Atnaujintas 2004 gegužės 26 d.
Nr.40
(1243)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pirmiausia buvo žodis

O mūs šventas, lietuviškas žodi,
Kaip ramunė mūs žemėj pražydęs,
Iš gimtųjų viensėdžių ir sodžių
Tu skubėk stebuklingas ir didis

                                                  Bernardas Brazdžionis

Šiemet minime spaudos atgavimo šimtmetį. 1946 metais prof. Vaclovas Biržiška Vokietijoje išleido „Rašytojų kalendorių“, kuriame aprašyta 500 asmenų, kurie darbavosi spaudos draudimo metu. Jie suminėti pagal reikšmę tokia tvarka: Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, Jonas Jablonskis, Aleksandras Burba, Vincas Kudirka, Petras Vileišis, Kazys Grinius, Kazimieras Pakalniškis, Pranas Būčys, Antanas Milukas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Mačiulis-Maironis. Tai ypač garbingi žmonės, tačiau aš įtraukčiau Jurgį Bielinį ir kun. Martyną Sederavičių, o kunigą A.Miluką įterpčiau į pirmąjį penketuką. Visi tie sudaryti sąrašai visais laikais buvo ir yra, aišku, ginčytini.

Šį straipsnelį noriu skirti dzūkui kun. Antanui Milukui. Tai žymus Amerikos lietuvių veikėjas, rašytojas, publicistas, kultūrininkas, daugybės knygų ir laikraščių leidėjas. Vien tik laikraštį „Žvaigždė“ redagavo net 43 metus, iki pat savo mirties. Jis spausdino knygas, laikraščius, organizavo draugijas, rūpinosi švietimu, steigė mokyklas, skaitė paskaitas, sielojosi dėl nuo karo nukentėjusios Lietuvos ir stengėsi jai padėti, visaip gynė okupuotame Vilniaus krašte persekiojamus lietuvius, rūpinosi, siekė, kad JAV pripažintų Lietuvą de jure. Kun. A.Milukas nemėgo plaukti pasroviui, buvo tvirtas kaip plienas. Savo įsitikinimų nekaitaliojo. Savo misiją čia, žemėje , atlikęs jis paliko mums neįtikėtiną vienam žmogui palikimą – išleido 186 knygas (yra nuomonių, kad 206) .

A.Milukas gimė 1871 m. birželio 13 d. Šeštokų kaime, vaizdžioje Dzūkijos žemėje. Vėliau, 1895 metais, čia bus geležinkelio stotis, iš kurios vien 1948 m. gegužės 22 d. buvo išvežta į Sibirą 900 šeimų – tai beveik 30 kaimų. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu Milukų šeimą pasiekdavo vysk. M.Valančiaus knygelės, kurias Antanas susidomėjęs skaitė. Vėliau jis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, o 1899 metais įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1890-aisiais susipažįsta su daktaru V.Kudirka ir drauge svarsto „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimo bei platinimo reikalus. Šiuose laikraščiuose savo straipsnius A.Milukas pasirašinėjo Dzūkelio slapyvardžiu. Seminarijoje jis buvo lietuviškų knygų bibliotekininku. Tačiau rusų policija susekė. 1891 metais A.Milukas pašalinamas iš seminarijos, jam grėsė areštas, todėl jis slapta pereina Vokietijos sieną. Kurį laiką dirbo Tilžėje, „Varpo“ redakcijoje, o 1892 metais kun. A.Burba pakviečia atvykti į Ameriką redaguoti „Vienybę Lietuvininkų“. Nuo to laiko Lietuvos kun. A.Milukas beveik nematys. Išmokęs anglų kalbą, 1893 metais jis stoja į Filadelfijos kunigų seminariją, kurią baigė 1896 metais.

Artėjo 1900 metai, Paryžiuje vyko pasaulinė paroda, ir nors Lietuva buvo carinės Rusijos pavergta, kun. A.Miluko rūpesčiu buvo įkurtas ir lietuviškas skyrius. Čia buvo atkreiptas dėmesys į draudžiamą Lietuvos spaudą. Tarp aštuoniolikos geriausių knygų, apdovanotų aukso medaliu, keturios buvo išleistos kun. A.Miluko. Tai buvo didžiulis lietuvių tautos laimėjimas. 1901 metais jis vyksta į Friburgą Šveicarijoje gilinti studijų, gyvena kartu su būsimu Palaimintuoju arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu. Iš Šveicarijos vyksta į Mažąją Lietuvą, susitinka su M.Jankumi, bendrauja su žymiu knygnešiu J.Bieliniu, kun. A.Miluko laikraščių bendradarbiu Amerikoje, o taip pat platina kun. A.Miluko knygas Lietuvoje. Dvasiškai jie buvo labai artimi: abu suprato spaudos reikšmę ir galią, tvirtai tikėjo, kad Lietuva bus laisva.

