|
Migrantų sielovada: nauji akcentai
Mindaugas BUIKA
Naujo Vatikano dokumento, skirto migrantų sielovadai, Erga
migrantes caritas Christi (Kristaus meilė migrantams) svarbą
nusako pirmiausia tas faktas, kad dabar savo gimtąsias vietas palikusių
ir svetur gyvenančių, dirbančių ar besimokančių žmonių pasaulyje
yra daugiau nei 200 milijonų. Jeigu juos visus pagal savo specifinę
padėtį priskirtume kokiai nors organizacijai, tai būtų didžiausias
sąjūdis visų laikų žmonijos istorijoje. Jeigu visus migrantus sujungtume
į vieną valstybę, tai pagal gyventojų skaičių ji būtų penktoji šalis
pasaulyje. Be abejonės, šių žmonių ne tik socialinės, kultūrinės,
politinės ir ekonominės, bet taip pat religinės ir pastoracinės
problemos yra vienas didžiausių iššūkių Katalikų Bažnyčiai prasidėjusiame
XXI amžiuje.
Be migrantų katalikų integravimo į vietinį bažnytinį gyvenimą
su atitinkamų sielovadinių struktūrų kūrimu, šiandieninės migracijos
sudėtis taip pat reikalauja ir reiškinio ekumeninės vizijos, nes
daugelis migrantų nėra visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia,
priklauso kitoms krikščioniškoms konfesijoms, gegužės 14 dieną paskelbto
dokumento prezentacijoje pažymėjo jį rengusio Popiežiškosios migrantų
ir keliautojų sielovados tarybos pirmininkas japonas kardinolas
Stefenas Fumijas Hamao. Čia taip pat iškyla ir tarpreliginio dialogo
klausimai, nes vis didesnis skaičius migrantų yra kitų religijų,
ypač islamo, išpažinėjai.
Kartu su šių aspektų išsamiu aptarimu, dokumente Erga migrantes
caritas Christi primenamos dabartinio migracijos reiškinio priežastys
globalizacija, demografiniai pokyčiai, nelygybės tarp planetos
industrinės Šiaurinės ir atsilikusių Pietų augimas, gausūs konfliktai
ir pilietinės kovos bei jų keliamos etinės problemos. Šis reiškinys
ir jį lydintys sunkumai iškelia etinį uždavinį - sukurti naują
ekonominę tvarką tolygiau paskirstant gėrybes pasaulyje, kuriame
tarptautinė bendruomenė būtų kaip žmonių šeima ir kurių santykius
reguliuotų tarptautinė teisė, pažymėjo kardinolas S.Hamao.
Migracijos ir išganymo istorijos ryšys
Vertinant migraciją tikėjimo požiūriu, Bažnyčia visuomet kontempliuoja Kristaus veidą, kuris apie vertus amžinybės yra sakęs: Buvau keleivis, ir mane priglaudėte (Mt 25, 35). Tokia yra išganymo sąlyga ir kartu iššūkis tikėjimui bei tikinčiųjų meilei, kurie yra pašaukti užgydyti migracijos padarytas žaizdas ir taip atskleisti dar vieną žmonių giminei skirto Dievo plano aspektą. Iš vienos pusės kentėjimai, kurie lydi migraciją, yra nei daugiau, nei mažiau, kaip naujos žmonijos gimimo skausmai, kurių pagrindu kuriama dar įvairesnė visuomenė, sąlygojanti tautų ir etninių grupių artimesnį bendravimą. Kita vertus, šie kentėjimai, už kurių glūdi dideli neteisingumai ir nelygybė, atskleidžia giliąsias žaizdas, kurias nuodėmė padaro žmonių šeimai.Jos tokiu būdu yra neatidėliotina paskata mums rodyti tikrąjį broliškumą, pabrėžiama naujajame dokumente.
