| 
     
      
         
          |  
             Atviras 
              laiškas Europos Runkeliui  
             Tave vadina Runkeliu.  
             Kai tau norima įsiteikti, nupirkti tavo balsą, 
              pavogti tavo protą, pasisavinti tavo prakaitu pastatytus rūmus, 
              tave pagarbiai vadina Mažuoju Žmogumi. Kai ateina atpildo už juodus 
              darbus valanda, tave pataikūniškai vadina Rinkėju, tauta.  
             Tau sako, kad atėjo tavo valanda, Mažojo Žmogaus 
              epocha. Tačiau tu palik tuos sakymus jiems  bankininkams ir prekybos 
              centrų prezidentams, valstybės vyrams, profsąjungų bosams ir politologams. 
              Tegul ją vaizdingai aprašinėja žurnalistai  tie amžinai alkani 
              šunys, laižantys kraują, lašantį iš tavo širdies. Ta valanda priklauso 
              tiems, kas tave mušė ir plakė, sunkė tavo prakaitą, gėrė tavo kraują 
              ir triūsė bergždžią triūsą, lengvindami tavo dalią. Tai jų valanda, 
              tai jų šventė ir sportas  susižvejoti runkelių balsus ir nauja 
              malonia kompanija susėsti prie gražiai padengto vaišių 
              stalo.  
           | 
         
         
           
             
           | 
         
         
          |  
             Kodėl 
              taip daro,  
              Blinkevičiūtė neatsakė  
             Ano ketvirtadienio vidurdienį, apžiūrėjęs Laisvės 
              aikštėje statomą tribūną, ėjau vaistinės link. Sutikau pažįstamą 
              žmogų, kuris parodė Vilijos Blinkevičiūtės dovanotus reklaminius 
              atvirukus, dėžutę ir pasakė gavęs 50 litų, kad už ją balsuotų paštu 
              ir agituotų kitus.  
             Vaistinės kavinukėje sutikau kandidatę su žymiomis 
              Panevėžio poniomis: Zita Kukuraitiene, Gema Umbrasiene ir Liudvika 
              Trasikyte. Iškart paaiškinau, ką mačiau, ir paklausiau ministrės, 
              kodėl taip daro. Pradėjus ją ginti prie jos stovėjusiam patikėtiniui, 
              kodėl aš į ją kreipiuosi, pareiškiau, kad Blinkė mano žmonai nusuko 
              keturis tūkstančius litų, kai nesumokėjo kaip dirbančiai pensininkei. 
             
           | 
         
         
           
             
           | 
         
         
          |  
             Mano 
              nuomonės neišgirsi  
             Eina pagal Seimo rūmus lazdele pasiramsčiuodama 
              senutė ir netikėtai sutinka vieną kandidatą į prezidentus.  
              Tai bent susitikimas! Pone Prezidente, - nušvinta 
              senoji.  
              Dar ne, bobule, dar ne,  protestuodamas grakščiai 
              pakelia švelnutę ranką kandidatas.  Mano principus gal žinote: 
              besąlygiškai laikytis Konstitucijos straipsnių ir savo partijos 
              direktyvų.  
              Žinom, žinom, - pritariamai linkčioja galva 
              senutė, - dar nuo anų laikų... Jūs taip gražiai šypsotės televizoriuje, 
              kad nesuprantu, kodėl kaimynė sako, jog jūsų šypsena lyg grobį pamačiusio 
              pitono, o jau esat slidus it ungurys... 
               
           | 
         
       
      
     |