažnyčios sienų. Mokykla – ne tik jo – Sudargo – parapija. Ir kaimyninės – Kaimelio, Slavikų, Šakių, Gelgaudiškio, Lukšių, Griškabūdžio.

Bevažinėdamas pamato vaikinuką, ganantį gyvulius, ar namuose užtikęs tuojau klausia:

– Moki skaityti?

Ištraukia knygelę ir liepia paskaityti.

Keliems kaimams įtaiso daraktorius. Kartkartėmis patikrina, kaip vaikai išmokę skaityti. Neklusniuosius, tinginčius liepia pamokyti rykštele.

Pusberniai ir pusmergės, bernai ir mergos, nemokantys poterių, bijo kunigo kaip ugnies.

Į Sudargą atkelia tik gerus mokytojus, nes ir švietimo vadovai paklauso klebono.

Siekia, kad Sudarge būtų katalikiška mokykla. Tokią mokyklą pastato savo lėšomis.

Stengiasi gabesniuosius išmokyti amato. Antai pas Šakių parapijos Briedžių kaimo ūkininką pamato gražiai išskaptuotas klumpes.

– Kas jas padarė?

– Sūnus Adomėlis – tasai, kuris lauką aria.

– Daugiau Adomėlis lauko nears. Jei moka taip gražiai klumpes išdailinti, tai mokės ir Dievo garbei altorius statyti, – sako kunigas tėvams.

Sederavičius Adomą pristato prie gero meistro. Duoda išlaikymą. Karaliukas puikiai išmoksta statyti, drožti altorius, sakyklas, klausyklas, suolus. Adomas Karalius taps tokiu galvotu, nagingu bažnytinio meno žinovu, kad jo darbai garsės ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje.

...Sederavičius į svečius važinėti nemėgsta. Pas save kviečiasi. Vaišina įvairiausiomis žuvimis (jų gausu Nemune ir Šešupėje) – keptomis, troškintomis, rūkytomis. Koks žuvies valgymas be užsigėrimo? Nė lašelio neimdamas į burną, svečiams prie sočių pietų pateikia įvairiausių gėrimų.

Svečiai – ne tik kunigai, bet ir Šakių, Vladislavo (Naumiesčio), Vilkaviškio, Marijampolės viršininkai, valdininkai. Kunigas gražiai su jais sugyvena.

Viršininkai žino: kunigas Sederavičius – užsispyręs, įžūlus, akiplėšiškas Rusijos imperijos priešas ir nusikaltėlis, kurį senų seniausiai reikėjo išgrūsti Siberijos katorgon – už lietuviškų knygų platinimą. Ką ten platinimą... Už knygelių rašymą, maldų sudėjimą, vertimą! Už viso to spausdinimą Prūsuose! Tai yra baisiau nei platinimas!

Žino tai. Žino. Bet kas iš to? Kai atvažiuoja kratos daryti, knygų neranda. O kaip jas ras?.. Jei ras, kas tuomet žiobriais ir medumi, degtine ir likeriu vaišins?..

Valdininkai, važiuojantys pas Sederavičių kratos daryti, stabteli pakelės klebonijose. Užgerdami pietus stikliuku, prasitaria, lyg tarp kitko: važiuoja į Sudargą. Kol jie atvažiuoja, patikima moterėlė jau būna pranešusi:

– Klebonėli, laukit svečių.

Tas pasiruošia tinkamai priimti.

Naumiesčio apskrities viršininkas Andrejevas ištisomis dienomis lėbauja – mėgsta žiobrius degtine užpilti. Įsismaginęs prasitaria:

– Tėveli, dėl manęs knygas vežk nors vežimais!

Marijampolės apskrities viršininkas Taranovskis, važiuodamas į Sudargą, pakelėje tyčia užtrunka, kad Sederavičius spėtų viską suslėpti.

Tačiau kartą Taranovskis užklumpa kunigą, „neapsivaliusį“ nuo knygų. Bet neranda nieko priešvalstybinio.

Įskundžia Sederavičių Naumiesčio žandarų šefui Sosnovskiui, kuris slaptai praneša Kidulių taikos teisėjui Bandzevičiui: važiuosiąs su prokuroro padėjėju Samochodskiu į Sudargą.

Teisėjas su žinia greitai nuskuba pas kunigą. Šis, išgirdęs apie ypatingus svečius, vieną knygą užmeta ant krosnies, antrą – po spinta, trečią – po lova. Paslėptos.

Bandzevičius perspėja: reikia geriau paslėpti – pasirengęs talkinti.

– Norės ras, nenorės neras, – abejingai pasako Martynas.

Tik pasako taip abejingai, o visas viduje virpėte virpa, nerimo, rūpesčio pagautas...

...Klebonijos duris kasdien varsto vargšai ir elgetos.

Klebonas pinigus, gautus už bažnytinius patarnavimus, pakiša po staltiese. Būna ir taip, kad, nespėjęs pinigų paslėpti, atiduoda vargdieniui.

Gerai sutaria su liuteronais. Kai kurie prašo vaikus pakrikštyti kunigo, o ne pastoriaus. Liuteronai džiaugiasi, jei kunigas aplanko jų namus.

Ir žydų nevengia.

Kiekvieną sutiktą parapijietį meiliu žodžiu pasveikina. Džiaugsmu ir liūdesiu pasidalija.

Tad nesunkiai suranda pagalbininkų ir knygnešystės veikloje. Sukuria didžiulę organizaciją – sistemą: Prūsijoje – Rusijos pasienis – nuo Smalininkų iki Naumiesčio – nusagstytas knygų pergabenimo punktais. Knygas neša patikimi pasienio gyventojai, net žandaras ar muitinės valdininkas.

Juozui Kasperavičiui muitinės tarnautojas Vosylius Akulėnas pasako:

– Per Ramoniškių punktą, prie Sudargo, kunigui Sederavičiui tiek knygų pernešiau, kad keturiasdešimt arklių nepajėgtų pervežti.

– Vachmistras Prochožovas į kleboniją retai be knygų ateidavo, – tai J.Žemaitaičio atsiminimai.

...Prie Sudargo – tarp Burgaičių ir Švarcų kaimų – pasieniu tęsiasi nederlingas, šabakštynais apėjęs žemės sklypas. Sederavičius jį nuperka ir paveda jauniausios sesers Marijos, nutekėjusios į Sintautų parapijos Vaitekupių kaimą, sūnui Juozui Kasperavičiui, kuris brūzgynuose slepia pargabentas knygas.

© 2004 "XXI amžius"