Jame primenamas migracijos ir išganymo istorijos glaudus ryšys, pradedant patriarchu Abraomu, kuris, nuolankiai paklusdamas Dievo šaukimui, paliko savo namus ir išvyko į svetimą šalį, priimdamas dieviškąjį Pažadą, kad taps didžios tautos tėvu. Taip pat ir hebrajai, išsivadavę iš Egipto nelaisvės, Mozės vedini persikėlė per Raudonąją jūrą ir, po ilgų klaidžiojimų atvykę į pažadėtąją žemę, sukūrė sandoros tautą. Svetimšalyje krikščionys mato ne tik savo artimą, bet ir veidą paties Kristaus, kuris gimė prakartėlėje, ne savo namuose, kartu su tėvais buvo priverstas emigruoti į Egiptą, kur Šventoji šeima buvo tapusi tikraisiais svetimšaliais pabėgėliais.
Savo viešajame gyvenime Jėzus, kaip tikras keliauninkas, traukė per miestus ir kaimus, mokydamas žmones, o po prisikėlimo kelyje į Emausą buvo net savo mokinių nepažintas ir palaikytas nieko nežinančiu užsieniečiu. Taigi nors anksčiau minėta prieglauda keleiviui yra vienas svarbiųjų gerų darbų siekiant išganymo, tačiau realybėje krikščionys yra išpažinėjai Žmogaus Sūnaus, kuris neturėjo kur galvos priglausti (plg. Mt 8, 20). Tuo pačiu būdu ir Švč. Mergelę Mariją, Jėzaus Motiną, pagal jos gyvenimišką patyrimą galima pavadinti moters emigrantės gyvuoju simboliu, nurodoma naujajame dokumente. Ne veltui liaudiškajame pamaldume Dievo Motina laikoma keliautojų Globėja.
Krikščionys turi skatinti autentišką svetingumo kultūrą
Kitas svarbus evangelinis emigracijos bruožas yra tai, kad svetimšaliai taip pat yra regimas ženklas ir efektyvus priminimas visuotinumo, kuris yra esminis Katalikų Bažnyčios elementas. Mūsų Viešpaties Evangelijoje pranašaujama, kad ateis žmonės iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje (Lk 13, 29). Tokiu būdu migrantai tampa regima žyme amžinojo Bažnyčios pašaukimo ir nuolatine paskata vilčiai, kuri kalba apie antgamtinę ateitį, įkvėpdama pasaulio keitimą per meilę ir eschatologinę pergalę, teigiama pastoracinėje instrukcijoje Erga migrantes caritas Christi. Migrantų ypatybės ir problemos yra raginimas krikščionims iš naujo išgyventi Sekminių brolybę, kada skirtumai yra Dvasios suderinami, ir meilė tampa autentišku vieni kitų priėmimu.
Dėl šio Bažnyčios visuotinumo supratimo, vietinės krikščionių bendruomenės turi jausti pareigą konkrečiais veiksmais broliškai padėti migrantams visuose jų patiriamuose sunkumuose ir daryti įtaką šalies vyriausybei, kad ji įstatymais bei biudžeto lėšomis pagelbėtų svetimšaliams rasti savo vietą visuomenėje su atitinkama pagarba jų identitetui. Naujojoje pastoracinėje instrukcijoje primenamas popiežiaus Jono Pauliaus II paraginimas, kad krikščionys turi skatinti autentišką svetingumo kultūrą imigrantų atžvilgiu, kuri padėtų įveikti iškylančius gyvenimo drauge su skirtingais žmonėmis sunkumus ir natūralų vietinių gyventojų nesaugumo jausmą ateivių atžvilgiu.
Dėl to vietinės Bažnyčios turi persvarstyti savo pastoracijos programas, kad jos būtų pritaikytos tikinčiųjų autentiškam ir religiniam gyvenimui naujajame šių dienų daugiakultūriniame ir tikybų įvairovės kontekste. Socialinių ir pastoracinių darbuotojų parama vietiniai gyventojai turi suvokti migracijos problemų sudėtingumą ir poreikį priešintis neturinčiam pagrindo įtarumui bei prieš užsieniečius nukreiptam prietaringumui, nurodoma dokumente. Svetingumo jausmui tikinčiųjų sąmonėje ugdyti turi būti pasitelktas religinis švietimas ir katechezė. Čia Bažnyčios socialinio ir moralinio mokymo šviesoje turi būti aptartos visos rimtos su migracija susijusios problemos, tokios kaip demografijos klausimas, užimtumas ir darbo sąlygos (tarp migrantų paplitęs nelegalus darbas), nusikalstamumas, prostitucija, migrantų išnaudojimas bei prekyba žmonėmis.
Naujajame dokumente rekomenduojama išskirti tris migrantų priėmimo ir rūpinimosi jais lygmenis: paramą bendrąja prasme (pirmąjį sutikimą ir greitąsias neatidėliotinas pagalbos priemones), tikrąjį svetingumą ( ilgalaikiai globos projektai) ir integraciją (tai yra migrantų palaipsnį ir visišką įterpimą į visuomenę). Vietinės krikščionių bendruomenės darbui su migrantais turi parengti atitinkamos kompetencijos darbuotojus, kurie būtų tikrieji tarpininkai juridiniu, socialiniu ir kultūriniu atžvilgiais, bei garantuoti krikščioniškos artimo meilės įprasminimą. Pastoracinėje instrukcijoje primenama pareiga spręsti tokias migrantams svarbias problemas kaip šeimų sujungimas, vaikų auklėjimas, užimtumas, aprūpinimas būstu, žmogaus teisių garantavimas juos priimančioje visuomenėje. Vietinės religinės, socialinės, karitatyvinės ir kultūrinės asociacijos krikščioniška dvasia turi dėti pastangas pačių migrantų įtraukimui į savo struktūras ir jų visaverčiam dalyvavimui.
Katalikams migrantams reikalinga konkreti pastoracinė parama
Aptariant migrantų religinio gyvenimo specifiką, atskirai nagrinėjama svetimšalių katalikų pastoracija, ekumeniniai ryšiai su kitų krikščioniškų konfesijų atvykėliais bei tarpreliginis dialogas ir bendravimas su kitų religijų migrantais, pirmiausia su musulmonais, kurių dabar tarp migrantų yra daugiausia. Katalikams migrantams vietinė Bažnyčia turi suteikti konkrečią pastoracinę paramą, atsižvelgiant į jų kalbos, kilmės, tautinės priklausomybės, tradicijų ir kultūros specifiką. Šie skirtumai dažnai trukdo migrantams visiškai ir greitai įsitraukti į vietines teritorines parapijas arba galbūt kaip tik jas būtina turėti omenyje su galimybe įkurti parapijas arba atskirą hierarchiją tikintiesiems, priklausantiems dalinėms Bažnyčioms sui iuris, nurodoma naujojoje pastoracinėje instrukcijoje.
Tose vietose, kur tautinės migrantų grupės yra palyginti gausios ir homogeniškos, vietinės Bažnyčios hierarchai turi stengtis palaikyti jų specifines katalikiškas tradicijas kuriant atitinkamus misijos centrus ir aprūpinant tikinčiuosius migrantų gimtosios kalbos ir kultūros dvasininkais. Tarp tų kalbinių misijų centrų ir teritorinių parapijų reikia stengtis palaikyti artimus bendrystės ryšius darbuotis dėl abipusio pažinimo ir palaipsniui imigrantus įtraukti į vietinių parapijų gyvenimą. Ten, kur tautinės migrantų grupės nėra gausios, jų katechizavimui ir liturginei formacijai vertinga pasitelkti vienuolius bei pastoracinius darbuotojus pasauliečius, kurie savo veiklą derintų su kunigais kapelionais arba misionieriais.
Augantis krikščionių imigrantų, kurie nėra visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia, skaičius suteikia galimybes gyvajam ekumeniniam broliškumui kasdienio gyvenimo praktikoje, pastebima dokumente Erga migrantes caritas Christi. Katalikai tikintieji taip pat neturi užmiršti, kad didelės meilės ženklas būtų pakviesti mūsų brolius į visuotinę vienybę su Bažnyčia, tačiau kartu vengiant prozelitizmo. Tinkama ekumeninės pagarbos išraiška būtų su diecezinio vyskupo leidimu kitų konfesijų krikščionių imigrantų grupėms suteikti galimybę naudoti katalikų bažnyčią arba kitą Bažnyčiai priklausantį pastatą jų liturginėms apeigoms bei leisti laidoti tų bendruomenių narius katalikų kapinėse. Taip pat geras ekumeninio bendravimo galimybes suteikia tradicinės Pasaulinės maldos už taiką dienos, Maldos savaitė už krikščionių vienybę, Bažnyčioje minimos Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos bendras šventimas.
Tarpreliginiuose santykiuose svarbus abipusiškumo principas
Naujajame dokumente patvirtinamas šiuolaikinis kitų religijų imigrantų daugėjimo reiškinys tradiciškai krikščioniškose šalyse. Tai iškelia Bažnyčiai svarbius tarpreliginio dialogo gilinimo uždavinius bei kitų problemų sprendimą. Pirmiausia kitos religijos migrantui turi būti kiek įmanoma padėta išsaugoti transcendentines gyvenimo pažiūras. Krikščionys yra pašaukti savo gyvenimo liudijimu paneigti tuos negatyvius aspektus, esančius turtingose industrinėse šalyse (materializmas ir konsiumerizmas, moralinis reliatyvizmas ir religinis indiferentizmas), kurie gali sukrėsti imigrantų religinius įsitikinimus, pabrėžiama migrantų pastoracijos instrukcijoje.
Tarpreliginis dialogas turi būti nuoširdus, atviras ir pagarbus, tačiau vengiantis naivumo, suvokiant, jog Bažnyčia yra įprastas išganymo kelias ir ji viena turi išganymo priemonių pilnatvę. Kitų religijų migrantus priimančios katalikų bendruomenės turi dar labiau branginti savąjį identitetą, parodyti ištikimybę Kristui, gerai žinoti savojo tikėjimo pagrindus ir iš naujo atrasti savąjį misijinį pašaukimą. Todėl, kad išvengtų nesupratimo ir painiavos pripažįstant religinius skirtumus ir pagarbą sakralinėms vietoms, nėra tinkama krikščioniškose bažnyčiose, koplyčiose bei kitose maldos vietose leisti rengti pamaldas nekrikščioniškų tikybų nariams.
Taip pat dokumente pabrėžiama, jog ir katalikiškos mokyklos neturi prarasti joms būdingų bruožų ir krikščioniškai orientuotų mokymo programų, kai į jas priimami kitų religijų vaikai. Apie tai reikia iš anksto informuoti tų vaikų tėvus. Nors katalikiškas mokyklas lankančiam kitų tikybų jaunimui neturėtų būti privalomas dalyvavimas katalikų liturgijoje, tačiau religinis švietimas, net jeigu jis ir scholastinio pobūdžio, gali būti naudingas ir padėti pažinti tikėjimą, skirtingą nuo savojo. Šis pažinimas jau suaugusiam žmogui padėtų tinkamiau integruotis į tą visuomenę, kur jis atvyko gyventi. Religinis švietimas turi ugdyti pagarbą skirtingų tikybų žmonėms, tačiau reikia išlaikyti pusiausvyrą, kad būtų nenukrypstama į reliatyvizmą.
Naujajame dokumente paliečiami ir galimų santuokų tarp krikščionių ir nekrikščionių migrantų klausimai, nurodant, kad šios santuokos neturėtų būti skatinamos. Jame primenami popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, kad šeimose, kur abu tėvai katalikai, jiems yra lengviau dalytis savuoju tikėjimu su vaikais. Jeigu, pavyzdžiui, katalikė moteris nori ištekėti už musulmono, tai, kaip rodo kartus patyrimas, tam reikia gerai pasirengti, ypač žinant, jog gali tekti po kiek laiko išvykti gyventi į vyro šalį, kur musulmoniška aplinka labai skirtinga tiek religiniu, tiek ir kultūriniu atžvilgiu. Jeigu santuoka yra registruojama islamiškosios šalies konsulate, tai katalikiškoji pusė turi suvokti, kad gali tekti pasirašyti dokumentus, patvirtinančius šahadą (musulmonų tikėjimo išpažinimą), primenama naujojoje pastoracinėje instrukcijoje. Joje taip pat pabrėžiama, kad prieš santuoką su musulmonais reikia gerai apsvarstyti būsimąjį vaikų krikštą, nes abiejų religijų normos yra labai kontrastingos.
Pagaliau naujajame Vatikano dokumente pabrėžiama, kad krikščionių santykiuose su kitų religijų išpažinėjais yra svarbus abipusiškumo principas. Santykiai, grindžiami abipuse pagarba ir teisingumu tiek religiniuose, tiek teisiniuose klausimuose, turi būti panašūs krikščioniškuose kraštuose, kur musulmonai ar kitų tikybų išpažinėjai sudaro mažumas, ir tose šalyse, kur krikščionys yra religinė mažuma. Deja, čia taip pat kol kas juntamas didelis kontrastas: daugelyje krikščioniškų demokratinių šalių yra ginamos religinių mažumų teisės, tuo tarpu krikščionys migrantai, atsidūrę valstybėse, kur daugumą gyventojų sudaro nekrikščionys, patiria religinės laisvės apribojimus ar netgi represijas.
Migracija, globalizacija ir Evangelijos skelbimas
Aktualiuosius tarpreliginio dialogo su migrantais klausimus popiežius Jonas Paulius II palietė ir gegužės 18 dieną vykusiame susitikime su Popiežiškosios migrantų ir keliautojų sielovados tarybos nariais, kurie buvo susirinkę į savo plenarinę asamblėją. Jis pažymėjo, kad broliškas dialogas ir abipusė pagarba niekada nėra kliūtis arba riba Evangelijai skelbti. Parodyta meilė ir svetingumas sudaro pirmąjį ir labiausiai efektyvų evangelizacijos būdą. Popiežius taip pat nurodė, kad pagarba visoms kultūroms dabar dar labiau būtina ne tik todėl, kad žmonijos mobilumo ir migracijos pasekmėje visos bendruomenės tampa etniškai įvairesnės, bet tokia pagarba yra būtina, kad Evangelijos mokslas galėtų pasiekti visus žmones.
Šventasis Tėvas sakė, kad dabartinė istorinė evoliucija, dažniausiai apibūdinama globalizacijos sąvoka, taip pat sąlygojo kultūrinių mainų bei tarpreliginio dialogo privalomumą tarptautinei taikai ir pusiausvyrai išsaugoti.
Iš tikrųjų trečiojo tūkstantmečio žmonijai neatidėliotinai reikia iš naujo atrasti bendrąsias dvasines vertybes, kuriomis būtų grindžiamas žmogaus vertas visuomenės gyvenimas, kalbėjo popiežius Jonas Paulius II. Socialinė integracija ir kultūrinė sąveika tampa būtina prielaida žmonėms ir tautoms gyventi kartu tikrojoje taikoje. Jis priminė II Vatikano Susirinkimo mokymą, kad kiekviena kultūra turi savąjį priėjimą prie žmogaus slėpinio, taip pat ir jo religinio dėmens. Visa tai paaiškina, kodėl kai kurie tiesos elementai egzistuoja ir Apreikštojo mokslo išorėje, kada žmogiškosios vertybės yra ugdomos, nors ir nepripažįstant jų tikrojo Šaltinio. Todėl kiekvienai kultūrai krikščionys turi rodyti tinkamą pagarbą, nes joms ne tik galima ką nors pasakyti ir duoti, bet ir daug ką išgirsti bei priimti. Šiame kultūrų dialogo procese patvirtinama, kas kiekvienoje jų yra gera ir teisinga, kartu siekiant pašalinti kliūtis kelyje į tikėjimą.
Šį dialogą Popiežius laiko svarbiu naujosios evangelizacijos elementu, todėl vietinės bažnyčios turi rodyti atitinkamas pastoracines iniciatyvas, kurios padėtų tikintiesiems įveikti prietarus ir auklėtų juos tapti misionieriais ad gentes savo šalyse.
© 2004 "XXI amžius"
|