Į Lietuvą kun. A.Milukas atvykti negalėjo – nors turėjo Amerikos pilietybę, Lietuvoje jis būtų areštuotas. Rusų žandarai suimdavo visus, kurie buvo pasitraukę į Ameriką, mat šis įstatymas galiojo Rusijoje beveik iki Pirmojo pasaulinio karo.

Mažojoje Lietuvoje kun. A.Milukas buvo stebimas vokiečių ir rusų žvalgybų, planuota jį pagrobti, tačiau motina ir artimieji atvyko į Bilviečių bažnytkaimį, netoli Stalupėnų. Tai buvo paskutinis susitikimas su motina po vienuolikos metų ir netolima Lietuva.

Kun. A.Milukas išleido 186 knygas, daugiau nei puse milijono egzempliorių tiražu. Kai kurių knygų tiražai, kai antai, panevėžiečio kanauninko Balvočiaus-Geručio „Paklydėliai“, išėjo net 20 tūkstančių egzempliorių tiražu, kitų knygų tiražai buvo 3-8 tūkst. Didelė jų dalis pasiekdavo Lietuvą, prieš tokį knygų srautą buvo bejėgė carinė Rusija, nes knygnešių gretos augo sparčiai. Įsidėmėtina „Lietuvių chrestomatija“, išleista 1901 metais. Šiame leidinyje yra 92 poezijos ir prozos kūriniai. Joje išspausdinta ypač daug Maironio poezijos, kurį kun. A.Milukas labai vertino ir gerbė. Per savo veiklos laikotarpį kun. A.Milukas spaudai išleido apie milijoną dolerių, nors sau ir artimiesiems jokių turtų nesukrovė , dažnai skendo skolose.

1931 metais „Žvaigždės“ darbuotoja, rašytoja Julė Pranaitytė, atvykusi iš Amerikos, daktaro M.Nasvyčio namuose surengė kun. A.Miluko 60-ųjų gimimo metinių minėjimą, kuriame kalbą pasakė kan. J.Tumas-Vaižgantas, kun. A.Miluką palyginęs su dr. J.Basanavičiumi ir V.Kudirka.

Jubiliejaus proga prezidentas A.Smetona apdovanojo kun. A.Miluką Vytauto Didžiojo trečiojo laipsnio ordinu. Jis buvo pripažintas knygnešių ir spaudos platintoju, taip pat jam buvo paskirta 400 litų premija.

Reikia pastebėti, kad dr. J.Basanavičius buvo kun. A.Miluko laikraščių bendradarbis, o atvykęs į Ameriką gyveno jo namuose. Be to, kun. A.Milukas išleido nemažai J.Basanavičiaus knygų. (1926 metais atvykus į JAV arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui, jį globojo jo jaunystės draugas kun. A.Milukas.)

1916 metų vasarą kun. A.Milukui buvo suteikta audiencija pas JAV prezidentą V.Vilsoną, kur su juo pusantros valandos kalbėjosi dėl Lietuvos dienos paskelbimo. O jau lapkričio 1 dieną prezidentas V.Vilsonas JAV skelbia lietuvių tautos kančios dieną. Jos metu surinkta 167863 doleriai paramos. Už tuos pinigus pirkta drabužių, vaistų, ligoninės įrangos. Visa tai pasiekė Lietuvą.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvos okupacija labai paveikė kun. A.Miluką, suprastėjo sveikata, jis tarsi palūžo: griuvo jo viso gyvenimo statinys – Lietuva. Tuo metu jis tapo vaikų sanatorijos kapelionu, gyveno mažame kambarėlyje.

Kun. A.Milukas mirė 1943 m. kovo 19 d. Palaidotas Brukline, Šv. Jono kapinėse (kapo Nr. 50, sekcija Nr. 5).

Kadangi turto neturėjo, tai ant paprasto paminklinio akmens įrašytos dviejų kunigų – A.Kadžio ir A.Miluko – pavardės. Tai dviejų užverstų gyvenimų akmuo.

Rymantas GRĖBLIŪNAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija