Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Istorija
    ir dabartis
Atmintis
Kryžkelės
Kultūra
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Pasilieku tik dangų mėlyną...“

Kun. Leonardas Andriekus, OFM, „Kultūros židinio“ redakcijoje, Brukline, 1994 metais

Deja, savo garbaus jubiliejaus jis nebesulaukė. 2003 m. gegužės 19 d. Brukline, pranciškonų vienuolyne, užgeso šio žmogaus – poeto, pranciškonų provincijolo, visų mylimo Leonardo Kazimiero Andriekaus gyvybė.

Gimęs 1914 m. liepos 15 d. Žemaitijoje, Barstyčiuose, mokęsis Sedos progimnazijoje, jis viską gyvenimą ilgėjosi šių miestelių, Varduvos upės, koplytstulpiais nusmaigstytų kelelių. „Tos vietovės man tokios mielos ir brangios. Ir žmonės...“ (iš laiško autorei - E.Č.).

Sedoje, ant upės kranto, tebestovi Šv. Jono Nepomuko vadinamoji gimnazistų bažnytėlė. Čia su kitais moksleiviais L.Andriekus meldėsi, giedojo. Čia jis pajuto bei suvokė savo pašaukimą. Gimnazijos kapeliono ir brolių pranciškonų padedamas, o nuo 1933 metų ir pats tapęs vienuoliu, toliau tęsė mokslą kunigų seminarijose Austrijoje ir Italijoje, Šv. Antano universitete Romoje.

1945 metais tapo bažnytinės teisės daktaru, išvyko į JAV, kur daugiau nei 40 metų administravo ir redagavo žurnalą „Aidai“. Jis buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, puoselėjęs lietuvybę, skatinęs išeivijos kūrybingumą. Be to, beveik 20 metų jis buvo Niujorko, vėliau Kenenbunkporto pranciškonų vienuolynų vyresnysis.

Tai itin nuoširdus, taurus žmogus – visur ir visiems. Su kokia meile ir atidumu jis atsakydavo mums, padėkodamas už laiškus, žurnalui nusiųstas žinutes iš Lietuvos. Kažkoks dvasios švytėjimas paliesdavo visus, kas tik turėjo nors mažiausius ryšius su tėvu Leonardu. Net per laišką būdavai tiesiog nuglostomas, sustiprinamas.

L.Andriekaus sakralinė, patriotinė, intymiai žmogiška poezija pajudina tokius žmogaus sielos klodus, kad tiesiog atsiveri ir tarsi pakyli iki skaidrių transcendentinių aukštumų. Tuos eilėraščius skaityti – tiesiog palaima. Tai kaip malda. Kiekviena eilutė turi gilią potekstę, sukelia minčių srautą, ištirpstantį tavosios buities ir dieviškosios amžinybės palaimoje. Tik gaila, kad ši poezija Lietuvoje dar mažai propaguota, galbūt todėl, jog beveik visi rinkiniai buvo išleisti JAV, išskyrus paskutinį „Pasilikau tik dangų mėlyną“, kuris pasaulį išvydo 1991 metais Vilniuje.

Tiesa, pro „geležinę uždangą“ individualiai atkeliaudavo vienas kitas eilėraštis ar knygelė. Turbūt Sedos vidurinės mokyklos mokytoja Stasė Petkienė viena pirmųjų sugebėjo mokiniams atverti šios poezijos buvimą, o kunigas Saulius Katkus pasistengė, kad ji iškilmingai skambėtų bažnyčioje, didinguose barokiniuose maldos namuose.

L.Andriekaus kūryba gana gausi. Eilėraščių rinkiniai: „Atviros marios“ (1955), „Saulė kryžiuose“ (1960), „Naktigonė“ (1963), „Dievo antspaudas“, (1969), „Už vasaros vartų“ (1976), „Balsai iš anapus“ (1980), „Atmink mane, rūpintojėli“ (1985), „Pasilikau tik dangų mėlyną“ (1991) – visa tai Lietuvoje dar mažai pagarsintas lobis, laukiąs savo suskambėjimo šventovėse, salėse, mokyklų klasėse. L.Andriekaus poetinį palikimą yra analizavę Bernardas Brazdžionis, Jurgis Gliauda, Mirga Griniuvienė, Vytautas Kavolis.

Glaudūs bendradarbiavimo ryšiai poetą siejo su dailininku Adomu Galdiku, rašytoju Pauliumi Jurkumi, jo knygų iliustratoriumi Telesforu Valiumi. Nemažai jų straipsnių, atsiminimų, vertinimų išspausdinta „Metmenyse“ ir kitoje JAV periodinėje spaudoje.

Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnytėlėje L.Andriekaus poezija suskamba ne taip jau retai. Mat čia dar gyva tradicija: gimnazistų abiturientų klasės draugų susitikimai po keliolikos ar net keliasdešimt metų - jie dažniausiai ir prasideda šioje gimnazistų šventovėje. Čia skaitomos ir žymiųjų sediškių poetų – Vytauto Mačernio, Pauliaus Jurkaus, o ypač dažnai sakraliniai L.Andriekaus eilėraščiai. Juose toks ryškus vietinis koloritas ir jaudinanti sąsaja su visu pasauliu ir amžinybe: nuo ištakų, gimtojo slenksčio iki gilaus mūsų būties įprasminimo visaapimančiame laike ir erdvėje.

Eleonora ČEPIENĖ

© 2004 "XXI amžius"