| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Jis moko ne vien žodžiu... Kun.Kazimieras AMBRASAS, SJ
Kaip tarė, taip ir padarė: Paparčių parapijos klebonas kunigas Vidas Bernardas, tas pats, kuris, man būnant Kauno seminarijos dėstytoju, tyliai įeidavo į kambarį, buvusį visai greta jų auditorijos (ten jie rinkdavosi paskaitoms), atsisėsdavo ir pasakodavo apie savo studijas, šeimą, o dabar parsivežė mane į savo parapiją. Vietoje nedrąsaus ir kuklaus klieriko dabar mane pasitiko šnekus, sąmojingas, veiklus parapijos ganytojas. Tada, kaip menu, nors jis buvo nedrąsus, ne itin kalbus klierikas, bet atviras, nuoširdus ir patiklus. Mačiau, jo vidinis pasaulis geras ir jis turėtų būti geras kunigas. Neapsirikta. Štai jis jau kelinti metai Paparčių parapijoje.Vyskupo Juozapo Matulaičio palaimintas ir paskatintas jis ėmė galvoti, kaip palengvinti besišlaistančių, kartais be duonos kąsnio, dėl tėvų aplaidumo ir nesaikingo alkoholio pomėgio apleistų vaikų gyvenimą. Nemaža buvo rūpesčių, minčių, parašyta raštų, iš visur gaudyta lėšų, dar daugiau važinėta, kalbėta su mažais ir dideliais viršininkais. Taip prieš pusseptintų metų šio kunigo, seniūno ir kitų pastangomis čia, Paparčių bažnytkaimyje, ant vienaukščio anksčiau buvusio vaikų namų pastato išaugo antrasis aukštas ir netrukus atsirado Šv.Juozapo laikinieji globos namai, kur nūnai dirba šeimininkė, dvi auklėtojos, buhalterė, retsykiais iškviečiama psichologė, su kuria dabar norima sudaryti nuolatinę darbo sutartį. Čionai glaudžiasi apie dvidešimt penki tikros, nuoširdžios, nuolatinės globos reikalingi vaikai ne tik iš Paparčių, bet ir Žiežmarių bei kitų artimesnių apylinkių. Šio kunigo rūpesčiu montuojama nauja metalinė varpinė, kad iš aukščiau galėtų suskambėti žmones kviečią varpai, kad Dievo namuose jie galėtų pasimokyti, kaip vienas kitam galėtų būti jautresni, dėmesingesni, pareigingesni, doresni. Jautria širdimi žvelgiančiam į gyvenimą kunigui ne vien šie darbai daug laiko sugaišina, nemažai jėgų pareikalauja Šv.Juozapo namai, kurių jis yra ne tik oficialus direktorius, bet ir dvasios tėvas, kapelionas, tiesiogine prasme tikras rūpintojėlis. Nemaža jo darbo, širdies įdėta tvarkant aplinką ir bažnyčią. Štai neseniai bažnyčios zakristijoje lentelėmis iškaltos lubos, o viršuje atsirado ne tik geras podėlis bažnytiniams drabužiams, bet ir parapijos archyvui, kuriam verkiant reikėjo vienokių ar kitokių patalpų. Negana to, jau kurį laiką klebonui nedavė ramybės prastai atrodąs altorius apšepę karnizai, pajuodusios kolonėlės, apibrizgę pakraščiai. O dabar? Jau iš tolo šviečia paauksuotas altorius, iš sugriuvusio sumontuotas naujas medinis kryžius su originaliu krucifiksu, vaikų ir jaunimo parengtas originalus velykinis karstas, papuoštas per Atvelykį dabar jau oficialiai Dievo Gailestingumo šventei skirtas paveikslas, sutvarkyti vitražiniai langai, lygios ir švarios kapinės, padažyta klebonija, kurioje šeimininkauja 70-metė klebono mamutė Jadvyga, auginanti klebonijoje, savo pašonėje, du priglaustus našlaičius. Aprodęs savo ūkį ir supažindinęs su ką tik parbėgusiu vienu augintiniu, kunigas Bernardas nusivežė mane į laikinuosius globos namus, kur tučtuojau pradėjo rinktis būreliai įvairaus amžiaus vaikų nuo dvejų metukų ligi septyniolikmečių-aštuoniolikmečių panelių. Žvelgiu į tuos vaikų pablyškusius veidus, liūdnokas akis, į drabužėlius, visą jų elgesną ir matyte matau, regėte regiu, kaip jie visi stokoja meilės, rūpesčio, dėmesio ir gerumo. Štai mažylė Ligita Bandzevičiūtė, įsikirtusi į ranką, bemaž per visą viešnagę nepaleido iš saujos manosios. Kol buvau šiuose namuose, apžiūrėjau klebono sumanymu ir pastangomis išvalytą nuo atvašynų ir brūzgynų kiemą, vaikų auginamus triušius, kurių vieną berniukai man žadėjo padovanoti, šunį Taškį, besidraskantį savo urve ir garsiai aplojantį nepažįstamąjį, ji vis laikė mano ranką. Štai su būriu vaikų žirglioju po platų kiemą, kurio viename šone apdegusi, užkaltais langais mokykla, kitame kažkoks nedidelis gyvenamasis namelis. Į jį jau spėjo užbėgti ir kažkokius reikalus sutvarkyti visur retsykiais nesuspėjantis ir todėl dažnai pavėluojantis klebonas. Trečiame šone, matyt, neseniai palakuotas ir tvarkingas Jaunimo centras su greta stovinčia pagrindine mokykla ir parapijos namais. Įsikabinusi man į kitą ranką vaikščiojo po kambarius, kuriuose jie gyvena, maža mergytė Estera Gerasimavičiūtė, kurios sesutė Sandra ir du labai mieli broliukai taip pat kartu gyvena šiuose namuose. Žiūri tie vaikai į mane nekaltomis akutėmis ir klausia, ką reiškia jų vardai, pavardės, dėkoja už paveiksliuką, knygelę ir tarsi laukte laukia, kad paimtum juos ant kelių, paglostytum, pakalbintum, ką nors papasakotum, ko jie negirdėjo iš tėvo, motinos, brolių ir sesučių, o dabar iš auklėtojų ir administratorių... ...Ant stalo padėtas ant kartono užlipintas juodas lapas, ant kurio neįgudusia ranka žirklėmis baltame popieriuje iškirpti spinduliai, saulė, o ovalo viduryje su saulute kryžius ir dvi trobelės su ežerėliu bei stilizuotomis rūtomis priekyje. Tai vaikų darbas, kurių nemaža yra iškabinėta ant jų namo sienų, kambariuose. Kai vaikščiojome apžiūrinėdami vaikų valdas, labai patenkintas buvo vienas jaunasis meistras, regis, Jonas, kad galėjo parodyti ant palangės padėtus du savo padarytus nedidelius namelius, judančią mašiną ir kitus savo rankomis sumeistrautus kiemo įrenginius. Tos saulutės kitoje pusėje vaikų parašai: Germantas, Deividas, Karolina, Evelina, Aleksiukas, Sandra, Laurynas, Jonas, Almantė, Estera, Ligita, Kristina, auklėtoja Giedrė, Edvinas, Silvija, Gytis, Arvelė, Evelina, Ingrida, Remigijus. Na, žinoma, kunigas Vidas Bernardas. Kiti dar nemoka pasirašyti pernelyg maži, vos paeiną. O klebonas, na, jis pats didžiosiomis raidėmis ir užrašė savo skambią, ar tik ne jotvingišką, pavardę SAJETA. Tai Šv.Juozapo laikinųjų globos namų vaikų dovana pirmąsyk užklydusiam į šiuos namus prašalaičiui. Kiek sukėlė minčių šis nuoširdus vaikų poelgis... ... Mikalauciškė. Yra tokia Kaišiadorių rajone gyvenvietė paneriuose, kur neretai į čia važiuojant pamatai stūkstančias negyvenamas, kiaurais stogais ir langais pirkias, Seimo narių rankomis pušaitėmis užsodintus plotus, atmintinus jų paliktus ženklus, išraustas ir dar nespėtas užlyginti žvyrduobes, vingiuotus tarpukalvių keliukus. Į čia mane klebonas Bernardas gabena pasiskolintu automobiliu (jo automobilis remontuojamas), todėl šis kartais nelabai klauso, bet vis vien jį net per birius vieškelio žvirgždus, per posūkius sparčiai gena, nes ir šį kartą jo jau laukia minėtos gyvenvietės maldininkai, kurie jį prisikalbina per mėnesį vieną kitą kartą aplankyti jų likviduotos bendrovės kolūkio kontoros pastate įsirengtą koplyčią, prie kurios būriuojasi keliolika pradinukų, o kelios dešimtys giesmininkų jau balsiai traukia Švč.Mergelės Marijos litaniją dabar mat čionykščių vadinama mojava gegužinės pamaldos. Kol klebonas baigs klausyti išpažinčių (svečiui to darbo nepatiki, nes esą jis geriau pažįstąs žmones ir lengviau jam su jais susikalbėti), proga iš arčiau susipažinti su niekada nematytais šio krašto žmonėmis, pasikalbėti, šį tą papasakoti. Prasidėjus pamaldoms, koplyčia buvo perpildyta ne tik vyresnio ir vidutinio amžiaus maldininkų, bet, kas ne kiekvienoje parapijoje pasitaiko, prisirinkę ir pradinės mokyklos vaikų, kurių daugiau nei dvidešimt mokosi vietos mokykloje. Jie visi, atrodo, gerai pažįsta savąjį kleboną, nes šis juos vadina vardais ir todėl net trys, atsivežti iš Paparčių vaikų namų (tarp jų viena mergaitė Gerda - vietinė), patarnauja per šv.Mišias. Vietinės moterys gana balsingos per pamaldas ne tik atsakinėja, bet ir nemažai gieda. (Šios giesmininkės, pasirodo, ne blogesnės ir dainininkės, nes po pamaldų per agapę darniai traukė ne vieną partizanišką negirdėtą dainą.) Šv.Florijono, kurio paveikslas čia pagarbiai iškabintas prie altoriaus, ir Šv.Izidoriaus šventės pamaldų pabaigoje klebonas, nurodęs tolesnių šio mėnesio pamaldų eigą, padėkojo visiems dalyviams už maldas. Grįžtant naktį namo per tuos kalnelius vingiuotais dulkėtais keliais, paklausiau klebono: - Kam jums vaikų namuose reikalingas psichologas? - Kartais mums policija iš netvarkingai ir palaidai gyvenančių šeimų atgabena įbaugintus, terorizuotus ir amoralių tėvų sudirgintus ne tik pilnamečius, bet ypač mažamečius vaikus, kuriems reikalingas ne tik trumpalaikis ir atsitiktinis paplekšnojimas per petį, tartas nuoširdus, raminantis žodis, bet ir rimta, kvalifikuota psichologo pagalba. Pasitaiko, kad iš savo namų išleidžiame geltonkasę, besišypsančią ir jaunatvišku grožiu trykštančią mergaitę, o po kelių mėnesių iš gimtųjų namų ji grįžta arba atvežama baugšti, iškankintu, išblyškusiu veidu, į jauną kankinę panaši būtybė, kuriai dažnai reikalinga ne tik moralinė, dvasinė, bet ir medicininė, rimta psichologinė pagalba. Vaikams ypač reikia nuoširdumo, ramybės ir šilumos... Kaišiadorių rajonas Autoriaus nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |